Žvelgiant į šiandienines aktualijas – aštrėjančius santykius tarp žiniasklaidos ir valstybės – Keliuočio veikalai, parašyti būtent analizuojant valdžios, valstybės, žiniasklaidos, žurnalisto ir visuomenės santykius ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, taip pat nepraranda svarbos. Anot Aro Lukšo, sovietmečiu Keliuotis buvo laikomas bene populiariausia disidentine figūra, o jo santykis su KGB, jai vykdant Keliuočio persekiojimą, gali būti laikomas gana įdomiu bei išskirtiniu.
Tarpukario Lietuvoje ir vėliau, sovietmečiu, Keliuotis buvo ir išliko modernios asmenybės ir modernaus meno sampratos diegėjas. Jis teigė, jog žiniasklaidoje turi dominuoti kuo daugiau pliuralizmo. Pasak Juliaus Būtėno, redaguodamas vieną populiariausių kultūros ir meno žurnalų „Naujoji Romuva”, Keliuotis mokėjo pritraukti bendradarbių, rėmėsi vokiečių, prancūzų žurnalistine praktika – leido pasisakyti įvairių pažiūrų žmonėms, tam, kad skaitytojai išmoktų atskirti „grūdus nuo pelų”, kritiškai vertintų pateikiamą informaciją, požiūrius.
Kritinio skaitytojų, informacijos gavėjų vertinimo, šaltinio tikrinimo ir nuomonių įvairovės dabartinėje žiniasklaidoje šiandien galima irgi pasigesti.
Išskirtinis žurnalistikos disciplinos skleidėjas
XX a. pirmoje pusėje formavęsis žurnalistų profesinis ugdymas bei ruošimas Lietuvoje buvo viena iš daugelio viešai nesvarstomų temų sovietmečiu. Žurnalisto Liubomiro Viktoro Žeimanto teigimu, sovietmečiu taip pat buvo teigiama, kad tarpukariu Lietuvoje nebuvo nei vieno mokslininko, kuris žurnalistiką būtų tyrinėjęs moksliškai.
Tačiau šį teiginį galima būtų paneigti remiantis Juozo Keliuočio tekstais, rankraščiais bei kitais atrastais archyviniais ir spausdintais šaltiniais. Pastarieji, literatūros istorikui prof. Leonui Gudaičiui, leido gana detaliai atkurti 1936–1937 metais Vytauto Didžiojo universitete, Kaune Keliuočio dėstytų žurnalistikos paskaitų turinį.
„Įtakingos periodikos pavyzdžiu” tarpukario Lietuvoje galima laikyti Juozo Keliuočio redaguotą kultūros žurnalą „Naujoji Romuva”, ėjusį nuo 1931-ųjų iki 1940 metų. Jame pasirodydavo daug publikacijų meno klausimais, Keliuotis kvietė bendradarbiauti įvairių pažiūrų kultūros, meno ir literatūros darbuotojus, telkė skirtingų pakraipų tuometinės Lietuvos inteligentijos atstovus: rašytojus, poetus, teatralus, kompozitorius.
Lietuvos diplomatas Antanas Vaičiulaitis teigė, kad būtent „Naujoji Romuva” anuomet „stipriausiai ir kūrybiškiausiai judino kultūrinį (Lietuvos) gyvenimą.” Taip pat „Naujoje Romuvoje” buvo spausdinami ir žurnalistikos teorijos, praktikos bei spaudos ir leidybos klausimus analizuojantys tekstai, kurių autorius dažnai ir būdavo pats Keliuotis.
Dėstydamas VDU, savo paskaitose J. Keliuotis būsimus žurnalistus stengėsi puoselėti Vakarų Europos dvasia. Keliuočio filosofijos, sociologijos ir žurnalistikos studijos Prancūzijoje, Sorbonos universitete lėmė tai, jog ir dėstydamas Keliuotis gana dažnai remdavosi tiek prancūzų filosofais, tiek Prancūzijos žiniasklaidos pavyzdžiais.
Vaižgantiškos kritikos puoselėtojas
Juozas Keliuoti negailėjo pastabų ir tuometinei „masių spaudai”. Jis kritikavo jos paviršutiniškumą, sensacijų vaikymąsi bei žurnalistų pataikavimą instinktams. Savo paskaitose Keliuotis rašė: „Spaudoje kritika užimą svarbią vietą ir reiškiasi įvairiomis kryptimis. <...> Kritika sudaro spaudos meno gyvenimą.” Keliuotis bene pirmasis tarpukariu iškėlė žiniasklaidos bulvariškėjimo problematikos klausimą.
