Jei būtų išleisti atskira knyga, o dar kartu su atsakymais į juos, nemažai sužinotume apie literatūros ir gyvenimo aktualijas. Juk kūrėjų laiškai – irgi kūryba, nestokojanti žavesio, puikiai atskleidžianti asmenybės bruožus.
Čia pateikiami Brazdžionio laiškai pasiekė mane iš Londono. Atsiuntė Kazimieras Barėnas, kuriam jie ir buvo skirti. Kodėl juos išskyriau iš kitų, kai pasirinkimas toks didelis? Pirmiausia todėl, kad tai dviejų bendraamžių, dviejų žymių kūrėjų, dviejų redaktorių, o dar ir universiteto, neužmirštamos Alma Mater Kaune, auklėtinių, ir likimo draugų iš Furthofo laiškai. Be to, suteikia progą iš arti pajusti Brazdžionį XX a. antrojoje pusėje, be kita ko, teigusį: „Lietuviai visur tie patys. O kur sutinki artimus ir kolegas, ten jautiesi irgi beveik kaip namie, jeigu namais galima pavadinti pakeles, kuriose taip ilgai užsibuvome.“
Žinoma, čia pateikiama tik maža dalis laiškų, parašytų per keletą dešimtmečių.
K. Barėnui 1954.II.16
Anglijoje
Bičiuli,
labai ačiū už knygą „Giedra visad grįžta“. Ją perskaičiau su įdomumu ir su malonumu. Ypatingai malonu buvo matyti, jausti ir gyventi kartu su žmonėmis, kurie kaip gyvi yra tavo krašto, ir kuriuos tu kaip savo kaimynus puikiausiai pažįsti. Ima džiaugsmas, kad ir šiaurės Lietuva, iki šiol glūdėjusi tik geografijoje, išeina per beletristiką į žmones. Andai M. Katiliškis davė šiaurietiškus Gražiškius. O štai dabar Jūs į meno pasaulį išvedate Gulbinų parapiją su jos kaimais ir viensėdžiais, su Velniabala, išaugusia į Baltaberžius, pro kuriuos eina puikus vieškelis ir šviečia Nepriklausomoj Lietuvoj išaugusi mokykla. Miela buvo sutikti žmones, tikrus šiauriečius, kurie neturi nei tokio griežto, apskaičiuojančio „proto“ kaip suvalkiečių, nei tokių aistrų ir ilgai tveriančio keršto kaip dzūkų, nei tokios nevilties kaip žemaitiškoje Žemaitėje... Jie viską pergyvena greitai ir negiliai. Jie greit užmiršta skriaudas ir vėl tampa gerais kaimynais.
Gausia „folkloristine“ medžiaga įspūdį paliko „Teta Karolina“, o literatūriškai geru apipavidalinimu – „Balandžiai“. Tai viena iš gražiausių duoklių Nepriklausomos Lietuvos paminėjimui. Tą dalyką skaičiau klasėje, minint Vasario 16-ąją.
Man patiko ir ta per visą knygą pravesta giedra, kuri grįžta į žmogaus širdį. Pozityvi idėja ir jos laimėjimas – tai gražus meno veikalo privalumas, šalia to, kai veikalas yra pakankamai meniškai vertas.
Atsilygindamas siunčiu Jums savo „D. Kryžkelę“.
Su geriausiais linkėjimais
Bernardas Brazdžionis
K. Barėnui,
Anglijoje 1954, rugpj. 24
Kolega,
baigdamas Lietuvių Beletristikos Antologiją, kreipiuosi dar į gyvuosius autorius, prašydamas sutikimo paimti ką iš jų kūrybos ar kviesdamas juos pačius parinkti ir atsiųsti. Kviesdamas antologijon, noriu, kad joje dalyvautumėt su savo „Balandžiais“.4 Ta novelė šviesiai vaizduoja mūsų Nepriklausomybės dienas, žmonių nuotaikas, švarias nuo bet kokių politinių kovų bei purvų, kuriais dar iki šiolei daug kas mėgsta taškytis.
Manyčiau tik, kad būtų galima ją trupučiuką kondensuoti, trumpinti, pačiai novelei nepakenkiant.
Būkite malonus tai pats atlikti ir nuorašą ar iškarpą iš knygos kaip galint trumpesniu laiku atsiųsti, nes veikalas atiduodamas spaudai.
