Provokuojantis ir žaismingas, aštrus ir ironiškas talentingos jaunos režisierės debiutas pelnė apdovanojimus Toronto, San Sebastiano, Haifos kino festivaliuose, o šiemet bus parodytas ir „Kino pavasaryje“, programoje „Metų atradimai“. Apie moteris ir vyrus, gyvenimą ir kūrybinius iššūkius pasakoja filmo režisierė M. Hamoud.
– Filmas prasideda scena, kurioje matome apnuogintą dailią koją, tarsi moters simbolį. Šalia – išmintinga senolė, kuri išsako savotišką priesaką, kokia turėtų būti moteris, kad įtiktų vyrui. Tačiau visos trys filmo herojės pasirenka kitą kelią...
– Taip, filmas pasakoja istoriją, kuri yra priešprieša tam, kas teigiama įžanginėje scenoje. Vyrai tikisi, kad mes būsime tokios, kokių jie nori, bet mes nesutinkame. Štai kur filmo esmė.
– „Tarp mūsų“ yra istorija apie tris moteris, bet tuo pačiu tai ir filmas apie vyrus. Apie tai, kokią vyrai daro įtaką moters gyvenimui.
– Būtent. Tai pasakojimas apie moteris ir vyrus. Šios stiprios savarankiškos moterys filme atskleidžia vyrų silpnumą. Ir šie vyrai yra tokie silpni, kad kai praranda kontrolę prieš moterį, jie pradeda elgtis lyg gyvuliai, pajutę baimę. Skirtingose situacijose tiek tradicinių, tiek liberalių pažiūrų vyras, būdamas silpnas, elgiasi vienodai.
– Viena jautriausių scenų filme – veikėjos Nour išsakyti meilės žodžiai tėčiui. Jis ją palaikė. Ar manote, kad kažkuriuo gyvenimo momentu vyrai ima suprasti moteris?
– Yra daug jautrių, supratingų vyrų. Vyrai ir moterys gyvena tame pačiame pasaulyje. Tačiau labai dažnai vyrai elgiasi beprotiškai, ypač šioje sušiktoje šalyje. Manau ir tikiu, kad jei vyrai priimtų sprendimus kartu su moterimis, viskas būtų kitaip. Iš tiesų pirmajame filmo veiksme yra vyrų, kurie kartu su moterimis jaučiasi tų pačių problemų dalimi. Tai nėra tik moterų problemos, bet visuomenės.
– Paskutinėje filmo scenoje trijų pagrindinių herojų veiduose matyti liūdesys, nusivylimas. Šios moterys priėmė teisingą sprendimą – būti savimi, tačiau susidaro įspūdis, kad jos jaučiasi pralaimėjusios. Ar yra vilties, kad visuomenė pasikeis ir vyrai sugebės priimti moteris tokias, kokios jos iš tiesų yra?
– Po filmo premjeros Izraelio kino teatruose įvyko tartum žemės drebėjimas. Labai daug vyrų, ne tik moterų, pradėjo rašyti, kalbėti apie tai. Ir tai jau savotiška revoliucijos forma. Tikiuosi, visuomenė keičiasi. Filmas paskatino dialogą tarp lyčių. Tai taip pat labai svarbu. Nes iki šiol to nebuvo.
– Jūsų veikėjos filme nuolat rūko žolę. Ar tai yra lengvabūdiškos, apsvaigusios nuo savęs šiuolaikinės visuomenės metafora?
– Cigaretės yra atskira linija filme. Mes gyvename konservatyvioje visuomenėje. Čia egzistuoja elgesio taisyklės, moterų rūkymas netoleruojamas. Norėjau parodyti, kad moterys pačios kontroliuoja save. Rūkyti ar nerūkyti reiškia pasirinkimą. Tai laisvas moters pasirinkimas. Niekas negali nurodinėti, ką tu turi daryti su savo kūnu.
– Pakalbėkime apie personažų kūrimą. Ar jūsų ir aktorių asmeninė patirtis, pažiūros turėjo įtakos filmo personažams?
– Šis filmas yra mano asmenybės dalis, mano gyvenimas. Aktores pažįstu jau daug metų. Visos žinome šį filmą iš vidaus. Nes tai, kas jame rodoma, patyrėme pačios.
– Kai filmas baigtas, ar pagalvojate apie tolimesnį savo herojų gyvenimą, likimą?
– Taip, tiesą pasakius, šis filmas buvo pirmoji trilogijos dalis. Laukite tęsinio. Bet tai bus kita tema, kitos problemos. Net nebūtinai tie patys veikėjai ir istorija, tik ta pati aplinka.
– Papasakokite apie savo karjeros pradžią. Ar prisimenate tą akimirką, kai pasakėte sau, kad norite kurti kiną, ir apie kokį filmą tuo metu galvojote?
– Esu palestinietė ir vienintelis mano rūpestis buvo išgyventi. Tačiau studijuodama Jeruzalėje pradėjau vis labiau domėtis menu, kinu. Lemiamas sprendimas atėjo po vieno dramatiško įvykio, po kurio galėjau ir nebegrįžti į gyvenimą. Patyriau klinikinę mirtį ir kai atsibudau, sugrįžau į save, apsisprendžiau studijuoti kiną. Atvykau iš Jeruzalės į Tel Avivą. Štai tokia mano pradžia.
– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie lyčių įvairovės trūkumą kino industrijoje – kuriant didžiuosius Holivudo filmus, svarbiausios pozicijos – režisieriaus, operatoriaus, scenarijaus autoriaus, prodiuserio – dažniausiai tenka vyrams, daugiau nei 70 procentų. Koks jūsų požiūris į tai?
– Taip, pasižiūrėkite į „Oskarų“ nominacijas. Kiek moterų? Nors apie tai kalbama, nors vis daugiau moterų kuria kiną, bet iš esmės niekas nesikeičia – vyrai dominuoja pagrindinėse pozicijose. Ir tai liūdina.
– Ar galėtumėte pasidalinti savo patirtimi? Esate patyrusi diskriminaciją?
– Žinoma. Ne tik dėl lyties. Esu palestinietė režisierė, kurianti Izraelyje, suprantate? Taip, turiu Izraelio pilietybę, bet tenka nuolat susidurti su diskriminacija – tai ypač juntama, kai sieki surinkti filmo biudžetą. Labai retai pavyksta gauti tai, ko nori.
Ir tai vyksta ne tik meno, kultūros srityje, bet kiekviename žingsnyje. Yra daug puikių palestiniečių režisierių, bet kartais palestiniečių filmų tenka laukti metų metus. Mano kūrinys nebuvo įprastas palestiniečių filmas, pasakojantis apie konfliktą, bet buvo sunkumų. Daugybė iššūkių.
– Gal galite papasakoti apie kūrybinius iššūkius?
– Buvo labai sunku surasti aktorius. Tad apsisprendžiau pasirinkti ir profesionalius, ir neprofesionalius aktorius. Šiandien didžiuojuosi šiuo sprendimu. Filmas atrodo gyvas.