Filmas pasakoja apie kaimo mokyklą, kuri laukia delegacijos iš miesto. Ši turi atvežti naują skambutį, nes senasis nebeatitinka garso standartų. Mokyklos direktorius (aktorius Valentinas Masalskis) kaip įmanydamas stengiasi užmaskuoti vaikų trūkumą mokykloje ir šitaip išvengti jos uždarymo.
– Kam skirtas filmas „Triukšmadarys“?
– Tai ne užsakomasis darbas, kad būtų kam nors skirtas. Jis visai kitaip atsirado. Išgirdau, jog vienoje Vilniaus mokykloje buvo surinkti mokyklos mokytojai tam, kad demokratiškai išrinktų naują skambutį. Nežinau, kodėl tas skambutis buvo keičiamas, bet įtariu, kad senojo nepatvirtino Higienos centras arba jie tiesiog pamanė, kad po renovacijos jis nebetinka. Buvo juokinga įsivaizduoti tą situaciją: mokytojai turi patys susigalvoti standartus, kuriuos turi atitikti naujo skambučio melodija, o tada susiginčija dėl melodijos. Taip kilo filmo idėja.
Bet paskui, kai pradėjau rašyti scenarijų, viskas ėmė krypti pavojaus laukimo temos link ir šitaip išsirutuliojo iš diskusijos apie skambutį į delegacijos laukimą, iš didelio miesto mokyklos – į kaimo.
– Esate minėjęs, kad platesnė filmo tema yra bandymas gyvenime išvengti neišvengiamo. Ar manote, kad daugelio kaimo mokyklų uždarymas Lietuvoje yra neišvengiamybė, o bandymas jas išsaugoti – donkichotiška kova su vėjo malūnais?
– Taip, manau, kad tai yra neišvengiamybė. Man atrodo, kad tai – didžiulis lūžis Lietuvoje. Jis vyksta ne dabar, ne pastaraisiais metais. Visa prievartinė kolektyvizacija iš esmės yra perlaužusi kaimo, kaip buvusios provincialios agrarinės Lietuvos, stuburą: tiek žmonių kiekio prasme (turiu galvoje žmonių nutekėjimą iš kaimo į miestą), tiek požiūrio į kaimą, kaime likusių žmonių svarbą šiai valstybei. Kaimas nyksta, ypač – tos gyvenvietės, kurių neturėjo būti, kurios atsirado kaip prievartinės kolektyvizacijos rezultatas. Tose vietose nebūtų buvę mokyklų, jei kaimas būtų vystęsis natūraliai.
Mes daug laiko ieškojome tos mokyklos, kurioje filmuosime, ir visose tuose kaimeliuose – ta pati problema: jie ant vienos rankos skaičiuoja vaikus, kurių dar šiemet neliks. Ir tada, žinoma, kyla kalbos, esą tai – baisiai didelė problema, kurią reikia kažkaip sustabdyti. O „sustabdyti“ reiškia žūtbūt neuždaryti mokyklos, per prievartą ją išsaugoti, net jei ten bus 20 vaikų. Manau, kad tai labai negeras požiūris, nes mokykloje, kurioje mokosi 20 vaikų, yra nesveika atmosfera. Tai dirbtinis kvėpavimo aparatas.
Sunkiausia šioje situacijoje mokytojams, kurie iš miesto į kaimą atvažiavo dirbti mokytojo darbo kaip tik tuo lūžio momentu. Jie, priešingai nei vaikai, niekur nebeišvažiuos ir turi gyventi nuolatinėmis traukimosi, nykimo sąlygomis. Mokytojo darbas – mokyti vaikus. Vaikai yra ateitis. Kaime, kuriame nebėra vaikų, nebėra ir ateities.
Yra geras Nicholas Philibert`o filmas „Būti ar turėti“ apie mokytoją, visą save atiduodantį keliems vaikams giliame Prancūzijos kaime. Bet tokie mokytojai – labiau šventieji nei žmonės.