Dar vienas išskirtinis Juozo Keliuočio bruožas – meno, literatūros, poezijos bei kritikos kaip žanro puoselėjimas ir diegimas. Jau tarpukariu Keliuotis išskyrė kritikams būdingus teigiamus ir neigiamus bruožus. Recenzijas Keliuotis pradėjo rašyti dar 1929-aisiais, daugiausia jų parašė 1937–1939 metais. Anot Gitanos Vanagaitės, jos nebuvo atsitiktinė Keliuočio veiklos sritis – parašytos recenzijos atskleidžia jo kaip modernaus žmogaus sampratą, laikyseną bei papildo jo propaguotą modernaus meno idėją.
Tačiau pagrindinė J. Keliuočio kritikos dvasia, anot literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus, buvo vaižgantiška – palaikyti, žadinti, telkti kylančias jėgas, formuluoti jų uždavinius lietuvių kultūroje. Vis dėlto, reiktų pripažinti, kad Keliuočio keliami reikalavimai kritikams-praktikantams (tuo pačiu ir sau pačiam), buvo maksimalistiniai, idealistiniai, pasižymintys šiokiu tokiu patosu ir dideliu entuziazmu.
KGB sekimo byla: Keliuotis – izoliuotas praeities „stulpas”
Prasidėjus karui Keliuotis nusprendė likti Lietuvoje. 1945-ųjų pradžioje, II pasauliniam karui einant į pabaigą, Keliuotis susitiko su buvusiais savo studentais, kurie priklausė antisovietinei organizacijai Lietuvos išsilaisvinimo tarybai (LIT). Anot A. Lukšo, tikslios susitiko priežastys ir aplinkybės nėra aiškios, tačiau buvę Keliuočio auklėtiniai paprašė padėti leidžiant pogrindžio laikraštėlį – dėstytojas sutiko.
Pasirodžius tik dviem šio leidinio numeriams, kartu su pogrindininkais buvo suimtas ir Keliuotis. Tais pačiais metais Keliuotis yra išbraukiamas iš Lietuvos rašytojų draugijos, kurioje jis buvo ilgamečiu nariu – tai atlieka Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos valdyba, o sugrįžti dėstyti į Kauno universitetą jam taip pat nebeleidžiama. Kaip rašo A. Lukšas, Keliuotis buvo nuteistas trejiems metams tremties, tačiau Pečioroje išbuvo iki 1947-ųjų ir į Lietuvą grįžta sulaukęs amnestijos.
Grįžęs į Lietuvą Keliuotis niekur nerado nuolatinio darbo, o dirbti bet kokio nenorėjo. Jis ir toliau buvo laikomas antisovietišku, o viešos atgailos pasirašyti Keliuotis neketino. 1952-aisiais Keliuočiui iškeltoje antroje byloje dar vienais įkalčiais tapo jo antisovietiniai straipsniai leisti „Naujoje Romuvoje” ir „Kūryboje” – už tai Keliuotis buvo nuteistas maksimalia bausme – 25 metai tremties Solikamskio lageriuose, tačiau vėliau bausmė buvo sutrumpinta.
Kaip Keliuotis išgyveno tremtį? Lietuvos literatūros tyrinėtojas ir Keliuočio bičiulis Julius Būtėnas savo atsiminimuose apie Juozą Keliuotį rašo: „Daugumas J. Keliuotį arčiau pažinojusiųjų stebėjosi, o gal kai kas stebisi lig šiolei, kaip jisai ištvėrė ir nežuvo lageriuose. Pasirodo, J. Keliuotį nuo visų negandų gelbėjusi chiromantija, kuria jis kadaise buvo susidomėjęs, skaitęs specialių knygų. Politinius kalinius (tokius kaip Juozas Keliuotis) niekino ir skriaudė kriminaliniai kaliniai.
J. Keliuotis pradėjęs tiems galvažudžiams spėlioti ateitį iš delnų ir matuodamas galvas. Pamatuoja iš visų pusių kalinio galvą ir pradeda jam dėstyti, kokius jisai gabumus, talentus turi užkasęs arba nelemtos gyvenimo aplinkybės juos sužlugdžiusios. Vienam pripažindavo muziko, kitam dainininko talentą. Vienas per kitą jie veržėsi prie „profesoriaus”, kad išaiškintų, kam jis tikęs. Eidavo pas jį tie kaliniai ne tuščiomis: kas nešė duonos gabalėlį, kas cukraus, kas margarino. Ir J. Keliuotis bado nekentėjo. Be to, jisai, panašiai kaip J. Vaišnoras, vadovavosi savotiška filosofija, jog nereikia nusiminti ir blogiausioje padėtyje atsidūrus.”
Išgyvenęs ir antrąją tremtį bei grįžęs 1956-aisiais į Lietuvą Keliuotis pasijautė atsidūręs atstumtojo, izoliuotojo vaidmenyje. J. Keliuotis atkakliai stengėsi grįžti į atvirąją kultūrinę veiklą, jis pradeda versti įvairius kūrinius iš prancūzų kalbos, tačiau jie nebūna išspausdinami.
