– Pavelai, pradėkime nuo Jūsų jubiliejinio koncerto. Ko šįkart gali tikėtis klausytojai?
– Pirmiausia esu dėkingas maestro Gintarui Rinkevičiui už suteiktą galimybę surengti jubiliejinį koncertą LVSO koncertų salėje. Noriu pabrėžti, kad šis koncertas bus kamerinis. Savo jubiliejaus proga norėjau dalintis scena su artimiausiais scenos partneriais. Vienas iš jų – perkusijos žvaigždė iš Latvijos Guntaras Freibergas, su kuriuo daug esame groję įvairiose scenose. Iš Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gros du nuostabūs muzikantai – fagotų grupės koncertmeisteris Andrius Puplauskis ir trimitų grupės koncertmeisteris, mano geras bičiulis Algirdas Januševičius. Žinau, kad viskas, ką jis atliks, bus nepakartojama, nes tokios ekspresijos, muzikinio skonio ir matymo tarp trimitininkų Lietuvoje man dar neteko matyti.
Taip pat į koncertą pakviečiau kolektyvą „The New Baltic Sound Quartet“, su kuriuo pradėjome dirbti prieš porą metų, bet jau spėjome surengti daug gerų koncertų. Įsimintiniausi iš jų – Vienoje ir šių metų Europos kultūros sostinėje Tartu. Ansamblyje groja nuostabūs pasaulinio lygio muzikantai: smuikininkė Dalia Dėdinskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas ir jau mano minėtas perkusininkas G. Freibergas. Du perkusininkai ir du stygininkai – kiek man žinoma, tokios sudėties kvarteto pasaulyje nėra, tad pamatyti ir išgirsti šį ansamblį klausytojams turėtų būti didelė intriga. Taip pat, aišku, su manimi gros ir legendinis ansamblis „Giunter Percussion“, kuriame groja Lietuvos mušamųjų žvaigždynas: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mušamųjų koncertmeisteris Tomas Kulikauskas bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro perkusininkai Andrius Rekašius ir Sigitas Gailius. Su jais mes grojome daugelyje festivalių Estijoje, Latvijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.
– Ką nusprendėte pasirinkti koncerto programai?
– Koncertas sudarytas iš labai įdomių kūrinių, galima sakyti, mušamųjų pasaulio hitų. Pradėsime nuo visame pasaulyje garsaus Izraelio perkusininkų dueto „PercaDu“, kurie parašė kūrinį „Gyro“ dviem mušamųjų setams. Kūrinys energetiškai pakrautas iki beprotybės.
Antrasis kūrinys – mano gero bičiulio Gene Koshinski miniatiūra „Get It!“ fagotui ir ispaniškai dėžei – kachonui. Ją grosime kartu su A. Puplauskiu. Visiškas funkas, absoliučiai neįtikėtinas derinys – fagotas ir mušamieji.
Toliau su A. Januševičiumi grosime Nebojša Jovano Živkovičiaus kūrinį „Born to Beat Wild“ dideliam būgnui ir trimitui. Tai labai įdomus ir visiškai archajiškas kūrinys, pakrautas geros energijos. Nebojša – taip pat geras mano bičiulis, su kuriuo apvažiavome labai daug Europos scenų. Daug metų pasaulyje jis buvo perkusijos superžvaigždė, o dabar kuria ir profesoriauja Vienoje. Savo laiku susipažinome viename festivalyje, ir jis pakvietė mane į savo tarptautinę mušamųjų grupę, į kurią galėjo rinktis muzikantus iš viso pasaulio. Visi norėjo su juo groti. Kartą su Nebojša susitikome Vilniuje, viename viešbutyje, paklausiau, gal jis turi kokį kūrinį ansambliui. Ir jis pradėjo pasakoti apie „Trio per uno“: su visais garsais vaizduoti, kaip jame turi skambėti balso efektai, judėti ir šokti. Ateina viešbučio administracija, sako, gal policiją kviesti? Sakau, jokiais būdais, čia – žymus solistas! Aš jį vadinu „Mad King“ (liet. „Išprotėjęs karalius“), o jo „Trio per uno“ irgi skambės koncerte.
Kitas kūrinys – labai žymaus prancūzų perkusininko, G. Freibergo dėstytojo, E. Séjourné „Calienta“ (liet. „Karštis“). Taip pat skambės mano brangaus bičiulio Anatolijaus Šenderovo „Sulamitos giesmės“ (orig. „Songs of Shulamith“) hebrajų tematika. Šis kūrinys labai populiarus visame pasaulyje, perdarytas įvairiausioms instrumentų sudėtims – koncerte jį atliks G. Pyšniakas, o mes su G. Freibergu akompanuosime. Anatolijus buvo labai geras mano draugas, o kadangi tikiu, kad žmogus gyvas, kol jį prisimena, tai ir noriu, kad jį prisimintų.
Vėliau prie mūsų prisijungs D. Dėdinskaitė, ir mes atliksime labai reto talento lietuvių kompozitorės Silvijos Miliūnaitės specialiai mums parašytą kūrinį „Baltic Games“. Su šios kompozitorės kūriniu buvo atidarytas ir šiųmetinis „Gaidos“ festivalis. Jos muzikoje pilna įdomios ritmikos, idėjų, fantazijų – man labai aktualu ją groti.
