Apie vilniečių interjerus, pastatų dekoravimo istoriją, Vilniaus muziejaus parodą ir ne tik – pokalbyje su Vilniaus muziejaus parodos „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“ kuratore D. Klajumiene.
– Pradėsiu nuo tokio paprasto klausimo. Ar rengiant parodą susidūrėte su kokiais netikėtumais? Kas buvo netikėčiausia rengiant parodą apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilniečių būstą?
– Aš šiuo atveju kalbėčiau ne apie netikėtumus, bet apie eksponatų parodai atrankos ir tų eksponatų įkomponavimo Vilniaus muziejaus ekspozicinėje erdvėje tam tikrus sunkumus. Parodą rengti ėmėsi trys mokslininkės (man teko garbė dirbti su istorike dr. Aelita Ambrulevičiūte ir dailėtyrininke, dailės paveldo specialiste dr. Egle Bagušinskaite), kurios skirtingais aspektais jau labai gerai buvo pažinusios XIX a. antros pusės – XX a. pradžios vilniečio būstą, išsiaiškinusios jį reprezentuojančius iki mūsų dienų išlikusius artefaktus, žinančios, kur juos rasti, kur jie saugomi. Taigi, sunkiausia buvo apsispręsti ką ir kaip eksponuoti, kad geriausiai perteiktume parodos idėją kalbėdamos apie miestiečiams tuo metu siūlytus patogumą ir grožį įkūnijančius daiktus ir įrenginius. Žinoma, renkant eksponatus įvairių muziejų fonduose, saugyklose mes aptikome iki tol nežinotų eksponatų, bet tokių buvo nedaug.
Parodos rengimo metu mane nuolat lydėjo džiaugsminga būsena, nes supratau, kad mano „sunkiasvoriai“ mokslo tyrimai pasitarnaus kuriant kitokį, žymiai didesnei žmonių grupei suprantamą produktą. Tai, kad parodos kuratorių žinios virstų patrauklia paroda, labai daug nuveikė komandoje dirbę vizualistai – architektai Marius Daraškevičius ir Vida Miškūnaitė-Jarošienė bei grafinio dizaino virtuozė Aurelija Slapšytė. Buvo vienas malonumas stebėti kaip mums, įnoringoms kuratorėms, išreiškus įvairiausius pageidavimus, jie netrukus virsdavo mintį atitinkančiu kūnu.
Jau atrodo galiu atsakyti į jūsų užduotą klausimą – netikėčiausia ir įdomiausia buvo tai, kaip teorinės mokslinės žinios vizualizavosi parodos pavidalu.
– Tiriate pastatų detales, į kurias, turbūt, dažnas neatkreipia dėmesio – vidaus puošybos elementus ir namų dekoro elementus. Vėlgi, klausimas paprastas, bet turbūt nedažnas apie tai susimąsto – ką tokie objektai, kaip, pavyzdžiui, namų tapetai ar grindų plytelės gali mums šiandien papasakoti apie vieną ar kitą laikotarpį?
– Tikrai taip, žinant įvairių, kad ir pačių smulkiausių ar net į akis nekrentančių dekoro elementų, pastatų apdailos medžiagų istoriją, galime iš nedidelių išlikusių elementų papasakoti apie vieną ar kitą laikotarpį labai daug. Žinant kokiu laiku kokios grindų dangos buvo madingos, kokios siūlytos spalvų gamos, kokiose patalpose jos klotos, nes vienos pritiko svetainei ar pokylių salei, o kitos miegamiesiems, prieangiams ar pagalbinėms patalpoms, taip pat kas tas grindų dangas gamino ir t. t., praktiškai galime pateikti pastato, jo funkcijos, gyventojų socialinio statuso išsamų vaizdą. Tas pats pasakytina ir apie sienų ir lubų apdailą. Nors žvelgdami į istorinius interjerus daugelis grindų dangoms ir popieriniams sienų apmušalams (tapetams) yra abejingi, tačiau tai yra tik todėl, kad apie juos žino labai mažai. Manau, kad ši Vilniaus muziejaus paroda ir jos eksponatai yra bent nedidelė paskata vaikštant po Vilnių atidžiau apžiūrėti pastatų grindis ir sienas.
– Tapetų istorija Europoje siekia Viduramžius. Turbūt pačioje gamybos pradžioje tai buvo išskirtinės prabangos daiktas? O kada tapetai pasiekė paprastų žmonių namus?
