Apie spektaklio kūrėjų norą kviesti žiūrovus pasinerti į sapnų ir vaizduotės žaidimus bei laukiančias gastroles pasakoja teatro įkūrėjai ir vieni iš spektaklio autorių Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius.
– „Žaidimas baigtas“ ne tik įvertintas aukščiausiu šalies teatro apdovanojimu, bet ir mylimas žiūrovų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Spektaklis nuo jo premjeros 2016 metais rodomas Menų spaustuvės repertuare ir keliauja po užsienio festivalius. Kaip manote, kuo šis kūrinys paliečia žiūrovus?
– Airida: Teko girdėti, kad dinamika, nuolat besikeičiančia personažų kaita ir gyva muzika. Kažkam spektaklis vizualus, artimas arba, priešingai, trikdantis atpažįstamais žmonių elgesio modeliais, stereotipais, situacijomis, kažkam kaip iš fantastinės socialinės medijos istorijų. Nors spektaklyje, kaip ir pačioje Julio Cortázaro knygoje „Žaidimas baigtas“, tikrovė persipina su mistikos elementais, keliami klausimai yra aktualūs ir šiandienos realiame gyvenime. Kažkam spektaklis paveikus žmonių tarpusavio santykių tema, ironiškas ir juokingas, o kažkam labai liūdnai bylojantis apie žmogaus savanaudiškumą ar vienatvę. Žinoma, labai skirtingai ir labai priklausomai nuo žiūrinčio patirčių ir konteksto. Kokiu laiku atėjo, iš kokios aplinkos, kokia nuotaika, kokiais lūkesčiais. Tikiu, kad šiandienos socialiniame ir politiniame kontekste jį mačiusiems taip pat skaitysis visai kitaip. Kaip? Tik pats žiūrovas gali sau atsakyti. Man atrodo, įdomu apmąstyti, kodėl antrą ar ketvirtą kartą žiūrint tą patį spektaklį jis atrodo vis kitoks, atsiranda daugiau detalių, kai kam ir choreografija rodosi būna pakeista, jau nekalbu apie žinutės interpretacijas. Pernai spektaklį parodžius „Pūgos“ festivalyje, nuo vienos žiūrovės gavome tokį sveikinimą artėjančių Naujųjų metų proga:
„Happy New Year“
Klausyk, daug neprašau,
tik palaikyti tavo ranką lyg mažą varlytę, saldžiai delne užmigusią.
Man reikia tų durų, kurias parodei,
kad įžengčiau į tavo pasaulį, trupučio
žaliojo cukraus, sėkmės pasagėlės.
Nejau neištiestum man savo rankos,
pelėdoms ūbaujant šiais metais paskutinįsyk?
Deja, negali dėl techninių priežasčių.
Tuomet tavo ranka mosiu ore,
lankstysiu pirštus, liesiu švelnų it persikas
delną, o kitapus tęsis mėlynų medžių miestelis.
Šitaip laikysiu suspaudęs, lyg būčiau
pasaulį pastatęs ant kortos –
besimainančius keturis metų laikus,
brėkštančią aušrą, žmonių tarpusavio meilę.
– Julio Cortázar
Julio Cortázaro kūryba ir įkvėpė mus šiam darbui.
