„Tai yra toks teatras, kai vaidintojai scenoje jau nemato jokio reikalo apsimetinėti, kad jie tiki tuo, ką daro, o žiūrovai nė nemano tikėti ar empatiškai įsijausti į tai, kas jiems rodoma scenoje. Teatras iš esmės tapo kolektyvinio, vaidintojų ir stebėtojų, džiaugsmingo tuščio laiko švaistymo ritualu.
Be abejonės, tai, ką sakau, galioja ne visiems, mūsų scenose nuolat pasitaiko „baltų varnų“, atskirų tikro teatro krislų ar grynuolių. Bet jie prapuola bendro ciniško teatrinio „trendo“ srovėje, lieka nepastebėti ir neįvertinti, ką puikiai parodė šiųmetiniai Kryžiai“, – pažymėjo teatro kritikas.
Ko gero, teatras ne išimtis – žiūrimumo kriterijus verčia pataikauti žiūrovui. Kaip tai gali paveikti teatrą?
„Čia jau kalbama apie teatrines technologijas, metodologijas. Visose valstybinių teatrų srityse, visoje sistemoje – teatro mokyklos, apdovanojimų akademijos – visur dabar yra gana gili krizė, tai kaip veidrodis“, – konstatavo J. Lozoraitis.
Kiekvienas kapstosi kaip tik išmano
Teatro kritikas atkreipė dėmesį į atsiradusį visiškai naują dalyką teatre – dirbtinio intelekto apraiškas: „Dirbtinis intelektas veržiasi į visas sritis, į kultūros taip pat. Tai, ką stebiu – gan negatyvios tendencijos. Sintetika pradeda įsigalioti, ypač teatre. Kur atsiranda dirbtinis intelektas, aktorinei kūrybai kaip tokiai – nebelieka vietos. Komunikacija dabar savita – ne vaizdinių, o reflekso ir ženklų plotmėje. Bet čia siauros ir specifinės materijos – teatrai yra skirtingi, apibendrinti sunku. Pavyzdžiui, sostinės teatrai yra vienas dalykas, periferijos – kitas. Klaipėdos teatras – išvis atskira parapija. Kiekvienas kapstosi, kaip tik išmano.“
J. Lozoraitis įžvelgė ir kitą problemą, susijusią su dramaturgija. „Jaunimo teatras daugiausiai eksploatuoja inscenizacijas. Ima literatūrinius kūrinius ir perkelia ant scenos. Problema, – tiesiog skaityti knygos gabalą nuo scenos ar kurti visiškai naują kūrinį? Originaliąją dramaturgiją, kuri pas mus dabar vyrauja – sunku apibendrinti, šukuoti vienom šukom. Iš tikrųjų, tendencijos yra labai skirtingos. Pagrindinė bėda viena – teatrai yra labai izoliuoti, hermetiškai egzistuojantys, praktiškai vaidina ir dirba vien tik sau, patys sau. Žiūrovas teatre kaip svečias svetimame korporatyve“, – sakė jis ir pridūrė, kad viešos komunikacijos neveikia, nes jų tiesiog nereikia...
Vis dėlto, dažnai akcentuojama, kad teatrui svarbu interaktyvumas, bendravimas su žiūrovu. Tačiau J. Lozoraičio manymu, ši deklaracija kol kas išlieka tik formaliame lygyje.
„Formaliai, taip. Žiūrovas, šiuo atveju, turi prioritetą: publikoje yra sukaupta daug patirčių – įspūdžių, konfliktų, tragedijų. Iš pradžių epidemija, karantinas, vėliau užėjo karas, žmonės susipriešino, visuomenėje didelės įtampos. Teatras nesugeba jiems nieko pasiūlyti, nesugeba atspindėti. Vienintelį, ką sugeba teatrai (dar kartą pabrėžiu – apibendrinti sunku) – užsimiršti, prasiblaškyti“, – sakė J. Lozoraitis ir čia pat išskyrė keletą ryškių išimčių, „iškrentančių“ iš bendro konteksto. Tai Panevėžio dramos teatro spektaklis „Laukys“, kuris, kaip pastebėjo teatro kritikas, praktiškai liko nepastebėtas „Auksinių scenos kryžių“ komisijos. Paguodos Kryžius už šio spektaklio „mimanso grupę“ yra nepakankamas šio išskirtinio reiškinio įvertinimas.
