Julijos Skudutytės akvarelėse – nesumeluota buitinė netvarka: ji iškalbingesnė nei statiški portretai

Tapytojos Julijos Skudutytės pamatytos pačių įvairiausių daiktų kaugės sukrenta į kūrybišką paveikslą. Menininkė pasakojo visada žavėjusis nesumeluota buitine netvarka, kurią įprastai gali pastebėti senų žmonių, išgyvenusių sovietmetį, butuose. Dar bestudijuodama J. Skudutytė pradėjo tapyti senas močiutes, klausydavosi painių gyvenimo istorijų tapydama jas jų buitinėje aplinkoje. „Tiesiog eskizuodavau besimokydama piešti. Senus žmones piešti gerai, jie išraiškingi, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad kai aš ateinu piešti, jos susitvarko, ir man tai tampa nebe taip įdomu kaip jų buto aplinka – bulvės maišelyje po stalu, stiklainiai pilni senų uogienių ir agurkų... Pagalvojau, kad tai daug daugiau pasako apie jas, jų gyvenimus, negu tas statiškas portretas“, – apie kūrybinį atradimą pasakojo J. Skudutytė.

Vieni daiktai yra svarbesni už kitus, nes turi atsiminimą

Daiktai, anot tapytojos, patys iš savęs pasakoja įdomias istorijas. „Gyvename posovietinėje erdvėje, daug senų žmonių kaupia daiktus iš baimės, kad jų gali nebebūti. Įdomu tai, kad mes visi su tuo užaugome, palyginus su kitomis Europos šalimis, tik visai neseniai, nuo 90-ųjų turime tokią gausą daiktų. Ir man pačiai tokia nostalgija, prisiminimas senelių, mano pačios – panaudoto maišelio neišmetu, nes mane taip auklėjo. Sovietinė atlieka, nors esu jaunesnės kartos žmogus, turiu tuos pačius įpročius“, – kalbėjo tapytoja, kurios paroda „Už kulisų“ rodoma sostinės Pamėnkalnio galerijoje.

Kartais daiktų tiesiog negali išmesti, nes bandai išsaugoti atsiminimą. J. Skudutytė sakė, kad jai patinka žmonės, kurie kaupia daiktus, turinčius sentimentalią reikšmę. „Tada tie daiktai įgyja visai kitą prasmę. Visi daiktai tėra daiktais, bet vieni yra svarbesni už kitus, nes turi atsiminimą. Būtent jis yra mums brangus, o ne daiktai“, – pažymėjo pašnekovė ir pridūrė, toks jausmas, kol egzistuosi – daiktų atsiras, jie mus tarsi apauga.

Tapytojai įdomus žmogaus ir daikto santykis: „Nors minimaliuose interjeruose nebūna parodyta intymaus santykio su daiktais, tačiau ir tokiu atveju, daiktai parodo asmeniškus įpročius, net jei viskas laikoma ir naudojama steriliai, yra kažkokia dalis, kuri gali atskleisti ypatumus, kuo asmenybė kitokia. Viskas nuoseklu, visi sprendimai parodo priešistorę.“

J. Skudutytės tėtis – tapytojas Mindaugas Skudutis, būtent jis, anot Julijos, nuo mažumės paskatino bei suteikė galimybę paišyti, laisvai praktikuotis.

„Atsimenu, kad visą laiką paišiau, dažniausiai tai, ką matau. Norėjau šuns – jį visada ir paišydavau. Pirmąją savo piešinių seriją, ko gero, nupiešiau, kai man buvo aštuoneri. Susirgau gastritu, todėl mane paguldė į ligoninę. Paišiau tai, ką mačiau aplink: zondą, lašelinę, vaistus... Vis dar turiu tuos piešinius, jau tada mane domino buitis, kasdienybė, atvaizdavau, kaip valgau, miegu – iki šiol tai man įdomu, tos temos niekur nepabėga. Turiu draugų, kurie nuo vaikystės fantazavo apie kitus pasaulius, jie ir toliau kuria tokius labiau kontaktinius kūrinius. O man priešingai... Pieva, žolė, laukinės gėlės – kiekvienas lapelis pasisukęs tam tikra puse, atrodo, kad taip pati negalėčiau sugalvoti! Tai, kas įvyksta savaime, nuosekliai – be galo gražu! Taip ir su tais daiktais, kaip jie susideda, kaip juos sukaupia, sudeda – geriau nesugalvosi, tobulos kompozicijos pačios iš savęs“, – apie natūralų vaizdų iliustratyvumą kalbėjo kūrėja.

Akvarelė pati diktuoja – tereikia ją vesti

Daiktiškumo tematika J. Skudutytę sudomino dar besimokant paskutinėse Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasėse. „Pradėjau paišyti Žvėryno medinukus... Akvarelės technika prie širdies – skaidri, nenaudojamas baltas dažas, kaip mozaika. Tačiau turi išmokti meistrystės, tai tapo tarsi iššūkiu. Būtent su akvarele patiko atvaizduoti senus motyvus, aptrupėjusį medį ir panašiai. Užkabino kontrasto principas: kažkas purvino atlikta švariai, kažkas perkrauto – pateikta estetiškai“, – akvarelės būdingumus nupasakojo menininkė.

