– Šiuo metu režisuoji spektaklį „Muzika 2“, kurio premjerą žiūrovai galės išvysti jau šią savaitę Keistuolių teatre. Spektaklyje vaidina tavo žmona, aktorė Vesta Šumilovaitė. Dažnai dviejų žmonių santykiai yra sudėtingi, bet kurianti pora skamba dar komplikuočiau. Ką reiškia santykiai tarp dviejų kuriančiųjų?
– Pradėti norėtųsi nuo to, kad aš kūrybą priimu kaip džiaugsmą, kaip galimybę dalintis, pažinti ir tyrinėti šį pasaulį. Su Vesta abu esame kuriantys žmonės, nebe pirmame projekte dirbame, kuriame kartu, tačiau namie natūraliai apie teatrą kalbame mažiau, nes ten yra kitų pareigų, džiaugsmų ir atsakomybių. Aišku, iš šono galbūt kažkam tokie santykiai gali atrodyti komplikuoti, bet jie turi ir didelių privalumų. Pavyzdžiui, galime suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Nereikia teisintis, kodėl užsibuvau teatre, repetavau iki vėlumos, turiu važiuoti į gastroles ir pan. Tikriausiai, nedirbantis teatre žmogus sunkiau suprastų tam tikrus niuansus.
– O kas pačiam poros santykiuose atrodo problemiškiausia, sunkiausia ir kokiais būdais tai sprendi?
– Net ir šio spektaklio repeticijose, kalbėdami apie dviejų žmonių poroje santykius su aktoriais Daliumi Skamaraku ir Vesta Šumilovaite, įsivardinome nemažai paradoksų. Vienas jų yra apie tai, kad artimiausiems žmonėms dažnai būname itin reiklūs, griežtesni negu bet kuriam kitam. Neišplautas puodelis ar ne taip sudėti marškiniai gali atrodyti didesnė tragedija nei kokio nors kito žmogaus baisesnis poelgis. Santykiams vystantis tolerancijos, pakantumo viens kitam riba ima stipriai mažėti. Gal kažkas yra žmogaus prigimtyje, kad artimąjį imi suprasti lyg savo paties dalį.
Nepasakysiu nieko naujo, bet, manau, norint išsaugoti ir kurti sveikus santykius, svarbus sąmoningumas. Svarbu nepamiršti, kad poroje esame lygūs partneriai, kurie vienas kitam nepriklauso. Aš pats labai džiaugiuosi mūsų santykiu su Vesta. Kai atsisuku į bendros kelionės pradžią, suprantu, kiek brangių dalykų sukūrėme kartu.
– Jausmingoji Marguerite Duras pjesė „Muzika 2“ vaizduoja dviejų, išsiskyrusių ir susitikusių po trejų metų, žmonių pokalbį. Kaip interpretuoji šią istoriją? Apie kokius klausimus tavo režisuojamas spektaklis kviečia žiūrovus mąstyti?
– Pagrindiniai klausimai kyla iš dviejų žmonių tarpusavio santykio. Su aktoriais, kurie jautriai įsileido į save šią medžiagą, spektaklyje tyrinėjame subyrėjusių santykių teritoriją, savotiškai klausiame: kas lieka, kai meilės nebelieka? Ar jos tikrai nebelieka? Gal ji tik pakeičia formą? O gal perauga į pyktį, neviltį ar kitas emocijas? Ne veltui yra sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis. Bet ar galima ir po išsiskyrimo išlaikyti pagarbius, šiltus santykius? Šiame spektaklyje pagrindiniai veikėjai stengiasi surasti sau rūpimus atsakymus, bando „paleisti“ vienas kitą, bet, kartu, nesąmoningai geidžia susigrąžinti, kas prarasta. Jie atsiduria savotiškoje tarpinėje būsenoje, kuri neleidžia judėti į priekį. Kaip kūrėjas suprantu, kad tikrai daug žmonių yra patyrę šią būseną, todėl, manau, verta apie ją kalbėti, o mums, teatro kūrėjams, įdomu atidžiau ją patyrinėti teatro scenoje.
– Pjesėje, mąstant apie išsiskyrimo priežastis, ne sykį pasikartoja mintys „o kas būtų, jei…“. Kaip pats galvoji, ar išbandytos taisyklės (namas, medis, vaikas ir šuo) tinka visiems? O gal visgi porai reikėtų ieškoti individualaus būdo, kaip gyventi kartu?
– Kaip sakoma pjesėje: „galbūt kiekviena meilės istorija turi tuos pačius dėsnius, bet kiekviena pora turi savo būdą…“. Manau, kad kieviena pora turi surasti savo būdą ir kurti savo santykius patys. Tikriausiai taip, kaip nėra dviejų lygiai tokių pačių žmonių, taip ir santykiai negali būti tokie patys. Man dviejų žmonių santykiai dažnai primena šokį. Galbūt iš šono tas šokis labai gražiai atrodo, tačiau, kai šoki pats labai gerai jauti ar jūs šokate dviese, ar jūs šokate po vieną. Taip ir santykiuose – ar mes jaučiame vienas kitą, ar tik norime gražiai atrodyti šokių aikštelėje.
– Pandemijos laikotarpiu žiniasklaidoje „pasipylė“ viešų asmenų išsiskyrimo istorijos, sprendimas sukti skirtingais keliais pasirodė ganėtinai masiškas reiškinys. Kaip manai, ar tai yra karantino pasekmė, o gal karantinas tik išryškino esamas problemas?
– Manau, pandemija lyg cheminis katalizatorius tiktai paspartino reakciją. Karantinas išryškino daugybę dalykų visuomenėje. Pamatėme, kas veikia ne visai taip, kaip tikėjomės. Kalbant apie artimus santykius pandemijos metu, manau, kad daugybė porų turėjo savų iššūkių. Gal ne viskas buvo tik dramatiška, daugybė žmonių atrado naujų bendrų pomėgių. Juk pandemija suteikė ir galimybę praleisti daugiau laiko kartu. Tikiu, kad daugeliui porų tai buvo laikas, kai jų santykiai dar labiau sutvirtėjo. Tačiau pjesėje keliamos temos – artimų santykių trapumas ir jų sudėtingumas, manau, yra svarbios ir aktualios šiandieninei visuomenei. Mano galva, teatras ir turėtų kurti bendrą erdvę, kurioje galėtume kartu reflektuoti ir permąstyti mums visiems aktualias temas, spektaklio metu ar po jo. Kaip mes sakome: „geriau kartą ateiti į teatrą ir visa tai išgyventi kartu su spektaklio veikėjais nei patirti tai savo pačių gyvenime“. Tad aš palinkėčiau visiems, kad kuo daugiau dramų vyktų teatro scenoje ir kuo mažiau jų liktų gyvenimui.