– Laurynas: Norėčiau atsakyti iš kitos pusės. Jis paliečia mus. Mums labai gera jį šokti, o Adui Gecevičiui groti, nes spektaklyje susitinkame akimirkoje, kurioje kiekvieną kartą įvyksta nauja sinergija tarp šokėjų ir maestro būgnininko. Susitinkame akimirkoje, kurioje nėra vietos vaidybai, nes jeigu jos atsiranda, tai matosi. Spektaklis mane žavi tuo, kad jame atsiduriu judesio ir turinio situacijose bei būsenose, kuriose aš paprasčiausiai fiziškai išgyvenu tą jausmą ir žinutę, kurią ir bandome pristatyti žiūrovui. Jeigu tai pastanga, tai aš bėgu iš visų jėgų, kol užtenka oro ir nesutraukia kokio nors raumens. Jeigu tai baimė ir pasiklydimas, tai užstrigimas megztinyje ir pilna burna vilnos tikrai priverčia atsidurti ten, kur reikia. Na, ir žinoma, minimalistinis įtaigus vizualumas, kuri sukūrė Lauryna Liepaitė ir Povilas Laurinaitis. Taip tikslu ir aišku. Spektaklyje galime ir pakvailioti ir provokuoti. Tuo man ir patinka. Ir galvoju, jeigu šokėjas ar aktorius mėgaujasi tuo, ką daro, tai pajaučia ir žiūrovas. Atsimenu, šokio mugėje Vokietijoje, kurioje pasirodėme, spektaklį žiūrėjusi įžymi choreografė Ann Van Den Borek nesusilaikydama dalinosi, kaip jai viskas tinkamai sukrito. Tinkamas laiko pajautimas, nukritimas ar išbėgimas iš scenos, choreografijos pasirinkimai ir jos atlikimas. Tą vakarą su ja ir prakalbėjome. Kai savo srities gigantai taip atsiliepia – džiaugiesi. Dar po vieno pasirodymo Izraelyje, Tel Avive, prie mūsų priėjęs garsios grupės Red Axes vienas prodiuserių dalinosi, kad čia yra muzikinis klipas, kuriame nieko daugiau nereikia. Puiki elektro-akustinė Ado muzika ir vaizdas sukuria būtent tokią simbiozę. Atsakydamas į klausimą, kuo paliečia žiūrovus, galiu tik pasidalinti nieko neprimesdamas tokiais prisiminimais. Matyt, individualiai.
– O kuo šis spektaklis svarbus jums? Kaip jaučiatės šį spektaklį po gastrolių užsienyje vėl rodydami Lietuvoje?
– Airida: Labai jo laukiu. Man jis apie žmogaus būvį pasaulyje, apie kovą ir ieškojimus. Spektaklyje randu daug savo skirtingų pusių. Kiekvieną kartą man jis kitoks. Kartais labai asmeniškas, apie mirtį, laikinumą, apie artimo netektį, primenantis niūrias, rudeniškas dienas, kai netekome tėčio, prieš pat šio spektaklio premjerą. Viena vertus, spektaklyje daug beviltiškumo, klampumo, desperacijos ir skubos, bet drauge ir daug juoko iš sociumo, savęs pačios, iš savo ego, dramų ir kartais paviršutiniško arba per daug sureikšminto požiūrio į dalykus. Su kiekviena spektaklio pabaiga, rodos, išlipu iš pelkės ir nusiraminu, sulėtėju. Man jis ir metų laikuose susipynęs – toks nostalgiškai rudeniškas, bet drauge ir ilgesingai, viltingai kalėdiškas, toks apgalvotose klišėse, bet ir labai nenuspėjamas, kartais nesuspėjamas dėl judesio tempo, tikras. Taip jau sutampa, kad aktyviausiai jį rodome rudens ir žiemos sezone.
– Laurynas: Pasirodysime tarp gastrolių, nes jau visai ne už ilgo keliausime spektaklį rodyti į Londoną, į vieną garsiausių šokio teatrų pasaulyje „Sadler’s Wells“. Tikiuosi, Londono lietuviai lapkričio 29-30 dienomis apsilankys pasirodymuose. Spektaklio kiekvieną kartą ir labai laukiu, ir bijau, nes jam reikia atiduoti daug fizinių pastangų. Šis kartas bus dar įdomesnis, nes pasirodysiu po traumos, dėl kurios neturėjau jokio fizinio krūvio net du mėnesius. Dienos iki pasirodymo skirtos ištvermės ir fizinės formos atstatymui, nes spektaklis man patinka tuo, kad jame arba tu jį, arba jis tave „paima“. Visada patinka išgirsti Ado Gecevičiaus sukurtą muziką, kuri nukelia į vakarėlį, o gal sapną, kuriame persipina tikrovė su fikcija.
– Kaip jau užsiminėte, lapkričio pabaigoje šis spektaklis pirmą kartą bus parodytas Londone, garsiajame „Sadler‘s Wells“ teatre, įkurtame dar 1683-aisiais metais. Ką jums reiškia pasirodymas šioje vietoje?
– Airida: Spektaklių rododymas svetur visada džiugina ir domina, nes keliauji dar labiau pažinti savo kultūrą kitos kultūros kontekste arba suprasti kitą kultūrą per savos kultūros kontekstą. O tas santykiavimas ir smalsina labiausiai. Konkreti vieta domina sava istorija. O „Sadler’s Wells“ teatre pasirodo daug labai stiprių kūrėjų ir šokio kompanijų, tik žvilgtelėkite į jų internetinę svetainę. Žinoma, kad norisi būti tame židinyje, galbūt pavyks pamatyti kai kuriuos darbus gyvai, susipažinti, užmegzti ryšį. Gal net labiau įdomu būti ten ne kaip kūrėjams, bet iš prodiuserinės pusės pažinti, kaip veikia toks teatras ir visa organizacija.