Šios antologijos pobūdis istorinis: joje tilps apie 70 autorių, pradedant Valančium ir baigiant pačiais jauniausiais. Šalia kūrinių bus dedama trumpos žinios apie autorius bei kūrybos charakteristika. Renku ir autorių fotonuotraukas.
Tikėdamasis Jūsų palankumo ir laukdamas medžiagos, lieku su geriausiais linkėjimais Bernardas Brazdžionis
Malonus kolega, 57, birželio 6,
Gavau laiškelį su žinia, kad LD5 su Jūsų naujosios knygos paminėjimu jau pasiekė Jus. Paminėjome pagal savo stilių. Gerai, kad iš anksčiau turėjau fotonuotrauką.
Bet štai kitą dieną gauname E. Lietuvį, kuriame randu nepaprastą staigmeną – entuziastingą J. Kuzmickio rašinį mano pusamžio proga, priedo – foto, eiles… Čia jau ačiū maža. Bet tuo tarpu niekuo kitu nesumodamas atsilyginti, vien tą „ačiū“ ir tesiunčiu. Tikrai, nuoširdus ačiū.
Eilių į rinkinį dėkite kiek tinkamas. Autoriui dėl to tik malonu. O kad išėjus gausiu knygą, bus dar maloniau.
Beje, sveikinu naujose pareigose. EL Jūsų redakcijoje kultūringas ir įdomus. Malonu, kad jis, kaip ir LD, stengiasi išlaikyti objektyviąją liniją.
Jūsų „Karališkos dienos“ puikiai įrištas egzempliorius su autoriaus dedikacija mus pasiekė anksčiau negu leidyklos paminėjimui siunčiamasis, ačiū už jį, dėl to tuojau ir daviau „Liet. dienoms“ pasinaudoti.
K. Barėnui, 1959, sausio 5
Nidos knygų klubas
Malonus Kolega Redaktoriau,
seniai rengiausi Jums rašyti dėl Klubo knygų. Prieš kiek laiko buvau išsitaręs, kad administracija siuntinėtų man įrištas, nes buvau susidaręs įspūdį, kad jos įrištos atrodys kaip jūsiškė „Karališka diena“, deja. Jau keli klubo leidiniai atėjo visai „nuogi“ – be jokio užrašo viršelyje, be aplanko. Tokia knyga man ne knyga, atrodo, lyg viršelis būtų suplėšytas ar pamestas. (Jas susikeičiau su „Liet. dienoms“ siunčiamomis minkštai įrištomis, bet knygiškai atrodančiomis.) Toliau man siuntinėkite vėl tik minkštais įrišimais.
Kai lentynoje sustatau į eilę visus Nidos leidinius, jie sudaro tam tikrą grupę, turi savo stilių (gaila, kad paskutinieji leidiniai nebeturi nugarėlėje Nidos vinjetės, turėtumėte ją grąžinti; būdama lentynoje, knyga matoma iš nugaros; nugara ją atestuoja). Mūsiškių knygų nugaros pasibaisėtinos.
Ar nenorėtumėte, kad apie Nidos klubą į „Liet. dienas“ būtų įdėtas iliustruotas reportažas? Tam reikėtų pagrindinės medžiagos: Klubo istorija, redakcija, redaktoriai, administracija ir kt., kas, jūsų manymu, būt verta ar reikalinga skelbti. Šalia žodinės medžiagos reiktų ir keletos fotonuotraukų – visos išleistos serijos knygų, redakcijos, vyr. redaktoriaus, ekspedicijos etc.
Pridedu asmenų adresus, jie norėtų būti nariais, kai ką kai kurie gal norės gauti iš senesnių leidinių, užklausti pasisakys patys.
Kas numatoma naujo? Skaičiau koresp. apie jūsiškį literat. vakarą Londone. Nekaip atsiliepta apie D. Sadūnaitę. Kaip jos mėginimai atrodo Jums iš arčiau ir gal daugiau mačius? Pridėta kažkokia svetimtautiška pavardė – ar tai vyro? Ar nevertėtų paminėti LD-se, jei sutiktumėte ką parinkti iš jos poezijos.
