Neseniai pasibaigusios Vilniaus knygų mugės svečią, rašytoją Kaderą Abdolah, atradau gana seniai ir visai netikėtai. Darbo vietoje lankydama bičiulę (ji tuo metu dirbo leidykloje), už jos nugaros esančioje knygų lentynoje pamačiau jo pavardę, kurios savininkas turėjo būti kaip nors susijęs su Vidurio Rytais.
Tuo metu manyje brendo mintis, kad reikia mėginti išsivaduoti iš Europos ir JAV literatūros monopolijos ir atrasti kitų kraštų autorius. Pasižadėjusi knygą kuo greičiau grąžinti, parsinešiau ją namo. Tai buvo angliškas Kadero Abdolah knygos „Mano tėvo užrašų knygelė“ leidimas. Tuo metu visiškai nesitikėjau, jog po kelerių metų turėsiu galimybę pabendrauti su autoriumi asmeniškai. Ir ne tik interviu metu.
Kas slypi už slapyvardžio?
Pagrindinio knygos veikėjo Ismailo gyvenimas lyg aidas atkartoja rašytojo gyvenimo vingius, kurie daugiau nei įspūdingi. Aštuoniolikos knygų olandų kalba autorius gimė Irane 1954 m. Jo tikroji pavardė yra Hosseinas Sadjadi Ghaemmaghami Farahani. Teherane studijuodamas fiziką, įsitraukė į pogrindinį kairiųjų judėjimą, kuris iš pradžių kovojo prieš autoritarinį šacho, o vėliau – prieš teokratinį ajatolų režimą. Ėmėsi įgyvendinti savo svajonę tapti garsiu persų rašytoju, parašė dvi knygas. Jose pasakojo apie kurdų tautos skaudulius ir problemas, tad negalėjo jų spausdinti savo vardu. Taip gimė slapyvardis Kaderas Abdolah, sudėtas iš dviejų nužudytų draugų vardų. Ajatolų režimui vis labiau gniaužiant bet kokią opoziciją, rašytojas buvo priverstas palikti savo šalį. Po kiek laiko kaip politinis pabėgėlis jis įsikūrė Nyderlanduose – šalyje, apie kurią beveik nieko nežinojo, kurios kalbos nemokėjo nė žodžio.
Nepaisydamas šių aplinkybių, K.Abdolah nusprendė tapti olandų rašytoju, kurti ne persų, o olandų kalba. Paklaustas, kodėl negalėjo rašyti persiškai ir tiesiog pasitikėti vertėju, dabar tik dienoraščius gimtąja kalba rašantis autorius atsakė: „Rašymas svetima kalba yra didžiulis, nuostabus iššūkis. Rašydamas kita kalba tampi kitu rašytoju. Ir kaip rašytojas sau sukuri daug naujų galimybių. Kai rašai sava kalba, vartoji milijonus, tūkstančius klišių. Bet kai rašai kita kalba, pamiršti visas savo gimtosios kalbos rašymo tradicijas ir sukuri visiškai naują kalbą.“
Literatūra kaip pasipriešinimo šaltinis
Net ir gyvendamas naujojoje tėvynėje, autorius gimtinės nepamiršta. Ji yra pagrindinis jo knygų „veikėjas“: „Gyvenantysis egzilyje jaučia didžiulį namų ilgesį, ypač – savo tėvų namų. Šis namų ilgesys niekada neišnyksta. Savo istorijomis juos susigrąžinu.“
Kalbėdamas apie savo rašymą, K.Abdolah yra ne sykį teigęs: „Kai rašau, galvoju apie tuos žmones Irane, kurie kovoja prieš diktatūrą. Kai rašau, esu fronte, esu prieš diktatūrą kovojančiame avangarde. Mano knygos gali būti matomos tik kaip literatūra, bet taip pat jos yra ir kova su ajatolomis.“ Paklaustas, kaip jį veikia tai, kad jis rašo ne Irane (kaip pirmąsias dvi knygas) ir olandų kalba (nei viena jo knyga nėra išleista Irane, tiesa, vieną knygą jo žmona išvertė į persų kalbą 2012 m., bet išleido Švedijoje), būnant Nyderlanduose, autorius atsakė: „Vartoju olandų kalbą kaip gražų ginklą. Stengiuosi iš mūsų skausmo, mūsų problemų kurti literatūrą, kurti gražius dalykus.“
Du paveikslai
Bendraudamas su skaitytojais Vilniaus knygų mugės metu, autorius tryško energija ir žavesiu, užgoždamas šalia jo sėdintį Nyderlandų ambasadorių Kornelį Spaansą („Nyderlanduose staiga atsiradus milijonui musulmonų, jie tapo gražesni, gyvybingesni. O su K.Abdolah pasidarė dar ir protingesni. Gal ambasadorius mano kitaip, bet jo nuomonės dabar niekas neklausia“, – juokėsi autorius), o renginio moderatorių Martyną Starkų priversdamas nusukti kalbą nuo Irano Nyderlandų ir Lietuvos link.
Tačiau išjungus kameras, mikrofonus ir diktofonus, K.Abdolah pasirodo esąs daug santūresnis ir tylesnis žmogus nei galima buvo tikėtis. Jis linkęs ne atsakinėti, o klausytis: apie Lietuvą, lietuvius, emigraciją. O pasiklausęs palikti mus su teisinga mintimi, jog Lietuva yra pernelyg gražiai balta. Kad mums reikia spalvų, imigrantų ir su tuo susijusių pavojų, kad per keliasdešimt artimiausių metų virstume stipresne, sveikesne, o galbūt net ir protingesne visuomene.