Nuo 2008 metų teikiama premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Kūrinys turi būti išleistas per pastaruosius dvejus kalendorinius metus. Šiemet J. Ivanauskaitės premijai buvo pateikta 15 knygų, o laureatę išrinkusią komisiją sudarė anksčiau šios premijos laureatais tapę rašytojas, literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita, poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, poetė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė. Taip pat komisijoje – J. Ivanauskaitės sesuo etnologė Radvilė Racėnaitė ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Premiją skyrusios komisijos pirmininkas R. Kmita sako, kad ši premija turi kuo labiau atspindėti J. Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybos nuostatas: „Tai nėra cecho premija. Bandžiau susidaryti idealaus laureato fotorobotą. Pirmiausia jis turėtų nepriklausyti literatūriniam burbului, jo literatūrinis kelias nelengvas, jis nėra glostomas ir jam rūpi ne tik literatūra, bet ir tai, kas vyksta aplink. Šie dalykai buvo svarbūs pačiai Jurgai, apie tai verta galvoti ir skiriant jos vardo premiją“.
Įteikdamas premiją šalia Katino skulptūros R. Kmita pastebėjo, kad tai labai simboliška vieta. „Čia įvyksta tektoninis miesto lūžis: tai pereinama Vilniaus erdvė, skirianti senamiestį nuo naujamiesčio, o buvusiam baugiam, nejaukiam rajonui šis skveras ir Katinas tikrai suteikė jaukumo. Linos knygoje „Miesto šventė“ irgi ryškus tektoninis lūžis, kur žmogus pereina iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, ir tų baimių bei nejaukumo tikrai netrūksta. Skaitydamas Linos knygą net stebėjausi, kiek daug atsikartojančių dalykų yra ir J. Ivanauskaitės debiutinėje kūryboje: ta pati amerikietiška kultūra, ta pati psichodelika, iš esmės tos pačios jaunimo problemos. Ir atrodo, kad kai kurie personažai iš Jurgos ankstyvųjų novelių persikelia į Linos noveles“, – pastebėjo I. Ivanauskaitės premijos komisijos pirmininkas R. Kmita.
Pasak Jurgos sesers R. Racėnaitės, ši premija svarbi ir kaip paskatinimas: „Matau šią premiją kaip paskatinimą jaunam autoriui. Jurga pradėjo rašyti mokykloje ir to pasitikėjimo, drąsos bei paskatinimo jai labai reikėjo. Tai pirmoji L. Simutytės knyga, tad labai, tikiuos, kad dabar ji jausis drąsiau ir rašys toliau“.
Apsakymų knygoje „Miesto šventė“ L. Simutytė žvelgia į sudėtingas psichologines būsenas, tarpusavio santykius, aštriai ir drąsiai kalba apie pirmąsias patirtis ir gyvenimo prasmės pajautas. Atsiimdama premiją L. Simutytė sakė, kad nori išreikšti dėkingumą, didelį džiaugsmą ir dar didesnę baimę.
„Baimę užsiauginti spėjau kur kas anksčiau nei į rankas paėmiau Jurgos knygą tuo pačiu pavadinimu, paauglystėje dėmesį pirmiausia patraukusią akimis nusėtu viršeliu. Kita vertus, būtent baimė, ta neaprėpiama, dažnai apskritai sunkiai įžodinama būtybė, mane kasdien sekiojo ir provokavo, kviesdama išdrįsti. Nepaisant to, kas galėtų nutikti paskui. Šiandien, kai atrodo, kad į mane žvelgia dar daugiau akių nei galėčiau suskaičiuoti ant knygos „Kaip užsiauginti baimę“ viršelio, pirmiausia galvoju apie tai, kad ši premija man liudija viena – išdrįsus baimė neatsitraukia, tačiau drauge augina ir tikėjimą – galbūt išties esu ten, kur šiuo metu turėčiau būti.“
Premiją mecenuojanti leidykla „Tyto alba“ primena, kad šiemet J. Ivanauskaitei būtų sukakę 60, tad šia proga naujai pasirodė romanas „Sapnų nublokšti“ ir pokalbių knyga „Švelnūs tardymai“. Taip pat planuojama, kad artėjant rašytojos gimtadieniui, dar kartą pasirodys knyga „Jurga“. J. Ivanauskaitės premijos laureatų sąrašas išties solidus: premiją pelnę autoriai šiandien aktyviai veikia literatūros ir visuomeniniame lauke.
Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų sąrašas
2020 m. – Jurgai Tumasonytei už apsakymų knygą „Undinės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
2019 m. – Mindaugui Nastaravičiui už poezijos knygą „Bendratis“ („Tyto alba“).
2018 m. – Gabijai Grušaitei už romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ („Lapas“).
2017 m. – Rimantui Kmitai už romaną „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“).
2016 m. – Aušrai Kaziliūnaitei už eilėraščių knygą „Mėnulis yra tabletė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
2015 m. – Giedrei Kazlauskaitei už eilėraščių knygą „Meninos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
2014 m. – Agnei Žagrakalytei už romaną „Eigulio duktė: byla F117“ („Tyto alba“).
2013 m. – Gintarui Bleizgiui už eilėraščių knygą „Sodas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
2012 m. – Laurai Sintijai Černiauskaitei už romaną „Medaus mėnuo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
2011 m. – Rimvydui Stankevičiui už poezijos knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
2010 m. – Renatai Šerelytei už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“ („Alma littera“).