Su geriausiais linkėjimais kolegiškai
Bernardas Brazdžionis
K. Barėnui, 1959, rugs. 9
London, W. II
Malonus Bičiuli,
ačiū už laišką, ir dar netuščią – su Sadūnaitės eilėmis. […] Labai domiuosi Lietuviškaisiais namais, arba Lietuvių sodyba, kaip ją lietuviškai vadinate. Jau esu prašęs fotoreportažo p. Daunoro.9 Žadėjo rasti ir foto, ir žmogų, kuris parašytų. Nesulaukiau. Dabar pajudinsiu Jus. Radau E. L-yje kažkieno įspūdžius. Jei būt keletas nuotraukų, mielai panaudotume ir skirtume net porą puslapių. Ar įmanoma tai ateinančiam numeriui parengti? Juk fotonuotraukų, be abejo, turite pakankamai? Man labiau patiktų informuojantis tekstas. Gal toks kur buvo? Kur būtų namų istorija, padėtis etc., kiek iš tolo suprantu, tai ne vien liet. įstaigų buveinė, bet daugiau vasarnamis. O kaip su susirinkimais, ar yra jame salės etc. Norime „Lietuvių dienose“ duoti eilę reportažų apie Lietuvių namus visame plačiame pasaulyje. Duokite medžiagos apie savuosius, matote, kad nieko nežinau; nežino, be abejo, ir kiti, įdomu. […]
Tiek tuo tarpu. Daug geriausio –
Bernardas Brazdžionis
P. S.
Susidariau įspūdį, kad kaip ir Nida leidžia Vl. Šlaito eilių rinkinį „Ant saulėgrąžos vamzdžio“. Ta proga norėtume autorių pristatyti „Lietuvių dienų“ skaitytojams. Asmeniškai jį labiausiai vertinu iš visų jaunųjų modernistų.
Padėkite ir čia mums: gaukite foto (tik kaip galima geresnę), surašykite biografinių davinių, pridėkite (nors ir korektūros lapuose) keletą nespausdintų dalykų ir atsiųskite per mėnesį (jei galima, ir greičiau) laiko – įdėtume į lapkričio nr.
Nežinau, kur autorius gyvena, tad kreipiuosi į Jus.
Iš anksto dėkoju.
Pridedu vieną dolerį už du „vamzdžius“. (Kam taip nupigina poeziją? Skaitytojai nevertins!)
K. Barėnui Londone, 59.10.15
Malonus Bičiuli,
Ačiū už poetę Sadūnaitę, kurią štai jau matote LD-nų siunčiamoj atkarpoj. Perduokite Sadūnaitei geriausius linkėjimus.
Dabar laukiu skubiai Vl. Šlaito iškarpų iš rinkinio ir naujų foto, nes noriu įdėti į LD lapkr. nr.
E. L-je radau, kad autorius šį savaitgalį dalyvauja lit. vakare ir pasirašinėja naują rinkinį jį įsigijusiems. Gaila, kad negaliu ten dalyvauti – tokia proga didelė šventė.
Daug linkėjimų!
B. B.
K. Barėnui,
Londone
Anglijoj 82, Kalėdos
Malonus Kolega,
baigiantis 1982-iesiems būkit pasveikintas su ateinančiaisiais! Tebūna jie taip pat darbingi ir gausūs kūrybinėmis malonėmis!
„Lietuvių dienų“ žurnalas jau turi surinkęs pokalbį su Jumis. Viename iš ateinančių metų numeryje manoma jį panaudoti – tiktai reikėtų nuotraukos, tinkančios LD viršeliui. Jūs pats ilgametis spaudos bendradarbis ir redaktorius, tat nėra reikalo daug aiškinti, kaip svarbu redakcijai susikalbėti su bendradarbiu, kokio formato ta ar kita iliustracija turi būti ir kaip ta ar kita iliustracija reikalinga, kad visas darbas nebūtų atkištinis. Be to, būtų gera gavus ir nedidelį (bent dviejų LD p.) beletristikos gabalėlį. Tikiuosi, kad šie redakcijos pageidavimai nebus neišklausyti. Data nenustatoma: kuo greičiau, tuo geriau.