– Filme yra „paskutinės vakarienės“ kadras. Jame nieko nepešę mokytojai vakarieniauja sporto salėje, kurioje turėjo priimti ilgai lauktą delegaciją. Tylą prie stalo nutraukia direktorius, kabindamas šakute baltą mišrainę ir sakydamas: „Gerai, kad žirnelių mažai įdėjot. Skaniau, kai mažai žirnelių.“ Ar tie žirneliai ką nors reiškia?
– Jokios didelės simbolikos čia nėra. Tai tiesiog bandymas grįžti prie žinomos situacijos tam, kad negalvotum apie didelę problemą arba grėsmę. Žmogus, esant didelei nelaimei, dažnai bando pabėgti susikoncentruodamas į kažką smulkaus, kažką, kas jam labai gerai žinoma, ką jis gali atlikti mechaniškai. Man regis, dėl šios priežasties per laidotuves tiek daug dėmesio skiriama gedulingiems pietums arba maistui patalpoje šalia šarvojimo salės. Tai yra savisaugos instinktas, būdas atsitraukti, nes šalia guli tavo artimas. Antraip tektų sėdėti ir apmąstyti tai, ko negali pakeisti. „Paskutinės vakarienės“ kadras pasirodo tada, kai lauki pavojaus, o jis taip ir neateina. Ir sunku pasakyti, ar grėsmės laukimas iš tikrųjų nėra didesnis komfortas nei tuštuma, atsirandanti tada, jei pavojus taip ir neužklumpa.
– Ar dėl šios priežasties sakėte, kad filmo mintį gerai perteikia graikų poeto Konstantino Kavafio eilėraštis „Barbarų belaukiant“, kuriame laukiama barbarų, o šie taip ir nepasirodo? Eilėraštis baigiasi eilutėmis: „Kaip pavyks išgyventi be barbarų; / Jie buvo vienintelė mūsų išeitis.“
– Taip, rašydamas daug galvojau apie tai, literatūroje ieškojau laukimo motyvo. Yra ir kitų kūrinių, atspindinčių šią mintį, pavyzdžiui, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ ar Nikolajaus Gogolio „Revizorius“. Jie visi kalba apie tą patį – laukiant pavojaus, iš laukimo galima susikurti egzistencijos, buvimo priežastį: žmogus tampa vienu dideliu pasirengimu tam, kas baisaus atsitiks. Kai paaiškėja, kad pavojaus nėra, klausiama, kaip pavyks išgyventi be jo, nes visa forma buvo pastatyta ant laukimo pagrindo. K. Kavafio eilėraštyje Roma nebeatlieka savo funkcijų, tėra buvusios Romos iškamša, paruošta barbarams. Jei nėra barbarų, nebelieka ir Romos.
Man atrodo, kad Lietuvoje labai dažnai tuo gyvename – laukdami ar ruošdamiesi dideliam pavojui. Kartais, man regis, geresnis pasiruošimas pavojui būtų įrodymas sau, kad, užuot laukę pavojaus (nors jis iš tikrųjų yra), galime daryti tai, ką gebame daryti geriausiai. To, žinoma, negalima taikyti visoms sferoms – politika ir krašto apsauga yra visai kas kita, čia turime būti pasiruošę. Bet, mano galva, daugelis žmonių didesnį darbą padarytų ir labiau pasitarnautų sau, jei barbarų pavojų paneigtų savo darbais. Jei galų gale barbarai taip ir neateis, būsi jų pralaukęs ir nieko nenuveikęs. O jei pasirodys, vis tiek bus po visko. Tad geriau, kad jie išvystų tave, gyvenusį savo gyvenimą be baimės. Kitokį nei barbarų gyvenimą. Kitaip atėję barbarai pasakytų: „Matosi, kad laukėte – nieko nepadarėte, nes bijojote. O mes vis tiek atėjome.“
– Kaip manote, ar filmą supras Europos, pasaulio žiūrovas, ar filme gvildenama problema jam aktuali?