– Jūs teisi sakydama, kad Viduramžiais popieriniai sienų apmušalai dėl popieriaus gamybos sudėtingumo nebuvo kasdienis, kiekvienam prieinamas produktas. Tačiau įdomu, kad pradžioje popieriniai sienų apmušalai visgi buvo žemesnio socialinio sluoksnio namų apdailos priemonė. Tokių apmušalų pradžia – ant popieriaus spausti religinio turinio paveikslai, kurių namuose ant sienų pakabinus didesnį kiekį buvo pastebėta, kad jie uždengia sienų įtrūkimus ir namuose tampa kiek šilčiau. Ilgainiui ant popieriaus imti spausti ornamentai primenantys prabangių audinių raštus ir taip ornamentuotas popierius tapo pakaitalu negalintiems įpirkti brangių tekstilinių apmušalų.
XVII a. ir ypač XVIII a. pradžioje, išmokus atspausti nebe dvispalvį juodai-baltą raštą, koks buvo iki tol, bet elegantišką daugiaspalvį ornamentą, tokie apmušalai tapo ir aukštuomenės namų interjero neatsiejama dalimi. Iki XVIII a. antros pusės popierinių apmušalų raštai būdavo suklijuojami iš nedidelių popieriaus lakštų ir tik apie 1760 m. buvo išrasta ruloninio popieriaus, dar vadinto „popieriumi be galo“ gaminimo mašina. Šis išradimas prisidėjo prie to, kad popieriniai apmušalai dėl lengvo naudojimo praktiškai išstūmė medžiaginius ir tapo įprasta, esant norui, ar pasikeitus madoms lengvai keičiamu interjero dekoru.
– Kaip ir ar šios, sakykim, mažosios interjero detalės keitėsi XIX–XX a. sandūroje? Ar apskritai keitėsi?
– Kiekviena interjero dekoro detalė laikui bėgant tikrai kito. Jų kaita buvo susijusi su architektūros, dailės stilių raida, skirtingų dirbinių gamybos progresu, naujų medžiagų išradimu, žmonių poreikių kaita ir daugeliu kitų veiksnių.
Pavyzdžiui, XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo išrasta nemažai naujų grindų dangų. Šiandien mums įprastas linoleumas yra XIX a. antros pusės produktas, pirmiausia išrastas Anglijoje. Vilniečiams XIX a. pabaigoje linoleumą pradėjo tiekti Rygos ir Liepojos fabrikai. Tuo metu jis gamintas iš natūralių medžiagų: sėmenų aliejaus, susmulkintos kamštmedžio žievės, itin smulkių medžio pjuvenų, sakų ir dažų pigmentų vientisos masės kuria būdavo padengiama džiuto drobė. Linoleumas reklamuotas kaip šilta, maloni vaikščioti, lengvai valoma, nekaupianti grybelio, pelėsio ir ilgai išlaikanti spalvas grindų danga. Tai, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje parketas tapo įprasta grindų danga ne tik aukštuomenės namuose, mes turime būti dėkingi pramoninei masinei gamybai plėtotai to meto fabrikuose. Kol parketus gamino tik rankiniu būdu, net ir didikai jais galėdavo pasipuošti nebent vieną ar dvi reprezentacines patalpas.
Parodoje pristatomu laikotarpiu ir popieriniai sienų apmušalai gaminti orientuojantis į platų vartotojų ratą. Tie, kurių pajamos buvo nedidelės, galėjo apmušalų įsigyti už 10 ar 15 kapeikų už ruloną, o turtingieji sau leisdavo už panašią prekę susimokėti ir po kelis rublius. Kainų skirtumas lėmė apmušalų kokybės, spalvų ir raštų skirtumus. Tą mes akivaizdžiai matome vartydami fabrikų produkcijos katalogus, liesdami autentišką apmušalą pajuntame popieriaus storio, kokybės, spalvų, raštų dengimo ant popieriaus skirtumus. Parodoje mes eksponuojame autentiškų popierinių apmušalų pavyzdžius iš Varšuvos Józefo Franaszeko fabriko katalogo. Rodome juos suskirstę į dvi kategorijas: pigiuosius ir brangesnius. Keista, bet daugeliui lankytojų tie pigieji atrodo gražesni!
– Kaip šiuo laikotarpiu plito būsto įrengimo mados? Kaip jos atkeliaudavo iš Europos iki Vilniaus?