Pasak J. Lozoraičio, pagrindinis sezono įspūdis / įvykis – režisieriaus iš JAV Dmitrijaus Krymovo spektaklio „Fragmentas“ premjera Klaipėdos dramos teatre. „Reiškinys ne vien tik mūsų regioninis – tarptautinis, jis daug ką keičia. Bet komunikacija teatro – formali“, – sakė J. Lozoraitis ir pridūrė, kad nėra tikras, ar jis adekvačiai bus atspindėtas.
Aktoriai nebesugeba kurti didesnių vaidmenų
Tenka pastebėti teatro kritikų nubrėžtą aiškią skirtį tarp valstybinio ir komercinio teatro. Įprasta, kad privatus sektorius pasiūlo geresnes paslaugas, tačiau teatro srityje, deja, ši praktika nebūdinga. Privataus teatro misija tapo visai kitokia – linksminti žiūrovą?
„Valstybinis teatras vykdo valstybinį užsakymą. Deklaracijos gražiai surašytos Nacionalinio dramos teatro (LNDT) nuostatose, – kokį meną kurti, auklėti, šviesti, bendradarbiauti su kitais. Bet čia formalioji pusė. Formalizmas, kuris įsigali šiame teatre – kraštutinis“, – blogas tendencijas įžvelgė J. Lozoraitis.
Teatro kritikas sakė nestatantis į vieną gretą komercinių ir nekomercinių teatrų, anot jo, tai dvi priešingybės: „Tai, kad aktoriai dirba ir ten, ir ten (ne visi) – jų sąžinės reikalas. Tai nieko gero jų meistrystei neduoda. Komerciniai teatrai – ta sritis, į kurios pusę tiesiog nežiūriu, nieko be žalos komercinio teatro menai neatneša. Aktorių koketavimas su publika darosi visuotinas ir tikrai nemeniškas. Aktoriai nebesugeba kurti brandžių / didesnių vaidmenų. Skundžiasi, kad mažai uždirba, bet atlygis pakankamas, duonos kąsnio klausimas jiems nekyla.“
Išeities tašku J. Lozoraitis mato aiškią kryptį – yra meniniai teatrai ir ne. „Meniniai teatrai – siaura sritis, nemeninių teatrų visame pasaulyje pilna. Būtent todėl meniniai teatrai yra išlaikomi valstybės, kad kurtų meną, o nesivaikytų pelno, pajamų. Kadangi ši takoskyra stipriai niveliuota, valstybiniai teatrai vykdo valstybinę kultūros politiką teatro meno srityje. Jeigu ten nėra meno – tada beprasmiška remti tokius teatrus. Krizinė situacija, nes mūsų kultūros valdininkai, kiek suprantu, retai teatruose lankosi“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Yra toks pasakymas, kad „gauni tai, ko nusipelnai“. Galbūt intencijas, į kurią pusę keisis teatras, paveikia patys žiūrovai?
„Žiūrovas teatre nėra tas vartotojas, kuris visada teisus. Teatras nėra prekybos centras, į teatrą turi ateiti atitinkamai nusiteikęs. Jeigu eini į Jaunimo teatrą – žinai, ko laukti, jeigu į VMT – irgi žinai, esi nusiteikęs. Tarp kitko, nedaug žiūrovų, kurie ateina pasilinksminti, tokių nedaug, bet teatras kartais pats jiems siūlo tokį produktą, kur be pažvengimo nieko daugiau nėra. Čia yra blogai. Šiaip, valstybiniai teatrai yra sukurti tam, kad kurtų labiau siaurą, bet specifišką vertybinį teatro meną – užtat ta sistema ir gauna pinigus, kad ir kokie jie būtų, tie pinigai“, – samprotavo J. Lozoraitis.