Pasinaudodamas proga, turėčiau ir vieną asmenišką klausimą: esu pakviestas su literatūrine programa dalyvauti Europos Liet. studijų savaitėje Vokietijoje, Augsburge, liepos gale (24–31 d.). Teks pavažinėti po Europą. Atėjo mintis užsukti ir pas Anglijos lietuvius, į Londono Lietuvių sodybą, aplankyti „Eur. Lietuvio“ redakciją, Nidą, susitikti su Anglijoje gyvenančiais rašytojais, aišku, Jumis, V. Šlaitu, L. Švalkum, A. Bučiu ir gal kitais. Bet liepa – pati vasara, žmonės atostogauja, išsiskirstę ir gal būtų sunku visiems į vieną vietą susiburti. Pasakykite savo nuomonę. Galvoju, kad į Angliją nuvykčiau pirmiausia, o jau iš ten – į Vokietiją (ar Švediją, kur irgi ketinu užsukti).
Dar kartą geriausių linkėjimų!
Kolegiškai Bernardas Brazdžionis
Malonus kolega, 83.I.28
Ačiū už laišką ir medžiagą LD žurnalui: nuotrauka viršeliui labai gera (ne be reikalo savaitės pensiją kaštavus...), taip pat įdomus ir tekstas – ištrauka iš naujo romano. Viskas jau surinkta – pateks į vasario nr.
O toliau – dėl to apsilankymo Londone. Džiaugiuos, kad vieta nakvynei jau aiški, tikiuos, ne garsiajam parke.
Norėjau tik išnaudoti progą ir, pro šalį vykdamas, susitikti su Sveiku, likimo bendru iš Furthofo, taip pat kitais rašto žmonėmis […]. Daugiau nieko. Bet kvietimas susitikti su skaitytojais (vakaro atveju – klausytojais) viliojantis. Jeigu tik atsiras būrelis tų klausytojų. Bet, manau, kad ir Anglijoje tie patys lietuviai kaip čia, Amerikoje ar Australijoje, kur sutikau daug „senų“ pažįstamų, daug atvirų širdžių poezijos žodžiui.
Savo kelionės, kitaip sakant, iškeliavimo tikslios datos dar nežinau. Žinau tik, kad Augsburge turiu būti liepos 24 d. Taigi mažiausiai savaitę turėsiu skirti Anglijai, jei tikitės surengti net dvi vakarones: vieną – savaitgalį (gal liepos 16–17), kitą – savaitės vidury. Kada ir kur, tai jau jūsų, rengėjų, valioje. Darykite, kaip jums išeina. Nes aš nežinau nei atstumų tarp Londono ir kitų lietuviškų centrų (Notingamo, Mančesterio), nei galimybių...
Kokio pobūdžio tie vakarai būtų? Paprastai visą programą užpildau vienas; kai kur kai kas pagal galimybes prideda ir savo „grašį“, nes nori pasirodyt ir savieji, - ar tai deklamatoriai, ar kitokio meno atlikėjai. Vietiniai literatai paprastai nedalyvauja, duoda svečiui pasireikšti. […]
„Reklamos“ spaudoje ir plakatais, man rodos, reikia – kitaip kaipgi žmonės žinos. Kai vykau anais metais į turą – New Yorkas-Philadelphija-Baltimorė-Rochesteris, - niujorkiečiai davė labai stambią „reklamą“. Užtaigi ir „publikos“ buvo daug. Australiečiams jau pats tolimo svečio atvykimas buvo „reklama“. Manau, kad ir šiuo atveju „tolimas svečias“ bus savotiška atrakcija. Tačiau, jeigu, kai patyrinėsi aplinkybes, reikalas pasirodytų neįvykdomas, - nesirūpinkite. Pravažiuosiu pasimatęs su lietuviais literatais, praslinksiu kaip nieko neužkliudęs šešėlis pro Bairono, Šekspyro, Dikenso ir kitų literatūros korifėjų miestą, ir to man bus gana.
Kolegiškai spaudžiu dešinę.
Bernardas Brazdžionis
1983.III.8
Malonusis p. Bernardai,10 ačiū už laišką ir priedus.
Mes čia, rodos, išsiaiškinome dėl literatūros vakarų. Londone tokį suorganizuos Sporto ir socialinis klubas, kurio pirmininkas yra Stasys Kasparas. Vakaras būtų liepos 16 d.
Notingame viską organizuos „Šaltinio“ redaktorius ir leidėjas, ir ten esančio marijonų „Židinio“ vedėjas kun. dr. Stp. Matulis. Jis nori sekmadienį turėti didįjį svečią (liepos 17 d.). Kelionė iš Londono į Notingamą traukiniu trunka apie 1 val. 40 min. Lydėti į ten svečią jau man pasižadėjo S. Kasparas.
