Kaip 10 Dievo įsakymų Menologu pavirto

Dailės kritikas Vidas Poškus dar nuo studijų laikų visada svajojo parašyti meno istorijos vadovėlį, nors ir žinodamas, kad tai ne tik ambicingas, bet kartu įpareigojantis noras. O šiandien – tokia knyga tapo kūnu.

„Klaipėdos galerija „Si:said“ praeitais metais man pasiūlė parengti būtent tokią knygą, tad pasinaudojau proga, galima sakyti – jos sulaukiau. Aišku, iškart pajutau be galo didelę įtampą dėl kelių priežasčių: šiais laikais yra akcentuojamas tekstų patrauklumas, interaktyvumas, nenorėjau suprimityvinti. Kitas dalykas, kamavo klausimas, kaip tai padaryti, kokią formą suteikti – ar parašyti vos ne mokslinį traktatą, kur būtų daug teksto, ir kuris tarsi savaime atbaido skaitytoją? Visgi pagalvojau, kad reikia rasti kitokį rakursą“, – sakė V. Poškus, neseniai išleistos knygos „Menologas, arba etiškai apie estetiką (meną)“ autorius, kuriame jis meno reiškinius pristato atsispirdamas nuo 10 Dievo įsakymų.

Ir mene gali būti savi dėsniai

„Šį rakursą sugalvojau spontaniškai – dešimt bendražmogiškųjų etinių reikalavimų, vadinamasis dekalogas (dešimt Dievo įsakymų). Ir mene gali būti savi dėsniai, savi postulatai, kurių, priešingai nei gyvenime, gali būti ir daugiau, nebūtinai dešimt – gali būti net šimtas. Šiuo atveju, apsiribojau dešimčia meno įsakymų ir parašiau Menologą“, – pasakojo V. Poškus.

Leidinyje – šmaikštūs, trumpi, iliustratyvūs pasakojimai apie meno istorijos asmenybes ir jų kūrinius, išryškinantys, kas yra svarbiausia meno procesams. Knyga orientuota į vyresniųjų klasių mokinius.

Meninis išsilavinimas, šiandien pripažįstama, nėra stiprus, o spragos – juntamos ir ilgainiui. Visgi, V. Poškaus teigimu, jo tikslas kuriant leidinį buvo ne užpildinėti spragas, bet paakinti žiūrovą interpretacijoms.

„Šias spragas bandai visą gyvenimą užpildyti, bet, kaip sako lietuvių patarlė, vis tiek lieki kvailas. Menologo knygelė – tai noras ne užpildyti spragas, o sužadinti vaizduotę, pabandyti paakinti skaitytoją, žiūrovą interpretuoti meno kūrinius. Esu įsitikinęs, kad menas atsiveria tik tada, kai mes jį interpretuojame. Sakoma, „ką menininkas tuo norėjo pasakyti?“ Kartais net jis pats kvočiamas! Visgi svarbiausias dalykas – ne ką menininkas norėjo pasakyti, o ką mes perskaitėme, pamatėme. Apie tai yra Menologas ir dešimt įsakymų apie meną, kurie gali būti labai subjektyvūs. Ties kiekvienu tuo įsakymu akcentavau savo vertybes. Kiekvienas iš mūsų mene gali turėti savąsias, tuo menas ir yra didingas – jis leidžia čia mums būti visiškai laisviems“, – kalbėjo V. Poškus.

Dešimt Dievo įsakymų – šie įsakymai dar vadinami Dešimt žodžių (pažodinis hebrajiško pasakymo aseret hadevarim) vertimas. Paklaustas, ar kas nors pasikeistų, jeigu į šiuos žodžius pažvelgtume ne kaip į įsakymus, V. Poškus tikino, kad pačių meno kūrinių, menininkų ar procesų, be abejo, tai tikrai nepakeistų.

„Leonardo da Vinci „Mona Liza“, jinai nei pagerėtų nei pablogėtų – būtų tokia, kokia ir buvo atsiradimo laiku. Tiesiog kiekvienas laikotarpis, kiekviena epocha turi savo įsivaizdavimus apie meną, tad tie žodžiai yra tik žodžiais, o menas gyvena savo atskirą gyvenimą. Šiuo atveju, laikausi XIX a. pab. - XX a pr. atsiradusios imanentinės meno teorijos, kad menas gyvena veikiamas savų dėsnių; Aišku, pirmiausia plastinių, formalių reikalavimų. Vis tik galima apibrėžti, kas yra geras, kas yra blogas meno kūrinys. Kad meno kūrinys veiktų, darytų poveikius – mes galime kurti savo žodžius apie tuos meno kūrinius“, – apie meno veikimo principą kalbėjo V. Poškus.

Iš klaidų atsiranda šedevrai

Šiandien meno sampratai kaip reikiant išsiplėtus, atrodytų, kad menu gali būti beveik viskas, tarsi yra dingę objektyvūs vertinimo kriterijai. Fotomenininkas Arūnas Baltėnas yra pastebėjęs, kad muzikos srityje viskas girdima iki paskutinės natelės, tad šioje srityje negali būti jokio falšo, jokio apsimetimo. Užtat vizualieji menai – patogus išraiškos būdas, daug ką esą galima užmaskuoti, ir savo nesugebėjimą ar nemokėjimą.