Ką daro režisieriai teatre?
Su teatrologų iškeltu teiginiu, kad dabar „nebėra geros dramaturgijos“, J. Lozoraitis nelinkęs sutikti.
„Nesutikčiau, kad dramaturgijos dabar nėra. Prisimenu laikus, kai jos išvis nebuvo – kai buvo Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, ir viskas. Klasikas Marius Ivaškevičius, feministės Paulina Pukytė, Gabrielė Labanauskaitė, Teklė Kavtaradzė, atokiau stovintis, bet itin stiprus kūryboje Mindaugas Nastaravičius... Negalime pasakyti, kad nėra dramaturgijos, ji yra. Kitas dalykas, bendradarbiavimas teatruose. Kiekvienas teatras lyg turėtų turėti savo dramaturgą, LNDT turėjo Marių Ivaškevičių, – kuo baigėsi, visi žino. Pati sistema yra antikūrybinė, dėl to ir su dramaturgais bendrauti sudėtinga. Plati tema, kas turi rašyti inscenizacijas, – dramaturgas ar režisierius? Ir išvis, ką dabar daro režisieriai teatre? Sustumdyti reginį sugeba, o apie ką tas reginys – taip ir lieka neaišku, forma yra, o turinio ne“, – pažymėjo teatro kritikas.
Paklaustas, kokia teatro laukia ateitis, J. Lozoraitis sakė, kad ji visada yra susijusi su jaunimu, tačiau ir čia, anot pašnekovo, sulig kiekvienais metais krizė gilėja.
„Studijuoti teatro meną į akademiją ateina tie, kurie nežino, kas yra teatras. Į Muzikos ir teatro akademiją, į fortepijono ar smuiko klases juk neina žmonės, kurie nemoka groti pianinu, ar tie, kurie nelaikė rankose smuiko. Aktoriniame – priimami ir tie, kurie be televizijos serialo išvis nieko nematę. Anksčiau būdavo teatro studijos, teatro būrelis „Elementorius“, kurį įkūrė aktorė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė. Davė daug žvaigždžių, o dabar to nėra. Šitoje plotmėje didelė krizė. Bendrauju su teatrų vadovais, režisieriais – puikiai supranta, patys nori organizuoti studijas prie teatro, kad būtų galima išauklėti profesionalus, bet dabartinės struktūros nesudaro tokių galimybių“, – aktualią problemą įžvelgė jis.
***
Papildydamas pokalbį J. Lozoraitis pakvietė susipažinti su savo parengtu komentaru apie paskutinę „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją. Neslepia – jo požiūriu, tendencijos nėra džiuginančios. Kviečiame skaityti.
Pirma, ir svarbiausia – patys apdovanojimai. Mūsų teatro menininkams, ypač aktoriams, tie „Kryžiai“ yra tiek svarbūs, kad tikrai nesiryžtu jų paskirstymo kvestionuoti, kritikuoti ar neigti. Nuoširdžiai sveikinu visus, kas buvo apdovanoti, ir bet kuriuo atveju tai buvo padaryta pelnytai. Aktoriui yra taip svarbu, kai jis būna pastebėtas, įvertintas, kai kažkas baksteli į jį pirštu ir pasako: jis yra geriausias! Ir niekas neturi teisės iš jo tai atimti ar tai menkinti.
Prieš gerą šūsnį metų ir man teko darbuotis „Kryžių“ komisijoje, ir galiu paliudyti, kad tuomet apdovanojimai buvo skiriami, vadovaujantis tokiais požiūriais: „šitas yra labai geras, bet dar gali palaukti; šitas taip pat labai geras, bet jam jau gana tų apdovanojimų; o šitas nieko ypatingai gero nenuveikė, bet jį jau reikia apdovanoti“. Nesutikdamas su tokia tvarka, tuomet pasitraukiau iš „Kryžių“ komisijos. Neketinu kritikuoti komisijos narių asmeniškai. Bet dažniausiai komisijos sprendimai būna tendencingi, ir atspindi visų pirma pačią komisiją, o ne mūsų teatro mene vykstančius procesus ir metų teatrinius įvykius. Tikri įvykiai dažnai lieka nepastebėti, o į paviršių iškeliama tai, kas niekuo išsiskiria.