Kun. dr. Stp. Matuliui užsiminiau, kad į vakaro programą neprigrūstų ko nors, o viską paliktų svečiui. Sakau, jeigu jūsų (Notingamo lietuvių) choras mokėtų kokią dainą pagal Bernardo Brazdžionio žodžius, tai taip, tada galėtų sudainuoti. Gal man dr. Stp. Matulis parašys tiesiogiai – daviau jam adresą.
Londone pagrindinis globėjas ir gidas po miestą pasižadėjo būti inž. Rostis Baublys, labai judrus ir gerai pažįstąs miestą. Jo namuose teks gyventi. Jo adresas: 55 Ringmer Ave., London SW6 5LP. Telefonas: 736-3093. Kai žinosite, kada būsite Londone, būtų gerai pora žodžių jam pranešti, tai jis, lankstus žmogus, galėtų nuvažiuoti sutikti.
Pradedama skelbti. Netrukus turėtų būti „E. Lietuvyje“ Klubo pranešimas. Vėliau bus detaliau. Kun. dr. Stp. Matulis turbūt skelbs ir „E. Lietuvyje“, ir „Šaltinyje“. Gal ir Klubas pasiprašys „Šaltinyje“. Be to, aišku, kunigai informuos bažnyčioje.
Poetams dar nesu davęs gando, kad susirinktų. Sakau, gal kai artės laikas. Gal ir nešaukti jų į vieną vietą, kur kam patogiau būtų atvykti?
Tai gal šiam kartui bus tiek.
Kazimieras Barėnas
Malonus kolega,
[…]
Įdomu, kas dabar EL redaguoja? Vienam numery mačiau skelbimą, kad ieško redaktoriaus. Kažin ar tokiu būdu bus galima ką surasti. Reikia asmeninių kontaktų. Anksčiau sakėsi, kad Bronį Railą kvietę. Žinoma, drąsus žygis. Idealas, bet reikia atminti, kad iš Kalifornijos ne tik per toli ten keltis, be to, ir gamtos sąlygos jau būtų labai skirtingos, ir pratusiam (pripratusiam) prie amžinos vasaros ir sausros, nuolatiniai rūkai ir lietūs (kokius čia atvežė viešėdama karalienė neseniai) būtų nepakeliami. Ką gali žinoti, gal ilgainiui atsirastų toks žmogus, kaip „Draugui“ M. Drunga. Raštingų ir jaunų yra, bet jie raštingi tik angliškai, o lietuviškai – beraščiai. Raštingesnieji, kiek pastebėjau, subėgo į „Amerikos Balsą“. Kas gi su juo gali konkuruoti!
Kolegiškai!
Bernardas Brazdžionis
P. S. Ką tik baigiau skaityti „Beragio ožio metų“ romaną. Paliko gilų įspūdį. Ypač vienu požiūriu patiko – kad visas veikalas: žmonės, kalba, aplinka aukštaitiški, savi.
B.
Tekstas ant atvirlaiškio, išsiųsto 83.8.10 sugrįžus iš viešnagės Europoje:
Po to, kai grįžti iš kelionių, pasaulis tikrai, kaip toj Disneilendo dainoj, gerokai sumažėjęs lieka. Ir jūs, mielieji Barėnai, buvote gana tolokai, o dabar priartėjot, tapot savi. Džiaugiuosi, dėkoju. Vėliau parašysiu ilgesnį laišką. Jūsų
B. B.
83.8.22
Mielieji,
po visų karščių ir kelionių jau ilsiuos namie. Prisimenu ir neužmiršiu jūsų malonaus sutikimo, priėmimo ir popietės jūsų knygomis ir piešiniais užverstoje pastogėje.
Švedijoje dienos praėjo daugiau asmeniškai, o Vokietijoje – Augsburge – visuomeniškai. Įdomu buvo vienu ypu perskristi bent per tris valstybes. Lietuviai visur tie patys. O kur sutinki artimus ir kolegas, ten jautiesi irgi beveik kaip namie, jeigu namais galima pavadinti pakeles, kuriose taip ilgai užsibuvome. Kolegiškai jūsų
Bern. Brazdžionis
84.3.26
Malonus Kolega,
širdingai sveikinu ir džiaugiuosi, kad Bendruomenės literatūros premija paskirta už Jūsų „Beragio ožio metų“ romaną. Jis to labai vertas. Galbūt tai autorių paskatins toliau tęsti Ignaco epą.