– Laurynas: Pirma mintis, atėjusi į galvą – „dream came true“, bet iškart prisiminiau Airidos pasakymus, kad ji dar norėtų sušokti Niujorko scenose. Iš tiesų, tai šios dvi svajonės, o veikiau norai, keliauja kartu, nes spektaklio parodymas tokioje scenoje kaip ši gali atverti pasirodymų galimybes ir kituose svarbiuose pasaulio teatruose. Šiandien į gastroles užsienyje žvelgiu kaip į siekio bei didelio darbo rezultatą, kurie, kai pasiekiamas tikslas, labai džiugina. Džiugina, nes suprantu, kad pasirodymai tokiose scenose kaip „Sadler’s Wells“ yra pasiekiami. Šiame teatre rodomi tokių choreografų kaip Akram Khan, Wayne McGregor, Bruno Beltrao, Ohad Naharin šokio darbai. Jų darbus mes esame žiūrėję kelionių metu Niujorke, Tel Avive, Berlyne ir Lietuvoje. Dabar labai tikiuosi, kad pasirodymus pavyks pristatyti savo geriausioje estetinėje ir techninėje formoje, nes šiose gastrolėse mūsų komanda labai didelė. Keliausime net 16 asmenų, o gastrolių metu rodysime du spektaklius – „Žaidimas baigas“, kurį prieš pat gastroles žiūrovai galės patirti ir namų scenoje Menų spaustuvėje Vilniuje, bei „me two / Savoj krūvoj“, kuris mums patiems tapo džiugiu fenomenu, kurį per metus parodyti teko jau 30 kartų.
Šie pasirodymai bus ypatingi ir tuo, nes tai bus vienas iš Vilniaus 700-ojo gimtadienio minėjimų užsienyje. Esu labai laimingas, kad galiu būti savo gimtojo miesto Vilniaus svarbių įvykių epicentre. Užaugau Justiniškėse, o lapkričio pabaigoje šoksiu Londone, kur švęsime artėjantį Vilniaus 700-ąjį gimtadienį. Tiesiog nuostabu. Esame labai dėkingi Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai ir „Vilnius 700“ už šią galimybę.
– Nuo 2004-ųjų „Sadler‘s Wells“ organizuoja kasmetinį tarptautinį hiphopo šokio festivalį „Breakin‘ Convention“, pristatantį hiphopo kultūros ištakas ir evoliuciją. Ar „Breakin‘ Convention“ yra vienas jus, kaip pirmojo urbanistinio šokio teatro įkūrėjus, įkvepiančių renginių?
– Airida: Tuo metu, kai pradėjome kurti spektaklius, sekdavome, kas vyksta šiame renginyje. Vėliau, ieškant kitokių šokio ir pasirodymo išraiškos formų, nutolome. „Breakin‘ Convention“ istorija nuo pirmojo novatoriško festivalio 2004 metais išsiplėtė iki organizacijos, atveriančios iniciatyvas ir platesnį suvokimą apie gatvės šokį švietime ir visuomenėje. 2024 metų rugsėjį „Breakin‘ Convention“ organizacija atidarys hiphopo teatro akademiją naujoje „Sadler’s Wells“ salėje, Karalienės Elžbietos olimpiniame parke Stratforde. Akademija siūlys scenos menų kvalifikaciją, būdingą hiphopo teatrui, ir bus pirmoji mokykla šalyje, siūlanti tokią kvalifikaciją ir išsilavinimą. O tai reiškia, kad urbanistinio šokio kontekstų plėtojimas akademinėje bendruomenėje leis dar giliau ir plačiau pažvelgti į šį socialinį, kultūrinį reiškinį.