Vis dėlto, Vilniaus dailės akademijoje dėstantis, studentų darbų gynimuose ir vertinimo komisijose dalyvaujantis, baigiamuosius darbus recenzuojantis V. Poškus įsitikinęs, kad tam tikri kriterijai vis tik egzistuoja: „Jie galioja bet kokiam, kad ir labai konceptualiam meno kūriniui, kuris neturi fizinio pavidalo – galbūt egzistuoja žodžių, sąvokų struktūromis. Tam ir studijuojama – menininkai turi išmanyti meno istoriją, tam tikrus kontekstus, nes jie daug ką atveria.“

Kalbant apie vaizdinius menus, klaidos faktorius, V. Poškaus manymu, privalo egzistuoti: „Pakartosiu savo susikurtą teoriją – kuo skiriasi menas nuo dizaino. Dizaino srityje klaidos neįmanomos, o meno kūrinyje (sąmoningai ar ne) padaryta klaida atveria tam tikras meno kūrinio ypatybes. Apskritai, meninė kūryba – tai ta veikla, kur nereikia bijoti suklysti, iš klaidų atsiranda tam tikri šedevrai. Galima prisiminti tą patį L. da Vinci, kuris darė daugybę klaidų, jis eksperimentavo, ne vienas kūrinys yra neišlikęs iki šių dienų dėl tų klaidų, nes buvo tiesiog mokomasi, taip atsirado paskutinės vakarienės ir džokondos.“

V. Poškus tikino pats susidūręs su virtuoziškumo fenomenu. Dailės kritikas neneigė, kad jis privalomas, reikalingas kaip tam tikras idealas, siekiamybė. „Jeigu menininkas nesieka estetinės kokybės ir elementarių reikalavimų – vėlgi, prastas tas kareivis, kuris nenori būti generolu. Tačiau kartais pernelyg virtuoziški kūriniai – jie neveikia“, – samprotavo pašnekovas.

Anot V. Poškaus, yra daugybė to priežasčių. „Gyvename laikais, kai mums neatsiveria tam tikri tuos kūrinius supantys kontekstai, galbūt po kažkurio laiko jie mus labai jaudins; Lankydamasis didžiuosiuose pasaulio muziejuose nustembu, kad salėse, kur eksponuojami virtuoziški XVIII–XIX a. didelių formatų, italų, flamandų, ispanų, prancūzų kūriniai kelia žiovulį, monotonijos pojūtį. Užtat nuėjus į Nyderlandų tapybai skirtą salę, kur eksponuojami vadinamieji Mažieji olandai su nedideliais, neįpareigojančiais, kameriniais formatais (kai kurių autorių tapyba, nepasakyčiau, kad yra ypatingo virtuoziškumo, nors amato prasme, taip, be abejo, gerai atlikti) primygtinai nedemonstruoja to profesinio virtuoziškumo, jie mane asmeniškai veikia kur kas stipriau“, – sakė menotyrininkas ir priminė primirštą XIX a. tapybinį fenomeną, vadinamuosius akademistus, kurie lyginant su impresionistais, ar juo labiau postimpresionistais, dirbo kur kas virtuoziškiau. Bet muziejuose pirmiausia lankomi Vincentas van Goghas ir Polis Gogenas.

Pajudinus vieną – griūva visi kiti

Į klausimą, kuris iš dešimties Menologe minimų įsakymų yra svarbiausias, V. Poškus atsakė, kad kaip ir iš Dekalogo neįmanoma išskirti vieno konkretaus, taip ir iš Menologo – visi dešimt jų yra vienodai svarbūs.

„Pajudinus vieną – griūva visi kiti. Lietuvių kalbos mokytojos visada paminėdavo vienuoliktą Dievo įsakymą, kuris aktualus ir gyvenime – „nežiopsok“. Meno įsakymuose irgi yra vienuoliktas įsakymas, priešingas paminėtam – tai „žiūrėk“. Suprantu, ne visada menui atrandame laiko, bet tai yra viena laisvalaikio praleidimo formų, tad siūlyčiau tuo metu kuo daugiau pasižiūrėti meno, anksčiau ar vėliau jis pradeda kalbėti“, – tikino V. Poškus.

Šiandien mes neretai viską darome probėgomis, retai skiriame laiko detalesniam įsižiūrėjimui. V. Poškaus manymu, tai nėra blogai. „Iš savo kaip parodos lankytojo patirties, turiu pasakyti, kad taip pat mėgstu pakankamai greitai peržiūrėti eksponuojamus kūrinius. Jeigu kažkas paveikia – sustoju, grįžtu pasižiūrėti antrą ir trečią kartą. Pakankamai greitas žiūrėjimas būdingas mūsų laikams, bet jo bijoti nereikėtų – netgi greitai peržiūrint atsiranda tai, kas užkabina akį“, – neabejojo pašnekovas.