Jeigu atvyktumėt į premijos įteikimo iškilmes Detroite, kviečiu Amerikoje pasilikti ilgiau ir būtinai užsukti į Kaliforniją, o kartu ir į Los Angeles ir Vistą. Čia mes su Ale Rūta jau apkalbėjom, kad mielai sutiktume, priimtume, pavaišintume, įdomesnių vietų aprodytume, ir tas Kolegai nekaštuotų nė cento. Jeigu vyktumėt abu su žmona, kviečiame ir laukiame abiejų. Detroite bus mūsų „atstovas“ Bronys Raila (kuriam paskirta Bendruomenės radijo premija), su juo galėtumėt atskristi į Los Angeles, o aš pasitikčiau ir visur būčiau šoferis ir gidas.
Kolegiškai spaudžiu dešinę!
Bern. Brazdžionis
Malonus kolega,
čia ištraukėlė iš „mūsų“ spaudos pagrėbstų. Kai paskirs naują karalienės bardą, jei būt kolegai patogu, prieinama ir taip toliau, norėčiau gauti porą iškarpų iš spaudos – teigiamą ir neigiamą atsiliepimą, žinoma, jei toks „jūsų“ spaudoje įmanomas.
Kolegos „pagrėbstus“ visada mielai skaitau. Gaila, kad „Draugo“ kultūrinis (ir literatūrinis) priedas labai negyvas, neaktualus ir dažnai verčiasi ilgiausiomis filosofinėmis paklodėmis. O kronika ne tik pagyvintų laikraštį, bet ir ateičiai paliktų „istorinių“ trupinių iš mūsų (t. y. lietuvių) kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo. Dabar gi jis toks anemiškas arba jo visai nėra.
Kolegiškai!
Bernardas Brazdžionis
84.10.31
Malonus kolega,
laikas bėga, bet ana kelionė Anglijoje (ir jūsų Londone) neišeina iš atminties. Pasiilgstu visų, kurie mane sutiko, šiltai priėmė, bet labiausiai pasiilgstu jūsų, mieli Barėnai. Pasiilgstu sodria aukštaitiška kalba Kazimiero raštų, kurie taip artimi mano širdžiai. Filmos juosta prabėga atmintyje daugybe vaizdų nuo Furthofo iki universiteto Kaune, kur dar taip norėtųsi pamatyti, pereiti humanitarinių rūmų koridoriais ir paklausyti, ar neatsišauks linksmi jaunuoliški humanitarų kolegų, anot to kalambūro, „Ronkaus, Stonkaus, Stalioraičio ir plaukuotojo Gustaičio“ balsų aidai... Balsai nutilo. Nutils ir aidai. O kaip dar norėtųsi su nenutilusiais, bent netuomečiais susitikti.
Rodos, pokalbyje, atspaustame „L. D.“ žurnale, buvo užsiminta apie kolegos atsiminimų rašymą. Vėl užsimenu. Gundau. Laukiu... Laikas bėga. O mes jame vis silpnesniu žingsniu einam. Laikykimės. Kad sulauktume 1987-ųjų. Juk vienmečiai.
Su gražiausiais švenčių linkėjimais!
Bern. Brazdžionis su žmona
1985
Malonus Kolega, 86.12.11
buvau užsikepęs parašyti ilgą laišką po to, kai perskaičiau repliką „Gimtajame krašte“, atsiliepiant į Jūsų rašinį apie tai, kad negalima nei į Lietuvą knygų nusiųsti, nei iš ten gauti. Stebiuosi jų „marksistine“ logika, kuri leidžia taip „adverniškai“ (kaip darydavo žaisdami gimtinėje piemenys, apie Pasvalį...) kalbėti. Nieko neužsimindami, kas draudžia knygas iš Lietuvos ir į Lietuvą siųsti, akiplėšiškai šoka pulti „Draugą“, kuris, esą, per metus tik porą knygų, Lietuvoje išleistų, teparecenzavęs, ir dar kvailiau, ima kaltinti išeivius, kurie užsidėję „apynasrius“ ir biją jų nusiimti, kurie neleidžia nei į ten knygų siųsti, nei iš ten gauti. Tai jau per daug. Nežinau, kaip į tokias nesąmones jiems galėtum atsakyti. Ar iš viso neatsakyti, nesgi tai blogos valios arba su „apynasriais“ žmonių darbas.