Ypač negera, manyčiau, yra nuolatinė per eilę metų „Kryžių“ komisijų ryški tendencija nuvainikuoti teatro autoritetus ir suteikti nepagrįstų avansų dar nebrandiems, nieko ypatingai ryškaus nenuveikusiems kūrėjams. Toks tendencingumas ir manipuliacijų pagunda yra užkoduoti pačioje sistemoje, ir komisijos narių čia kaltinti nesinorėtų, nors jų asmeninė atsakomybė čia irgi yra. O tai, kad komisijos pirmininkas išvis nebūna teatro meno profesionalas, manau, yra visiškas nonsensas.
Na, ir apie patį šių metų ritualą.
Stebėjau „Kryžių“ ceremonijos transliaciją per TV. Liūdnas, skurdus, neišradingas, nekūrybingas, formalus renginys, taip manyčiau. Šiuo atveju patyriau didžiausią nusivylimą dėl to, kad tai buvo pirma tokia vieša prezentacija naujos LNDT meno vadovybės, trijų jaunų teatro režisierių. Nepamačiau, jokio sumanymo, jokios daugmaž kūrybinės idėjos, jokio scenarijaus. Buvo tik akivaizdžiai paviršutiniškas, valdiškas, atmestinai sukurptas ir neatsakinga atliktas cechinis renginys, kuris kažkodėl yra pateikiamas visuomeninėje televizijoje.
Jeigu šitokio lygio reginys būtų surengtas, pavyzdžiui , Molėtų kultūros centre, tuomet jis ten gal būt atrodytų visai organiškai. Teatleidžia man Molėtų kultūros centro darbuotojai, kuriuos labai gerbiu, bet čia šnekama ne apie garbę, o apie mastelį. Šitoks varganas „Oskarų“ ceremonijos mėgdžiojimas, kartojamas iš metų į metus, atrodo išties apgailėtinai, ir tėra tik dar vienas įrodymas, kad mūsų valstybės remiama kultūra, bent jau teatro meno srityje, ryškiai degraduoja, ir mūsų kraštą deklaruoja kaip „New Wasiuky“ lygio užkampį. Su tuo, manyčiau, dera kovoti, o ne plaukti pasroviui.
Dabartiniai „Auksiniai scenos kryžiai“ yra tapę grynai formaliu cechiniu teatralų renginiu, kuriam kažkodėl, manyčiau, kad visiškai nepelnytai, suteiktas valstybinio apdovanojimo statusas ir plati visuomeninė transliacija. Jeigu jau neįmanoma atsisakyti pačių tų ordinų „Kryžių“, ir jeigu jie yra tokie svarbūs teatralams, lai juos skiria ne komisija, o profesiniai teatralų susivienijimai. Geriausią aktorių lai skiria Teatro sąjunga, geriausia komercinį aktorių – Aktorių gildija, geriausia režisierių – Režisierių asociacija, geriausią teatro dailininką – Dailininkų sąjunga, geriausią teatro muzikos kūrėją – Kompozitorių sąjunga, ir t. t. Tuomet šiuose apdovanojimuose būtų daugiau logikos ir tvarkos.
O šiaip, manyčiau, svarbiausia yra tai, kad Tarptautinės teatro dienos iškilmės iš pat pradžių, dar prieš tris–keturis dešimtmečius, buvo sumanytos visų pirma kaip šventė, kaip karnavalas, tokia ji ir turėtų būti. Ir „Auksiniai scenos kryžiai“ buvo tik viena tos bendros šventės, to besiliejančio per kraštus teatralų profesinio karnavalo dalis, bet ne jo esmė. Kai „Kryžiai“ tapo šventės esme, ji išsyk prarado turinį ir prasmę. Tai tikrai nėra sunku atitaisyti. Jau seniai laikas tai padaryti, taip manyčiau.