– Laurynas: 2007 metais pirmą kartą apsilankiau „Breakin‘ Convention“. Atsimenu, buvau pilnas entuziazmo, baimės ir įkvėpimo viename. Šis renginys man buvo vienas iš esminių vaizduotę ir suvokimą apie urbanistinio šokio galimybes atveriančių renginių. Tais metais stebėjau ir šokėjų kovas rateliuose, ir diskusijas, ir pirmuosius savo matytus hiphopo teatro šokio spektaklius profesionalioje scenoje. Šis festivalis, o ir visus metus organizacijos įgyvendinamos kūrybinės programos, labai įkvepia ir savo pavyzdžiu rodo, kokias plačias galimybes gali turėti urbanistinis šokis ir visa hiphopo subkultūra su jos išraiškos elementais: DJ, MC, grafiti, šokis. Šioje vietoje matome nemažai panašumų tarp to, kaip dirba ši organizacija, ir „Low Air“. Esu ne kartą bandęs siūlyti „Low Air“ spektaklius į festivalio programą, tačiau vis nepavykdavo ten atsidurti. Šį kartą kviesime „Breakin‘ Convention“ festivalio ir organizacijos meno vadovą Jonzi D į spektaklius tame pačiame teatre. Visus besidominčius urbanistinio šokio galimybėmis teatre labai rekomenduoju sekti šį festivalį ir jų veiklas, kurios išplitusios visoje Didžiojoje Britanijoje.
– Ar hiphopo šokio elementų žiūrovai gali tikėtis ir spektaklyje „Žaidimas baigtas“?
– Airida: Taip, galima tikėtis. Iš tiesų ne viename mūsų spektaklyje neapsieinama be gatvės šokio: hiphopo, hauso, breiko. Galbūt jis ne toks grynas ir autentiškas, kokį įpratę matyti gatvės šokio kovose, pamokose ar ratukuose, nes vis ieškome jungčių šiandienos judėjimo, konteksto, savos miesto kultūros koduose, bet mums įdomu ieškoti to ryšio ir atsakymų, kas mus lietuvius taip traukia, smalsina Vakarų kultūros socialiniuose šokiuose. Labai įdomu, kaip judesį keičia ir santykis su šių dienų muzika, kuri taip pat autentiškai nėra to šokio žanro muzika, ypač kai ji atliekama gyvai, neapsieinama be improvizacinių intarpų. Paskutiniai ir naujausi mūsų spektakliai „Žaidimas baigtas“, „Susitikimas“ ir „Mėlyna Mėlyna“ lydimi gyvos muzikos. Tas eksperimentavimas, ieškojimas santykio, jungčių atveria spektakliams daug gyvasties, kaskart suteikia naujo pulso, neverbalaus balso, jis kaip ir kontekstas – nuolat kintantis, gali būti skirtingai nuskaitomas, aktualus arba nebe. Laiko atstume tai ir labai įdomu pastebėti. „Žaidimas baigtas“ sukurtas 2016 metais, „Susitikimas“ – 2018, „Mėlyna Mėlyna“ – 2022. Gali būti, kad šie metai gali nieko nereikšti, o 2016 metų darbas būti jaunesnis, kontekstualesnis už 2022-ųjų, o 2018-ųjų nuspėti ateitį (juokiasi).
– Laurynas: Žiūrovai gali tikėtis ir baleto elementų, o besitikėdami hiphopo elementų jų visai neįžvelgti. Tai, kas yra sukaupta mūsų, kaip šokėjų, kūnuose per gyvenimą, įvairiais kampais pasireiškia mūsų kūryboje ir spektakliuose. Spektaklyje „Žaidimas baigtas“ kaip įrankius pasitelkiame ir breiko elementus, kurie savo kompleksiškumu ir sudėtingumu papildo vieno iš etiudų personažo, atsidūrusio nepavydėtinoje situacijoje, kovą su jo (ne)realybe. Pasitelkiame hiphopo elementus, kai iškalbame ar iššokame situacijos absurdiškumą ir beviltiškas pastangas. Šokio spektaklyje judesių amplitudė labai įvairi, nesistengiame gatvės šokio judesių naudoti vien dėl jų ištakų. Žiūrovus bandome kviesti į dialogą su spektakliu ir jo personažais per situacijas, per emocijas ir asociacijas. Na, ir bandymą pasisukti ant galvos žiūrovai tikrai pamatys. Ką jis simbolizuos, ar kokią beprotybę, pasimetimą, galvos skausmą ar tiesiog sukimąsi ant galvos – nuspręs žiūrovas.
Vizualus šokio spektaklis „Žaidimas baigtas“ bus rodomas lapkričio 5 dieną, 19 val., Menų spaustuvėje Vilniuje.