– Manau, kad didesniu ar mažesniu mastu ši problema egzistuoja visoje Europoje. Rytų Europa perėjusi tą patį, Vakarai – gal mažiau. Nieko nepasakojęs, bandžiau šį filmą parodyti porai savo draugų iš Jungtinės Karalystės. Vienas tą problemą suprato, kitas – nesuprato. Manau, kad filmo aktualumą lemia ne problema, ne aktuali problema padaro jį aktualų. Nežinau, į ką komisija atkreipė dėmesį, kai šį filmą atrinko į Lokarno kino festivalio konkursinę programą. Filmas – ne vien jo problema ar istorija. Manau, kad nesąžininga „daryti“ kiną apie aktualias problemas tikintis dėl to didesnio žiūrimumo, nes kinas negali išspręsti problemų, jis gali tik iškelti klausimus.
– Ką Jums reiškia tai, kad po 20 metų pertraukos lietuviškas filmas vėl atrinktas į Lokarno kino festivalio konkursinę programą ir kad tai – Jūsų kurtas filmas?
– Man tai yra svarbu, nes tai – pirmas mano vaidybinis filmas. Manau, kad tam tikra prasme tai buvo atpildas už prie šio filmo praleistus dvejus metus. Dažniausiai prie trumpo metro filmų tiek nesėdima. Trumpas metras dažniausiai būna „kepamas“ greitai, ypač dabar, kai leidžia techninės sąlygos, o kitose šalyse, kur kinas geriau finansuojamas, ir pinigai. Tai padaroma daug greičiau, daug mažiau laiko skiriama scenarijaus analizei, problemos išgryninimui, mąstymui apie kadruotę, filmavimo vietos paieškai. Aš turiu kelis idealus.
– Kokius?
– Vienas iš jų yra režisierius iš Kazachstano Sergejus Dvorcevojus. Jis kažkada buvo atvažiavęs į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Tuomet jis pasakojo, kaip dirba. Man tai buvo labai priimtina. S. Dvorcevojui dabar turbūt daugiau nei 50 metų, bet jis per savo gyvenimą sukūręs gal tik penkis filmus. Tačiau į kiekvieną iš jų jis susikoncentruoja ir atiduoda visą save. Jo filmas „Chlebnyj den“ yra apie tai, kaip Sibiro kaime žmonės kiekvieną savaitę stumia vagoną su produktais iki pagrindinės geležinkelio atšakos, nes į jų kaimą nebevažiuoja traukinys. S. Dvorcevojus su to kaimo žmonėmis vagoną stūmė pusę metų, prifilmavo galybę valandų, ir iš to išėjo vienos valandos filmas. Skubant nebūtų įmanoma nufilmuoti to, ką jis „pagavo“. Mes viską darome labai greitai ir tuo pačiu metu užsiimame keliais darbais, dėl to prarandame galimybę susikaupti, susikoncentruoti į vieną darbą, atrodytų, visai nereikšmingą. Kai man reikėjo sėdėti prie vaidybinio filmo ir nežinojau daugelio procesų, kiekvienas žingsnis buvo pamoka. Tas filmas apie mokyklą man pačiam buvo mokykla.
Jo scenarijų pradėjau vystyti prieš porą metų. Čia, Vilniuje, „Kino pavasario“ metu vyko scenarijaus rašymo dirbtuvės, ir ten nuėjau su puse pastraipos, kurioje buvo filmo idėja. Tada buvo atvažiavęs italų scenaristas Antonio Piazza. Jis, kaip scenarijaus autorius, tuo metu buvo sukūręs vieną trumpo metro filmą, bet iš to, kaip žmogus šnekėjo, supratau, kad jis – patyręs. Buvo malonu, kad galėjau su juo daug kalbėtis apie scenarijaus rašymą, vėliau jis mane šiek tiek pakonsultuodavo. Per tuos porą metų su juo visąlaik palaikiau kontaktą. Galų gale jis laimėjo Kanų šakelę už savo ilgo metro filmą, kurį tuo metu kaip tik filmavo. Jis ruošėsi tam 10 ar 15 metų, prie filmo dirbo tiek, kad sau pats galiausiai nieko negalėtų prikišti, kad galėtų pasakyti: „Viską padariau, daugiau nuo manęs niekas nepriklauso. Galbūt per trejus ar penkerius metus pažengsiu ir man bus gėda dėl šio darbo, bet jau būsiu paėjęs į priekį. O dabar padariau viską, kaip mokėjau geriausiai.“
– Ar taip jaučiatės ir dėl filmo „Triukšmadarys“?