– XIX ir XX a. pradžioje naujienoms plisti labai svarbi buvo periodinė spauda ir įvairūs specializuoti interjerams aptarti skirti leidiniai. Nedidelę jų dalį eksponuojame ir mūsų parodoje. Į parodą pateko tie leidiniai, kurie kadaise buvo pasiturinčių vilniečių asmeninėse bibliotekose, o dabar saugomi Vilniaus viešosiose bibliotekose.
Dar vienas būdas madoms plisti – pramonės įmonių noras parduoti daugiau savo gaminių. Dėl tos priežasties įmonės, norėdamos išpopuliarinti interjeruose pritaikomus gaminius, platindavo iliustruotus leidinius, vaizdingai parodydamos kaip jų gaminiai pritinka ir puošia gyvenamąją aplinką.
Svarbus būdas gyventojams susipažinti su naujausiomis interjerų apdailos, įrangos tendencijomis – apsilankymas pasaulinėse ar regioninėse Vakarų Europos ir Rusijos imperijos miestuose organizuotose Pramonės ir amatų parodose. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, pradėjus intensyviau rūpinti gyvenamosios aplinkos higiena, imtos rengti specializuotos interjerams skirtos parodos. Tiek vienose, tiek ir kitose būdavo pateikiami pagal naujausius, pažangiausius reikalavimus įrengti interjerų pavyzdžiai. Parodos ir jų eksponatai, ypač tie, kurie būdavo atžymėti medaliais, išsamiai aptarinėti spaudoje, išliko ir jų piešti ar fotografuoti vaizdai. Miesto muziejaus parodoje mes eksponuojame iliustraciją iš populiaraus tarp vilniečių savaitraščio Tygodnik illustrowany, kuriame 1878 m. buvo patalpintas straipsnis apie pasaulinę parodą Paryžiuje ir aukso medaliu apdovanotą moters buduaro ekspoziciją.
– Ar parodos, kuriose būdavo pristatomos interjero ir būsto įrengimo naujovės, primindavo šiandienines parodas? Galbūt kažkas atrodydavo esmingai kitaip?
– Čia žiūrint su kokiomis parodomis lyginsime. Parodos, kuriose išstatinėti interjerų pavyzdžiai, didžia dalimi buvo komercinio pobūdžio. Jos buvo skirtos prisistatyti įvairiose srityse dirbusiems amatininkams ir pramonininkams. Lankytojai galėdavo susipažinti su naujausiais gaminiais, firmomis, ne tik viską apžiūrėti, bet ir įsigyti parodose eksponuotus gaminius, užmegzti ryšius su interjerų apipavidalintojais – dažytojais dekoruotojais, apmušėjais, baldų gamintojais ir kt. Parodos labai suaktyvindavo naujų tendencijų interjeruose atsiradimą, ar atskirų elementų masinį paplitimą.
– Koks parodoje „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“ eksponuojamas objektas jums labiausiai patinka ar labiausiai įsiminė?
– Tai pats sunkiausias ir beveik neįmanomas atsakyti klausimas! Galiu tik pasakyti, kad rengiant parodą ir mąstant ką vertėtų eksponuoti, akivaizdžiai suvokiau, kad Vilniuje 1909 m. veikusioje „Būsto įrengimo ir sodininkystės“ parodoje be kitų modernių higieniškai įrengtų dviejų interjerų buvo eksponuotas ir vaikų kambarys. Tuo metu tai buvo didelė naujovė, nes vaikams, kaip atskirai specifinei grupei, iki tol interjero istorijoje tikrai nebuvo skiriamas koks nors išskirtinesnis dėmesys. Labai džiaugiuosi, kad to minėtoje parodoje eksponuoto kambario nuotrauka papuošė mūsų parodą ir sudaro jaukų foną vaikų žaidimų zonai.
– Ačiū už pokalbį.
Lapkričio 16 d. 18 val. Vilniaus muziejuje vyks menotyrininkės, vienos iš parodos „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“ kuratorių, D. Klajumienės paskaita „Masinė produkcija XIX–XX a. sandūros interjeruose“. Renginys nemokamas. Paroda „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“ Vilniaus muziejuje veiks nuo liepos 22 d. iki gruodžio 31 dienos.
Paroda yra integrali mokslinio projekto, „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 metais“ (Nr. P-MOD-21-3), vykdomo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, dalis. Projektas parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos remiamą veiklos kryptį „Modernybė Lietuvoje“. Vilniaus muziejus yra šio projekto partneris.