Jis ragino tiesiog dairytis atmerktomis akimis, nepasiduoti kitų nuomonėms apie meną, pačiam sau atsakyti – patinka ar ne.

Visgi neretai pabrėžiama, kad patinka/nepatinka kriterijumi reikia mažiau vadovautis, meną tiesiog priimti tokį, koks jis yra. Tačiau tokia nuostata nėra visiems priimtina. V. Poškus sutiko, – mene yra tokių dalykų, kurie gali net ir erzinti.

„Aišku, blogai, kai kūriniai, kurie funkcionuoja viešuose erdvėse skatina visuomenės susipriešinimą. Nepatinka, kai konkretus kūrinys tampa instrumentu mums visiems pyktis tarpusavyje. Bet menas yra toks dalykas – pyktis, bartis, diskutuoti, erzintis nuo jo tikrai galima. Panašiai kaip su muzikos ar literatūros kūriniais – jeigu nepatinka – gali išjungti, užversti knygą, išeiti iš koncerto. Vėlgi, kalbant apie erzinimo faktorių: šį rudenį esu lankęsis keliose parodose, kurios iš principo labai nepatiko, iki šiol atmintyje išlikę tie kūriniai. Apie tai vis pagalvoju, o jeigu analizuoju, vadinasi, padarė poveikį. Menas verčia pagalvoti, jis ne visada būna malonus, tačiau mes galime rinktis, – sakė V. Poškus ir pridūrė, kad meno kritikas irgi gali aiškiai deklaruoti patinka jam kūrinys, ar ne. Profesionaliausia, kai žmogus pasitelkia tam tikrus motyvus, atsakydamas į klausimą, – kodėl?

Renesansas atgimsta vasarą

Pagrindinė 10 Dievo įsakymų paskirtis buvo paruošti izraelitus pažadėtojo Mesijo, arba Kristaus, atėjimui. Pakviestas į tolimesnį simbolių interpretavimą, V. Poškus pabandė atsakyti į klausimą, kas gi galėtų būti meno „Mesijumi“ Lietuvoje?

„Manyčiau, kad vis tik pats menas yra tas „Mesijas“. Taip, skamba truputį naivokai, bet manyje yra šiek tiek to XIX a. romantizmo – tikiu katarsine meno funkcija. Menas apvalo žmogų, suteikia gyvenimo prasmę. Žinoma, kiekvienas mūsų gali pasirinkti įvairius mesijus, vienam tai bus jo mėgstamas menininkas, kitam – kitas; Bet aš nepersonalizuočiau. Esame nedidelė visuomenė, tačiau turime aukšto lygio meną“, – pažymėjo V. Poškus, ir pridūrė, kad priešingas įsitikinimas sąlygotas neįsigilinimo, nesidomėjimo.

Naujieji metai V. Poškui prasidėjo aktyviai – Molėtų krašto muziejuje tapytojas pristato personalinę parodą „Renesansas atgimsta vasarą“. Neatsilaikau pagundai pažaisti žodžiais ir tapytojo paklausiau, ar šis išgyvenantis renesansą – geriausius laikus skleistis menui?

„Didžioji dalis darbų nutapyti arba yra inspiruoti vasarų. Vasarą mintys gali skrajoti laisviau nei visada – čia ir atostogų laikas, apskritai, kai gali vaikščioti basas per pievą – daugybė ir esminių, ir antraeilių dalykų tą renesansą padeda išgyventi. O mūsų laikai, – vieno Voltaire’o personažo žodžiais, – patys geriausi. Man regisi, kad kai mes gimstame, tada tas renesansas ir įvyksta. Ne veltui renesansas reiškia atgimimą. Gimimas – atgimimas – vis tik, tie patys dalykai“, – kalbėjo tapytojas.

Ši paroda, anot V. Poškaus, iš dalies yra susijusi su netrukus atsirasiančia knyga. „Šią ar kitą savaitę kūnišku pavidalu jau turi pasirodyti kita knyga, prie kurios teko prisidėti. Tai yra mano žmonos Aistės Gabrielės Černiūtės, kuri dirba Molėtų krašto muziejuje, jo padalinio – Molėtų dailės galerijos – inicijuota knyga „Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“. Šią knygą ruošėme su dailininku Mindaugu Skudučiu, vėlgi, darbai atsiradę toje knygoje, esantys pilnaverčiais teksto partneriais, yra vasaros kūrybinis rezultatas. O mano didžioji dalis tekstų parašyti ne per vieną vasarą“, – pažymėjo pašnekovas, pridūręs, kad jau beveik dvidešimtmetį Videniškiuose jo sutuoktinė organizuoja tapybos plenerus, kurios ilgainiui tapo kūrybinėmis laboratorijomis.

Menininkas, kuratorius, dailės kritikas ir rašytojas V. Poškus gimė 1977 m. Alytuje.

2001 m. baigė dailės istorijos ir teorijos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje.

2007 m. baigė doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Vilniaus dailės akademijos muziejaus parodų salės „Titanikas“ direktorius.