2009 m. – Kristinai Sabaliauskaitei už romaną „Silva Rerum“ („Baltos lankos“).
Dalinamės Linos Simutytės pasakyta kalba.
Neįtikėtina. Po laukto ir vis tiek nustebinusio Ramintos skambučio praėjus gerai valandai, sugebu padaryti viena – „Google“ langelyje suvesti žodžius „Jurgos Ivanauskaitės premijos laureato kalba“, o nieko apčiuopiamo neradus, dar kartą įsitikinti – žinoma, ir šįkart teks pasikliauti tik savo pačios jėgomis – ta vidine intuicija, kuria dar tik mokausi vadovautis. Parašyti kalbą, kuria galėčiau išreikšti dėkingumą, didelį džiaugsmą bei – neslėpsiu – dar didesnę baimę. Ją užsiauginti spėjau kur kas anksčiau nei į rankas paėmiau Jurgos knygą tuo pačiu pavadinimu, paauglystėje dėmesį pirmiausiai patraukusia savo akimis nusėtu viršeliu. Gerai atsimenu save keturiolikos – kai tėvai nupirko pirmąjį personalinį kompiuterį, kurio klaviatūroje ieškodama pasislėpusių lietuviškų raidžių ir dėliodama pirmuosius skaitmeninius sakinius, netekdavau kantrybės. Atsimenu tą smelkiantį nerimą: neužrašyti žodžiai gali paprasčiausiai pradingti. Jis lydi iki šiol.
Kita vertus, būtent baimė, ta neaprėpiama, dažnai apskritai sunkiai įžodinama būtybė, mane kasdien sekiojo ir provokavo, kviesdama išdrįsti. Nepaisant to, kas galėtų nutikti paskui. Šiandien, kai atrodo, kad į mane žvelgia dar daugiau akių nei galėčiau suskaičiuoti ant knygos „Kaip užsiauginti baimę“ viršelio, pirmiausia galvoju apie tai, kad ši premija man liudija viena – išdrįsus baimė neatsitraukia, tačiau drauge augina ir tikėjimą – galbūt išties esu ten, kur šiuo metu turėčiau būti.
Neseniai sužinojau ir tai, kad gimiau paskatinta medikamentų. Regis, tai viską paaiškina. Jau gimdama žinojau, kad kažkur vėluoju. Ne, net ne „kažkur“, o į savo pačios gimimo ceremoniją. Galbūt nesmarkiai – vos vieną, dvi paras, o gal valandas. Tačiau būtent tai šiandien paaiškina tą įgimtą skubančio pasaulio nuojautą, kuri smelkiasi, kambarį gaivališka srove tvindo net užtraukus visas įmanomas užuolaidas – už jų nepaliaujamai, nepertraukiamai kunkuliuoja karštas, odą beveik tvilkantis suvokimas, kad turi, privalai kažką daryti ir pateisinti savo buvimą. Kuo greičiau, tuo geriau. O dar geriau – dabar. Kitaip neteksi galimybės visam pasauliui papasakoti savo sėkmės istoriją, kuriomis mirga antraštės, įrašai socialiniuose tinkluose ir virtualiose gyvenimo galerijose. Prarasi savo šansą pats tapti viena tų istorijų ir liksi jos paraštėse.
Kai savo toli gražu neišbaigtą pirmosios knygos rankraštį prieš kelerius metus pradėjau siuntinėti leidykloms ir nesulaukiau teigiamo „būtinai išleisime“, būtent taip ir galvojau – pati esu tas „paraščių“ žmogus, kurių „Miesto šventėje“ tikrai netrūksta. Tačiau dar mokykliniuose sąsiuviniuose linijomis išskirtos paraštės ir būdavo pačios ryškiausios – juk būtent jose rašalo raudoniu klykdavo tiek klaidų žymėjimai, tiek pagyrimai, tiek pastabos. Ko gero, būtent pastarosios ir lėmė tai, kad pirmoji mano knyga pasirodė sulaukus 30-ies. Galbūt vėluojant, o galbūt tiesiog pagaliau tam šiek tiek subrendus, kad vietoje prabudusių drugelių pilvo tvirtovėje šiandien jausčiau tvirtą žinojimą – už kiekvieno „Miesto šventės“ apsakymo iš tikrųjų slypi tas pasaulis, nuo kurio rašant neretai norėdavau sąmoningai pabėgti.
Tačiau žinau, kad visos šventės baigiasi. Žinau ir tai, kad trisdešimties pagirios būna dar sunkesnės, todėl kiekviena šventė turi savo kainą. Kad ne žaižaruojančios konfeti ir stiklo nuolaužos ir ne vis dar spengiantys, nors ir nutildyti muzikiniai centrai ar šiukšlių maišai, prariję visas vakarykštes emocijas, yra sunkiausiai pakeliami. Sunkiasvoris yra išsiurbto kambario efektas, spiginantis naujos dienos baltumas ir ta gerai pažįstama banali tuštuma, kuri yra neišvengiama kiekvieno kuriančiojo palydovė. Jos burna plečiasi, jos kūnas reikalauja maisto, kurio ieškoti esu pasiryžusi ne dėl išgertos skatinamosios tabletės, ir ne dėl baimės vėl pavėluoti. Šiandien labiausiai skatina smalsumas, aistra ir dėkingumas, kurį jaučiu atsiimdama šį svarbų apdovanojimą. Ačiū!