„Mūsų kvarteto programos atspirties tašku taps Gobelenų ciklas, kurio dvi dalis esame pristatę 2014 m. ir 2015 m. „Vilnius Mama Jazz“ festivaliuose. Tai turėtų būti new bop krypčiai artima muzika, tačiau koks bus galutinis rezultatas pasakyti sunku. Viskas paaiškės koncerto metu“, − neslėpdamas šypsenos pasakoja kvarteto siela V. Tarasovas, o paklaustas apie kolektyvo sudėtį priduria: „su Vytautu, Eugenijumi ir Mindaugu esame groję tiek mano bigbende, tiek kitose kolektyvuose. Kiekvienas jų turi savitą garsą ir yra puikūs muzikantai. Man labai patinka Ornette Colemann‘o ir Don Cherry bendri darbai. Šiam pasirodymui norėjosi atrasti nemažiau spalvingą altinio saksofono ir trimito derinį, todėl iškart supratau, kad be V. Labučio ir M. Vadoklio išsiversti nepavyks.“
Žinant šių muzikantų kūrybinį potencialą bei virtuozišką instrumentų valdymą, prognozuojama, kad uždaromajame festivalio koncerte pakils tikrų tikriausias viesulas, nublokšiantis šalin bet kokius kasdienius rūpesčius. Tai bus ausis ir akis prikaustantis pasirodymas.
„Tai bus baigiamasis jubiliejinio festivalio akordas. Ir labai simboliška, kad du dešimtmečius gyvuojančio festivalio programą vainikuos ištikimas mūsų dalyvis. Kiekvienas maestro pasirodymas scenoje – šventė mūsų klausytojui,“ – kalbėjo festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.
Visi kvarteto nariai – tai individualiai stiprios ir kūrybingos asmenybės, be kurių mūsų regiono muzikos istorijos metraštis būtų kur kas plonesnis ir, neabejotinai, nuobodesnis.
V. Tarasovui neretai klijuojama džiazmeno etiketė, tačiau tai tėra tik noras šį daugialypį kūrėją įsprausti į savo susikurtus rėmus, kaip kitados tai darė mitinis Prokrustas. Kompozitorius, perkusininkas ir vizualaus meno kūrėjas daugelį metų bendradarbiauja ne tik su džiazo, bet ir akademinės muzikos atstovais, o neretai jo keliai susikerta su gerokai egzotiškesniais atlikėjais, tokiais kaip Tuvos gerklinio dainavimo atstove Sainkho Namtchylak. V. Tarasovas – tai menininkas kuriantis savo paties žanrą, o ne realizuojantis kilusias idėjas konkretaus stiliaus rėmuose.
Perkusininkas per savo įspūdingą karjerą išmaišė didžiąją dalį žemės rutulio. Scenoje jis grojo su ryškiausiomis žvaigždėmis − Andrew Cyrille'u, Anthony Braxtonu, Thomaszu Stanko, Marku Dresseriu, Gyorgy Szabados, Kazutoki Umezu ir kt., o savo muzikinę ir audiovizualinę kūrybą yra pristatęs ne tik prestižinėse Žoržo Pompidu centro ar Čikagos šiuolaikinio meno muziejaus salėse, bet ir šimto metrų gylyje po žeme įsikūrusiuose Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) erdvėse.
V. Tarasovas pasižymi vizionierišku meniniu žvilgsniu. Tiek anuomet, tiek dabar jo kūryba nepraranda aktualumo ir net pralenkia laiką. Tai puikiai įrodo prieš kelerius metus Suomijos indie elektronikoje besispecializuojančios leidybinės kompanijos kataloge atsiradęs kosmiškai nuostabaus Vladimiro opuso „Atto IV“ perleidimas.
E. Kanevičius – vienas žymiausių ir universaliausių Lietuvos kontrabosininkų, gebantis ne tik žaisti pagal sunkiai suvokiamas laisvojo džiazo (ne)taisykles, bet ir nublokšti klausytoją į auksinius svingo eros laikus. Tai išradingas, puikiai valdantis ir akustinį, ir elektrinį bosą, muzikantas, nevengiantis savojo garsovaizdžio praturtinti elektroniniais garsais, trimitu, perkusiniais instrumentais ar vokaliniais intarpais. Per ne vieną dešimtmetį praleistą džiazo scenoje E. Kanevičius yra grojęs bemaž su visais žymiausiai Lietuvos džiazo kūrėjais, taip pat muzikuoja su kitų šalių muzikantais.
M. Vadoklis – puikiai pažįstamas vardas Lietuvos džiazo ir improvizacinės muzikos scenoje. Vakarų Lietuvos džiazo ambasadoriumi tapęs trimitininkas pasižymi preciziška technika bei į tradicinę spalvų paletę nesutalpinamu instrumento tembru. Mindaugas aktyviai dalyvauja muzikiniuose ir tarpdiscipliniuose meno projektuose. Trimitininkas bendradarbiauja su daugeliu Lietuvos ir užsienio džiazo, funk, pop, hip-hop, world ir elektroninės muzikos atlikėjų, su jais yra įrašęs kelias dešimtis muzikos albumų, koncertavo pagrindinėse Europos ir viso pasaulio koncertų salėse.
V. Labutis − įvairių kolektyvų lyderis bei dalyvis, pedagogas, į Lietuvos džiazo sceną įsiveržęs 1982 m., kartu su Petro Vyšniausko kvartetu, ir iki pat šiol išliekantis vienu pagrindiniu jos veikėju. Nors daugelis V. Labutį sieja su saksofonu, tačiau vis dažniau prie šio muzikanto vardo regime multiinstrumentininko etiketę. Tai muzikantas puikiai valdantis įvairius pučiamuosius, bet ir nevengiantis sugroti bravūriškų ir spalvingų fortepijono partijų, įterpti perkusinių garsų ar eksperimentuoti su sintezatoriais. V. Labučio muzikinis kelias nėra tik tradicinis džiazas. Jis nebijo nardyti po įvairiausias šio žanro kerteles, įnešdamas savitumo į kiekvieną kolektyvą, su kuriuo groja.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Pastaba: įėjimas į festivalio renginius tik su galimybių pasu.
Į vakarinius koncertus prašoma nesivesti ikimokyklinio amžiaus vaikų.
Festivalio organizatoriai pasilieka teisę keisti programą.
Išsamesnė informacija apie festivalį www.vilniusmamajazz.lt