– Ne. Manau, kad taip vis dėlto niekas niekada ir nesijaučia (juokiasi). Pasakiau sau, kad yra dalykų, kuriuos norėjau padaryti šiek tiek kitaip, bet, kurdamas šį filmą, aš mokiausi. Dabar jau mokėčiau suvaldyti tai, ko anksčiau nesuvaldžiau.
– Tad ko išmokote, kurdamas šį filmą, dirbdamas būtent šioje komandoje?
– Išmokau dirbti lėtai, bet gilindamasis. Svarbi kiekviena detalė ir visame filmo „darymo“ procese nėra tokios dalies, į kurią būtų galima žiūrėti pro pirštus, tikintis, kad ją atpirks kita. Nė viena filmo kūrimo proceso dalis nėra mažiau svarbi už kitą. Kiekvienas momentas turi būti nugludintas.
Dar daugiau išmokau iš komandos, su kuria dirbau. Mane labai maloniai nustebino, kad yra šitiek idealizmo ir nuoširdaus kuo geresnio rezultato siekio ne dėl ko kito, o dėl kokybiško proceso ir rezultato. Tai reta bet kuriame darbe. Žmonės dažnai linkę siekti asmeninės naudos ir darbą suvokti kaip įrankį jos pasiekti. O čia visi dirbo stengdamiesi kuo geriau įgyvendinti kažkieno kito (šiuo atveju mano) idėją, kuri tapo ir jų. Tad filmas yra lygiai taip pat visų, dirbusių prie jo, kaip ir mano. Man tas pasitikėjimas manimi, pradedančiuoju, buvo didžiulė dovana. Ypač prodiuserės, kuri atidavė tam filmui daugiausia.
– O ko išmokote iš aktorių?
– Kas yra aktorius ir kaip reikia su juo dirbti. Sužinojau kryptį, kuria reikia judėti, norint to išmokti.
– Ką Jums pačiam reiškia mokykla? Juk, kuriant šį filmą, ko gero, teko prisiminti mokyklos laikus.
– Taip, labai daug apie juos galvojau. Mano abu tėvai yra mokytojai. Kurdamas filmą, prisiminiau, kaip augau. Mes, po nepriklausomybės augusi karta, į mokyklą pradėjome eiti tuo metu, kai Lietuva išgyveno posąjūdines pagirias. Žlugo iliuzijos, kad mes toliau visi kiekvieną dieną stovėsime Baltijos kelyje ranka rankon ir kad po šešerių metų būsime Švedija, jei tik mus paleis iš sovietinio narvo. Mokykla perėjo tą patį. Mokykla turėjo atsigauti ir, nežinodama kaip, pastatyti save iš naujo.
Daugelis tuometinių mokytojų tikėjosi, kad mokykla bus sukurta iš naujo, ji bus šviesos spindulys. Daug švietimo reformų nepavyko, nes iš Vakarų perimti modeliai veikė, bet nebūtinai tiko postsovietinei visuomenei. Iš idealizmo kilo daug nusivylimo dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Aš savo akimis savo namuose mačiau tą balansavimą tarp nusivylimo ir stengimosi sukurti mokyklą dėl vaikų – dėl nieko kito.
– Kokius mokytojus prisimenate?
– Turiu kelis svarbiausius mokytojus. Visi jie turėjo vieną bendrą bruožą. Man atrodo, kad jis labai svarbus mokytojui. Jie įtikindavo vaiką, kad dalyką ar savybę, kurio reikia išmokti, jis jau turi.