Girdėjau, kad po Reimerio, užsitarnavusio Taikos komiteto pirmininko skeptrą, naujas redaktorius, ilgai gyvenęs užsieniuose, vesiąs kultūringesnę „G. K.“ liniją. Kol kas atrodo, kad nei linija, nei politika nepasikeitus. Ot ir bendradarbiauk (arba nors ir bendrauk) su tokiais, kuriems „liniją“ nubrėžia partija ir, nors būdami gal ir geros valios žmonės, nieko negali savo pravesti. Partijos ir Maskvos draudimus reikia suversti išeiviams, jų išrastam keiksmažodžiui „vaduotojams“.
Tuos žodžius berašydamas atsiminiau vieną įvykį „Liet. dienų“ redakcijoje. Buvo užėję keli svečiai iš Lietuvos, tarp jų – rašyt. Jonas Avyžius, „Tėviškės“ pareigonis Petrauskas ir dar pora. Tarp kitų kalbų Petrauskas (kuris paprašė jo vaikams užrašyti „Meškiuką Rudnosiuką“, o po jo atsidrąsinę ir kiti) ims ir pompastiškai užgiedos: „Palaukit, kai mes jus išvaduosime“ (suprask, nebebus nei rubežių, nei cenzūrų, nei draudimų...). „LD“ leidėjas, lyg to ir būtų laukęs, su humoru atsakė: „Išsivaduokit tik patys, tada nereiks nė mūsų vaduoti!“ Visi prapliupo (tikrai visi) juokais, ir pokalbis nusuko į kitas temas.
Gražių švenčių ir gerų, kūrybingų Naujųjų metų!
Kolegiškai Bern. Brazdžionis
Malonus Kolega, 89.4.30
pradžiuginai mane storu laišku, ką jau ir besakyti. Paties stilium, paskaitęs „Meškos maurojimo metų“ ištrauką, ir pradedu šį laišką.
[…] Ačiū už kelioninius linkėjimus. Į kelionę rengiuosi kaip į didelę nežinomybę. Daug kas sako ir rašo, kad žmonės laukia, kad pasiilgę, kad gražiai priims. Bet ar aš sugebėsiu gražiai pasirodyti? Labai sunkus uždavinys. Daug nežinomųjų.
Didelės permainos tėvynėje džiugina ir vilioja savo akimis pamatyti, visa savo siela ir kūnu pajusti.
Gražiai, gerai, bičiuliškai (ar net entuziastingai) kalba artimieji bičiuliai, seni draugai, ogi žinoma, kad yra dar daug seno raugo prisigėrusių „biurokratų“, kaip jie nekaltai sako; yra net ir tarp pačių rašytojų, kurie arba lindi kaip kokie kurmiai, arba dar net savo pozicijas gina, naujuosius persitvarkymus puola. Iš savo senų aukštų pozicijų, iš aukštumos kalba, lyg jokių permainų nebūtų, nereiktų, lyg vėl jie norėtų viešpatauti tartum anais gerais laikais, kai buvo stalininė tvarka ir teisybė.
O kol kas ir viešpatauja […]. Ogi jie turi ir savo gynėjų. Taigi.
Džiugu matyt, kad visa (beveik visa) spauda yra tiek pasikeitusi į gerąją pusę, kad kartais skaitai ir negali atsistebėti jų tonu, drąsa, jų iki šiolei išsaugota tautine ambicija ir demokratiška galvosena.
Bet – „duosis matyt“, kaip ta inteligentė sakė.
O tuo tarpu – judviem abiem su mieląja Paties Bičiule daugybė geriausių linkėjimų – Jūsų Bern. Brazdžionis
Senos nuotraukos, vaizduojančios Kauno universiteto rūmus, apačioje:
Malonus kolega Kazimierai, kiek kartų kopta šiais laiptais ir eita pro šias duris į mūsų neužmirštamą Alma Mater! Vis mažiau mūsų belieka ir vis, rodos, brangesni vieni kitiems daromės, artimesni, nors ir per vandenynus tenka tiesti ranką su gražiausiais švenčių ir geriausiais Naujųjų metų linkėjimais – Tau ir taviškei.