Koncertą vainikuos G. Freibergas su mūsų ansambliu „Giunter Percussion“ – atliksime japonų kompozitorės, žymios marimbininkės Keiko Abe kūrinį „The Wave“ (liet. „Banga“). Šį kūrinį inspiravo tragedija, įvykusi prie Japonijos krantų, kuomet kilusi cunamio banga paskandino daugybę laivų. Muzika leidžia klausytojams vizualizuoti japonų buitį, bangos priartėjimą ir galų gale žūtį. Žmonės stengiasi kovoti iki paskutinio, bet suskamba varpas, kaip mirties simbolis, ir ateina dramatiška pabaiga. Tačiau kūrinys pilnas energijos, ritmų, visokiausių spalvų. Stilistiškai koncerto kūriniai skirtingi, bet kadangi čia – gimtadienis, ant stalo gali būti daug vaišių – kviečiu vaišintis tuo, kas patinka.
– 1995 m. įkūrėte pirmąjį Lietuvoje mušamųjų ansamblį „Vilniaus mušamieji“, vėliau pavadintą „Giunter Percussion“. Pernai prisijungėte prie Jūsų jau minėto dar vieno įspūdingo kolektyvo – „The New Baltic Sound Quartet“. Kaip susikūrė šis naujasis kvartetas?
– 2021 m. Filharmonijoje su „Giunter Percussion“ turėjome groti festivalio „Gaida“ koncerte. Pakviečiau prie mūsų prisijungti G. Pyšniaką ir kartu atlikti vieno žymiausių kinų kompozitorių Tano Duno kūrinį „Snow in June“ (liet. „Sniegas birželį“). Tame koncerte grojome su G. Freibergu, o po koncerto mūsų atėjo pasveikinti D. Dėdinskaitė. Tuomet pasikalbėjome, pagalvojome, jog galime įkurti ansamblį – galbūt lietuvių autoriams būtų įdomu rašyti muziką tokiai sudėčiai. Taip ir susikūrėme. Padarėme fotosesiją, sugrojome keletą koncertų, iš kompozitorių sulaukėme naujų gerų kūrinių. Taip pat įgyvendinome projektą, kuriame skamba vien Baltijos šalių kompozitorių muzika, tad pavadinome ansamblį „The New Baltic Sound Quartet“. Ansamblyje susirinkusios labai įdomios asmenybės, atliekama puiki muzika – ateityje matau šį kolektyvą kaip Lietuvos ambasadorių visame pasaulyje.
– Jau beveik penkis dešimtmečius grojate mušamaisiais. Kokių savybių reikia šiai profesijai?
– Žinote, reikia joje gyventi. Mėgstu tai, ką darau, gyvenu muzikai. Viskas, ką mes darome, finansiškai neatsiperka. Negali normalus žmogus visą vasarą praleisti studijoje grodamas arba po rytinės repeticijos su orkestru dar groti iki dešimtos valandos vakaro. Čia gi nesąmonė. Muzikantas, kaip ir sportininkas, turi nuolat palaikyti fizinę formą, nes raumenys turi atmintį. Su laiku jie irgi sensta. Akys pradeda nebematyti – reikia mokytis mintinai. Raumenys sensta – reikia daugiau repetuoti. Iš tikrųjų pajutau, kad dabar repetuoju daugiau negu jaunystėje. Jaunystėje galėdavau išeiti į sceną neapšilęs, o dabar negaliu. Be to, perkusininkams reikia nešioti instrumentus, kurie sveria iki 300 kilogramų. Kai su Davidu Geringu koncertavome Berlyno „Konzerthaus“ koncertų salėje, tereikėjo instrumentų planą paduoti – visus instrumentus scenoje sustatė asistentai. Bet Lietuvoje taip retai būna.
– Kokius kertinius momentus išryškintumėte savo karjeroje?
– Pirmiausia tai, kad savo karjeros pradžioje turėjau galimybę groti su Jonu Aleksa – penkis metus praleidau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur gavau nepakartojamos patirties. Antras kertinis momentas – pažintis su Gintaru Rinkevičiumi. Tuomet atsirado šansas iš orkestro „duobės“ atsidurti scenoje. Talentingas dirigentas, jaunas kolektyvas, pilnas energijos ir ambicijų. Kaip solistui man teko groti su visais Lietuvos kolektyvais. Tačiau jau 25-erius metus Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras į mane turi išskirtines teises: kaip solo atlikėjas ar su kameriniais ansambliais koncertuoju visur, tačiau kitų orkestrų sudėtyje manęs niekada nepamatysite.
Iš neigiamų dalykų galiu paminėti, kad vienu metu scenoje patyriau traumą, kuri truko apie dvejus metus. Mažai, kas žinojo, bet tuos porą metų grojau, kentėdamas skausmus. Tačiau šį etapą sėkmingai pergyvenau, ir dabar viskas gerai. Kai prieš dešimt metų ėjau laikyti teisių ir reikėjo medicininės pažymos, poliklinikoje nebuvo net mano kortelės – per 36-erius orkestro gyvavimo metus nesu praleidęs nė vieno koncerto.
– Pabaigai norisi paklausti, o koks Pavelas Giunteris yra laisvalaikiu? Minėjote, kad gyvenate muzika, tad ar laisvalaikio apskritai lieka?
– Dabar norėčiau pradėti džiaugtis gyvenimu – savo namu, sodyba, augalais. Iš tikrųjų sudėtinga pradėti džiaugtis, nes yra didelis krūvis. Esu asfalto vaikas, neturėjau nei sodo, nei kaimo – nežinojau, kas tai yra. Užaugau prie Neries su meškere. Bet pagalvojau, kad reikia keisti gyvenimą – emigravau iš Vilniaus, nupirkau seną sodybą, iš kurios padariau šiltus, gražius namus. Dabar gyvenu kaime, labai puikioje vietoje. Turiu nuostabią moterį gražiu lietuvišku vardu Eglė, kuri mane palaiko, supranta – harmonija liejasi, viskas dera.
Jubiliejinis Pavelo Giunterio koncertas „Per Giunt“ įvyks 2024 m. lapkričio 30 d. 19 val. LVSO koncertų salėje.
