Parodos idėją įkvėpė iliustruota vaikiška knygelė „Ką žmonės dirba visą dieną?“, pasakojanti apie įvairių profesijų atstovus.
Bendroje kūrybos parodoje po studijų baigimo susitinka šeši vieno kurso tapytojai - Eglė Grėbliauskaitė, Eglė Knyzė, Akvilė Malukienė, Kristina Mažeikaitė, Gabrielė Šermukšnytė ir Paulius Šliaupa.
Pristatydama parodos dalyvius, dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė pastebi, kad šių kūrėjų darbas neapsiriboja vien tapymo procesu.
E. Grėbliauskaitė - menininkė, kuri ilgai derina procesus, kad pavyktų įgyvendinti sumanymus. Konceptuali idėja, neaprėpiamas įgyvendinimo priemonių spektras - tai jos darbo įrankiai, kuriuos ji kasdien galanda.
E. Knyzė renkasi vaizduoti iš pirmo žvilgsnio paprastus, tarsi lengvai suprantamus objektus. Konkrečius, tačiau tuo pačiu turinčius sunkiai nusakomą trukdį, išliekančius paslaptingais.
A. Malukienės dienos susideda iš kelių dalių. Dalį dienos tapytoja daro kosmetines kaukes savo paveikslams. Kitą dienos dalį ji iš kaukių gamina keistus pavidalus, kurie nusėda ant drobių.
K. Mažeikaitė visą dieną gaudo spalvas. Jų prigaudo tiek daug, kad ant paprastos drobės jos neišsitenka. Todėl dažnai tenka sujungti keletą drobių tam, kad vos pastebimas atspalvis gautų asmeninę vietą.
G. Šermukšnytė vaikosi demonus, bandydama juos prispausti teptuku prie drobės. Kai tai pavyksta - gimsta nejaukus paveikslas.
P. Šliaupa - romantikas, gaudantis šviesos spindulius. Jis visą dieną tyko tinkamo saulės kritimo kampo, o kai tas pasirodo, čiumpa teptuką ir sluoksniuoja dažus vieną ant kito, kol pavyksta sukurti ne paveikslą, o švytėjimą.
Tad menininkų dienos užimtos ieškojimais, tykojimais, gaudymais. Bet kuriuo dienos metu jie būna pasiruošę čiupti atėjusį sumanymą ir paversti jį kūnu.