Kolegiškai Bern. Brazdžionis
*
Pastarasis laiškas parašytas jau sugrįžus iš tėvynės, kurioje nebūta keturiasdešimt penkerius metus.
Netrukus sukaks lygiai ketvirtis amžiaus, kai Bernardą Brazdžionį vėl išvydome Lietuvoje ir trylika metų turėjome galimybę susitikti, bendrauti, kartu pergyventi tai, kuo pirmąjį dešimtmetį gyveno vėl nepriklausoma Lietuva. Esame ir dar poros reikšmingų datų išvakarėse: netrukus sukanka 90 metų, kai išspausdintas pirmasis Brazdžionio eilėraštis, 75 metai, kai poetui paskirta Valstybinė literatūros premija.
Iš to paties Pumpėnų valsčiaus kilęs ir Londone gyvenęs Kazimieras Barėnas, deja, nesiryžo tokiai kelionei, nors tėvynę ir antruosius jo namus skyrė kur kas mažesnis atstumas. Žinoma, kalčiausi sveikatos reikalai. Dėl to labai krimtosi. Tačiau apie Lietuvoje vyraujančius vėjus žinojo ne ką mažiau nei čia gyvenantys. Džiaugėsi kiekvienu žingsniu pirmyn, pergyveno dėl nesėkmių, problemų.
Du bendraamžiai ir prasidėjus naujiems laikams dažnai susirašinėjo. Barėno laiškuose daug balto pavydo, kad kolega gali vaikščioti gimtąja žeme, su plunksnos broliais ir sesėmis, kalbėtis su skaitytojais, diskutuoti, dalyvauti literatūros vakaruose.
Gal atsitiktinai, gal ne (nespėjau paklausti) kartu su šia korespondencija Barėnas atsiuntė dar vieną iš Los Andželo gautą laišką, jo autorius – kitas senas bičiulis Bronys Raila, pažįstamas dar iš studijų metų, beje, artimiausias Brazdžionio kaimynas. Tačiau tai, ką 1989 m. liepos 17 d. senas bičiulis rašo kitam bičiuliui apie bendrą draugą labiau panašu į deguto lašą: „O visgi gaila, kad Rozalimo ir Panevėžio man jau turbūt nebeteks pamatyti (nepaisant Gorbačiovo „pavasario“ atmosferos). Viena, kad amžius gilėja ir išvis toliau nebesinori keliauti, ypač tokiom nevykusiom aplinkybėm, kaip sovietų muitinės ir kitokie varžymai. O antra, tai pastebėjau, kad aš vis dar ten valdžios akyse tebesu pačiame juodžiausiame sąraše, visaip ignoruojamas ir niekinamas (nesvarbu, kad dabar tik viešai pritilo, bet KGB ir kiti organai budi atidžiai). Tad gal geriau nepertempti kantrybės stygų ir neieškoti progų provokacijai.
Tegu į Lietuvą dabar keliauja ir ten išgarbinimais naudojasi tie, kurie dar neseniai pasiliovė per du dešimtmečius trukusį mūsų koneveikimą, kad mes, ypač rezistentai santarvininkai, buvom ir esam kolaborantai, okupanto rėmėjai etc. Toks buvo gi ir pranašas Bernardas, kuris dabar jau ten važiavo ir premijas bei pagyrimus ėmė net iš pačių tarybinių įstaigų pareigūnų. O ką anksčiau kalbėdavo, pvz., apie Gustaitį ar Santvarą, kurių knygelės ten buvo išleistos? Dabar gi ir tų neatlaidžių kovotojų superpatriotų knygos ten jau išleidžiamos... Tu negali įsivaizduoti, kaip dabar ant Brazdžionio ar Vaičiulaičio niršta tie „nekatalikai“, kurie buvo šmeižiami už tai ar ir už mažiau, ką dabar daro tie katalikai...“
Regis, Barėnas nieko neatsakė kolegai į pastarąsias eilutes, bent jau nepavyko tokio laiško surasti. Tačiau, šiek tiek pažinodamas rašytoją, maždaug įsivaizduoju, kaip nesmagu buvo jas skaityti. Kita vertus, jose nėra kažko ypač naujo, pats dar Amerikoje tai buvau girdėjęs iš Antano Gustaičio ir Stasio Santvaro. Tiesa, jie apie tai kalbėjo ne taip aštriai, be paniekos gaidelių.