Keliuotis tampa viena populiariausių disidentinių figūrų sovietmečiu, o „Amerikos balsas” praneša, jog invalidu tapusiu Keliuočiu taip nesirūpinama tarybinėje Lietuvoje, kad šis negaunantis net buto. Pats Keliuotis savo prisiminimuose rašo, jog tikriausia dėl šios priežasties jis galiausiai ir gauna vieno kambario butą Antakalnyje, virš kavinės-valgyklos „Kregždutė”.
Kaip rašo Rita Tūtlytė, po antrosios tremties užvedama antroji Keliuočio sekimo byla nr. 5833, pavadinimu „DON”, registracijos nr. 827, palyginus ją su kitomis KGB bylomis, pavyzdžiui, V. Mykolaičio-Putino, A. Miškinio, K. Borutos, ji įdomiausia, nes joje sekamasis objektas tikrinamas įvairiais būdais, per jį ilgai ir atidžiai stebima meno žmonių aplinka, agentūrinius pranešimus sovietiniam saugumui rašo patys meno žmonės. Byloje buvo numatyti du aiškus tikslai: 1) paversti Keliuotį tarybiniu – to buvo siekiama 1958–1970 metais; 2) per J. Keliuotį sekti menininkus bei patį „prilaikyti”, kad jis negrįžtų į ankstesnes pozicijas – šio tikslo buvo siekiama nuo 1970-ųjų iki pat Keliuočio mirties 1983 metais.
O sekimo priemonių būta įvairių. Kaip teigia A. Lukšas, Keliuotis lankydavosi minėtoje kavinėje-valgykloje „Kregždutė”, kur dalis darbuotojų buvo užverbuoti sekti Keliuotį, ir čia, ir jo namuose buvo naudojama ir sekimo technika – pavyzdžiui, vadinamoji T technika – slaptas patalpų klausymas, ir priemonė S – telefono pokalbių įrašinėjimas, ir priemonė N – vadinamosios blakės. Buvo tikrinamos visos Keliuočio korespondencijos, atliekamos slaptos kratos, nepaliekant jokių pėdsakų – taip buvo stengiamasi surasti Keliuočio rašytus prisiminus.
Anot R. Tūtlytės, Keliuočio sekimo byloje pateikiamos ištisos pasiklausymų išklotinės, pavyzdžiui: „1968 m. kovo 27 d.: „20 val. Keliuotis miega. Girdisi knarkimas; 21 val. Keliuotis miega. Tylu; 22 val. 55 min. Keliuotis atsibunda įsijungia radiją”.
Juozas Keliuotis sovietmečiu buvo tapęs neoficialia inteligentijos atrama, praeitį menančiu „stulpu”. Minėtame bute, Antakalnyje vykdavo įvairūs diskusijų vakarai, pasiklausyti Keliuočio kalbų ar pavartyti retų vakarietiškų periodinių leidinių ateidavo ir jaunimas – Keliuotis jiems tapo savotišku „guru”. Tarp tokių Keliuočio svečių buvo ir KGB agentų. Jį sekė mažiausiai 60 agentų, kurių tarpe buvo buvusių Keliuočio kolegų, meno žmonių.
Iš J. Keliuočio išgauti akivaizdžių atgailų agentams nepavyksta iki pat 1970-ųjų – savo pozicijos Keliuotis įnirtingai laikosi gerą dešimtį sekimo metų. Tačiau po ilgo dvasinio teroro, Keliuotis 1970-aisiais parašo straipsnį į „Kultūros barus” – tai buvo politiškai gana neutralūs apmąstymai, kuriuos pavadinimo „Dabartinė Lietuva. Šiandieninės mano mintys”.
Kaip rašo A. Lukšas, parašytas Keliuočio straipsnis buvo iškraipytas, jo pavadinimas pakeistas, o dalis išeivijos patikėjo, kad Keliuotis savo noriu tapo palankus sovietinei valdžiai. Anot A. Lukšo, KGB pirmininkas Juozas Petkevičius informavo LKP CK, kad šia J. Keliuočio publikacija buvo moraliai smogta lietuvių išeivijai. Šis lūžis plačiau Keliuočio sekimo byloje nekomentuojamas.
Kaip rašo R. Tūtlytė, Keliuočio sekimo antroji byla tęsiama iki 1978-ųjų, kai byloje užrašoma, jog „Keliuotis priešiškai nebeveikia. Jau senas, silpnos sveikatos, beveik negirdi, toli iš namų neina. Sumažėjo skaičius žmonių, jį lankančių. Jis nustojo reikšti pavojų tarybinei tėvynei”, bet įskaitoje byla laikoma net iki 1985 metų.