Kadangi akvarelėje nenaudojama balta spalva, darbuose pagrindinė problema, anot menininkės, tapybinė. „Šešėlis, be galo svarbu jį atvaizduoti. Amerikiečių realistinis tapytojas Edvardas Hoperis (Edward Hopper) yra sakęs, kad jis viską, ką norėjo pavaizduoti, tai „šviesą ant namo sienos“. Man šitie jo žodžiai stipriai rezonavo – noriu pavaizduoti šešėlinę dalį. Šviesos ir šešėlio santykis: lauke šviesa šilta, o šešėlis šaltas, o viduje – atvirkščiai – šviesa šalta, šešėlis šiltas. Šitie dalykai labai įdomūs, priklausomai nuo to, kokioje vietoje esi, daiktas įgauna visiškai kitą atspalvį, kitą spalvą“, – kalbėjo akvarelistė.

Matyt, ne veltui sakoma, kad akvarelė liejama, nes ji linkusi „išeiti iš kraštų“. Kaip nupiešti daiktus, kurie J. Skudutytės paveiksluose yra įgiję tokią aiškią vizualinę raišką, – pasmalsauju.

„Nėra daug mokytojų, kurie mokytų akvarelės technikos, tad realiai daug ką pati savaime mokiausi – darymo būdu. Kai mokykloje ar akademijoje būdavo piešiami natiurmortai, stengdavausi juos atlikti kuo techniškiau. Jei vieną kartą neišeina – tą patį motyvą bandai piešti trečią ar ketvirtą kartą – su kuo mažiau sluoksnių, su kuo tikslesniu atvaizdavimu. Panašu į tai, kaip išmokti vairuoti – smagu, kai gali kontroliuoti automobilį... Tačiau patinka ir tai, kad akvarelė pati diktuoja – tereikia ją vesti – susiliejimai, paklaidos padaro ją gražią. Jeigu viskas būtų realistiška – man pačiai nepatiktų, bet kai matai dažo ir pigmento išsiliejimus – man gražu“, – kalbėjo J. Skudutytė.

Kaupia ne daiktus, o atsiminimus

Paklausta, kaip sekasi „sutarti“ su daiktais savo namuose, J. Skudutytė juokdamasi atsako klausimu: „Ar aš kaupiu? Ne, nekaupiu daiktų, bet atsiminimus – taip. Visgi per daug prie jų neprisirišu – išmainau, dalinuosi su draugais. Tačiau pastebėjau, kad labiau nei prie daiktų, rūbų ar statulėlių esu prisirišusi prie savo darbų... Mėnesį tapius – ganėtinai sunku išsiskirti. Bet turiu tai priimti – kai sukuri paveikslą, jis pradeda gyventi savo gyvenimą, turi leisti juo dalintis, džiuginti“, – atviravo tapytoja.

Evelinos Daciūtės knyga vaikams „Duobė“ (leidykla „Aukso žuvys“) – J. Skudutytės kaip knygos iliustratorės debiutas. Tapytoja neslėpė, iliustruojant knygą reikėjo daug ko išmokti, peržengti save.

„Iliustracijos turi būti vienos atmosferos, o tapybos darbams tai nėra būtina. Reikia, kad visos iliustracijos susirištų – tapo sunku. Kartais būna geresnė savaitė, pats darbas tampa toks pozityvesnis, spalvos, kompozicija išeina tarsi savaime... Niekada apie tai nesusimąsčiau, kol nepradėjau iliustruoti knygos – pagauti pastovią atmosferą nėra paprasta. Dėl to, proceso metu reikėjo perdaryti nemažai darbų – įdomu, bet tikrai kitaip negu tiesiog tapyba. Knygos „Duobė“ tekstas rimtas, su vaikais reikia bendrauti kaip su suaugusiais, tad nenorėjau per daug saldinti. Knyga apie mirtį – apie tai nėra lengva kalbėti, ir nereikia apsimetinėti“, – sakė pašnekovė.

Tapytoja pasvarstė, kad ateityje būtų įdomu pamėginti sukurti knygą suaugusiems: „Galbūt tai būtų spalvinimo knyga – patinka jungti priešingybes. Infantilus vaizdas, pritaikytas kitai nei vaikų amžiaus grupei.“

J. Skudutytė – Užupio meno inkubatoriaus rezidentė, tad ateinančiais metais ji planuoja surengti naujų darbų parodą galerijoje „Galera“. „Žiūrėsime, kiek užtruks, iki kitų metų galo, ar kitų metų pradžios... Idėjų pilna, jos nesibaigia! Užrašinėju ant lapelio visokius projektus, tikiuosi, kad juos įgyvendinsiu... Turiu sugalvojusi kelias tapybos darbų serijas, tačiau atrodo, kad ir esama serija neišsemiama – daiktų nemažėja, kompozicijų darbams yra pakankamai... Nežinau, ar visiškai nutolsiu – jei įdomu, reikia daryti. Nuostabu, kai sugalvoji ir gali padaryti. Parodoje yra skulptūrėlė–objektas, parodanti vidinę nuotaiką. Katino iškamša nelabai išėjo, nesu skulptorė, neturiu patirties, bet... Reikia drąsos kurti (to linkiu ir sau, ir tuo pačiu visiems), nes labai įdomių dalykų išeina“, – sakė tapytoja.

Julijos Skudutytės akvarelių paroda „Už kulisų“ sostinės Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1) veiks iki liepos 8 dienos.