Įsivaizduok, septintoje klasėje tave pavadina „Jūs“ ir sako: „Jums labai tiktų pasižiūrėti Pierą Paolo Pasolini, Jums tikrai būtų įdomu.“ Tu nueini, pasižiūri tą P. P. Pasolini, būdamas septintokas, nieko nesupranti, bet, jei sakė, kad man tai įdomu, vadinasi, turbūt tikrai turi būti įdomu. Tada grįžti, o tau sako: „O, beje, Jūs matėte Luchino Viskonti „Mirtis Venecijoje“? Jums patiktų.“ Tai buvo pirmas kartas, kai man „įsodino“, kad kinas yra stebuklingas, antžemiškas dalykas, kad tai – virš visko.
– Nejau Jūs tai iš tikrųjų supratote septintoje klasėje?
– Aš to tikrai nesupratau. Ir aš tuo metu jokiu būdu nesupratau, kad tai – kažkas, kam reikia daug laiko. Baisiai nusivyliau, kai pirmą kartą paėmiau į rankas kamerą, bandžiau kažką pafilmuoti ir išėjo visiškas mėšlas. Buvo toks didžiulis atotrūkis tarp mano lūkesčių ir rezultato, kad kurį laiką į rankas kameros neėmiau. Bet mane mokę žmonės ne rodė, ką turiu kartoti, o kėlė aukštus reikalavimus, kartu duodami suprasti, kad visiškai pasitiki, kad galiu juos pasiekti.
Ne visiškai sutinku su šiandieniniais metodais, esą viską reikia išklausti iš paties vaiko, jis pats pasakys, ką nori išmokti: „Tau neįdomu tas? Tai gal įdomus šitas? Aha, neįdomu. Tai gal tada mes išvis nieko nedarykim, o tiesiog papaišykim.“ Nesutinku su tuo. Manau, kad yra dalykų, kurių vaikas nežino, kurių jį reikia išmokyti, ir ne visi jie vaikui bus nuo pradžių patrauklūs, nes didžioji darbo dalis dažnai būna rutiniška ir nuobodi.
– Ar buvote geras mokinys, ar vienas iš tų, kurie klijuoja gumas po suolais ir paišo necenzūrinius piešinius – tokius, kokius filme, norėdamas imituoti moksleivių gausą, berniukų tualete paišo direktorius?
– Ne. Bet aš manau, kad, jei filme žudo, režisierius galbūt visai norėtų to imtis...
– Vadinasi, mokyklos tualete visada norėjote nupiešti vieną kitą necenzūrinį piešinį?
– Taip, aš tualete niekada nenupiešiau *****. Niekada jo taip ir nenupiešiau. Bet buvo, kas jį nupiešė dabar.
– Pagaliau padarėte tai V. Masalskio rankomis?
– Taip (juokiasi). Aš į sąsiuvinius paišydavau, bet tualete nupiešė V. Masalskis. Beje, įdomu tai, kad tarp V. Masalskio kartos ir mūsų kartos vyriško lytinio organo paišymo technikos yra didžiulė takoskyra (juokiasi).
Filmavome pirmą tos scenos dublį. V. Masalskis piešia, o mes su operatoriumi Narvydu stovime, žiūrime – kas čia dabar? Mūsų laikais viskas buvo aišku, forma buvo stati. O čia – kažkoks drugelio sparnas... Kai papasakojome V. Masalskiui, kaip tai piešė mūsų karta, paaiškėjo, kad jo karta piešė visai kitaip. Pažvelgus į šiuos ženklus semiotiškai, būtų galima išmąstyti labai daug įdomių dalykų.
– Taigi, jei delegacija vis dėlto būtų apsilankiusi toje mokykloje ir tarp delegacijos narių būtų gerų semiotikų, ekspertai veikiausiai būtų viską supratę: piešiniai ant tualeto sienų yra direktoriaus, o ne mokinių darbas?
– Manau, kad jie būtų supratę nemažai. Bet, deja, dažniausiai tokiose delegacijose gerų semiotikų nebūna.