Pirmą kartą pamačiusi šio menininko darbus ir išgirdusi apie jo darbo su spalvomis sistemą, šypsojausi prisiminusi XIX amžiaus Londone kūrusius jaunus ir tuomet daug kam atrodžiusius įžūliais prerafaelitų brolijos narius. Šie savo paveikslus kūrė grynomis spalvomis, lygiai tepdami plonyčius dažų sluoksnius ir garbaus britų akademiko Joshua Reynoldso (1732–1792) subtilų, tamsokų spalvų koloritą atsainiai vadino „purveliu“. Tai štai, Mykola Bilous kuria ne purvelį, o tikrą pelkę.
Nesenstančios spalvinio spektro taisyklės
Kaip ir kiekvienas geras sprendimas, jo susikurta sistema – gan paprasta. Ji remiasi dar XIX amžiuje mokslo pagrįstu ir to paties laiko tapytojų pradėtu naudoti spalviniu spektru, kuris nepaseno iki šiol. Spektro centre – trys pagrindinės spalvos: raudona, mėlyna ir geltona. Visos kitos spalvos – tai įvairiomis proporcijomis sumaišyti šių trijų spalvų santykiai. Antrajame spektro rate – trys iš pagrindinių spalvų porų gaunamos, papildančiomis vadinamos spalvos: žalia, oranžinė ir mėlyna. Kartu su priešingose spektro pusėse esančiomis pagrindinėmis spalvomis jos sudaro ryškiausius kontrastus kuriančias poras: geltona ir violetinė, mėlyna ir oranžinė bei raudona ir žalia. Tiek tos teorijos, apie kurią Eugène Delacroix (1798–1863) sakė: „Kam vadinti tapybos paslaptimis įstatymus, kurie turi būti žinomi kiekvienam.“ O kurgi tas purvelis ir pelkė, klausiate? Jie atsiranda sumaišius bet kurios iš papildančių porų, arba visas tris pagrindines spalvas – tai įvairūs pilkšvi atspalviai, kurių atspalvis ir tonas priklauso nuo sumaišytų spalvų santykio. Tas trijų pirminių spalvų kokteilis ir yra Mykola Bilous paveikslų pagrindas, ne perkeltine prasme.
Turint mintyse nesudėtingą spalvinio spektro schemą, lengviau perskaityti ir antrąjį šių paveikslų tapybinį sluoksnį, turbūt jį galima pavadinti vaizduojamuoju. Daugelyje paveikslų objektai žymimi pasitelkiant grynas papildančiąsias, kontrastingąsias spalvines poras. Taip kiekviena jų naujai suspindi, atsiradusi ant sau giminingo pagrindo. To sąlyga – kad antrasis sluoksnis būtų skaidrus, kiek permatomas, kad pro jį galėtų „kvėpuoti“ pirmasis. Štai kodėl čia svarbus kiekvienas potėpis – toje pačioje vietoje tepant antrą ar trečią dažo sluoksnį, spalvinė sutartinė tarp pirmojo ir antrojo sluoksnių dings. Tuo Mykola Bilous tapyba akrilu kiek primena akvarelę – turi tik vieną potėpį, kurį ištaisyti gali tik užsitempęs naują drobę. Todėl menininkas kiekvienam paveikslui daro daug eskizų (jų taip pat galima pamatyti Vilniuje, galerijoje „Meno niša“). Belieka tik pridurti, kad spalviniame spektre nėra nei juodos, nei baltos spalvos. Nėra jų ir paveiksluose vaizduojamuose objektuose – juodi plotai pasitelkiami fonui, suteikiant jam gilumos iliuziją, o pirmame plane kartais pasirodantys balti potėpiai šauna į priekį tarsi energingi šviesos blikai.
Sprendimas gimė žvelgiant į poliarinę naktį
Dabartine stilistika Mykola Bilous pradėjo tapyti sąlyginai neseniai – prieš 10 metų. Iki tol buvo plakato studijos Charkovo dailės institute (Ukraina), darbas teatre, dėstymas universitete Poltavoje (Ukraina), taip pat ir statybininko, ir uosto kroviko darbai, daug svarstymų ir degtinės. Dirbant uoste Čiukotkoje, kartą išėjus naktį iš restorano, poliarinė naktis atsivėrė kitu kampu: „išeinu visas pavargęs, girtas ir netikėtai matau – viskas lauke tėra vienspalvis pilkšvas reljefas“. Šis įspūdis vėliau padėjo atrasti sistemą, pagal kurią menininkas kuria ir šiandien.
„Iki šito sprendimo vis kankindavausi. Eini ryte į studiją, žiūri į kuriamą paveikslą, ir galvoji – koks košmaras, kaip tai sunku. Žiūrėdavau į savo sprendimus jau suradusius tapytojus dailės istorijoje ir galvojau – kokie laimingi žmonės! Ir tada vieną dieną supratau, ką noriu daryti. Tuo metu buvau praradęs savo aukštosios mokyklos baigimo diplomą, reikėjo pasidaryti kopiją. Ryte, prieš važiuojant pasiimti tos kopijos, atėjo sprendimas – iš karto nutapiau tris paveikslėlius ir supratau, kad tai yra tai, ko ieškojau. Taigi, tą dieną, kai pagaliau po ilgų ieškojimų iš tikrųjų kažką padariau, man buvo įteiktas neišvaizdus diplomo dublikatas,“ – pasakoja menininkas ir sakosi, kad pagaliau kiekvieną dieną mėgaujasi kūryba ir gyvena tik iš jos. Menininkas racionalaus sprendimo svarbą kūryboje lygina su namo pamatais – kai viskas apgalvota, tvirtai suręsta, tada galima ten gyventi. Savas sprendimas rastas net tokiai smulkmenai kaip autoriaus parašas – baltos spalvos smulkūs grafiški ženklai kiekvieno paveikslo viršuje ir apačioje tampa ne tik informacija, tačiau ir neatsiejama paveikslų dalimi.
Parodoje Vilniuje – 14 paveikslų
Kalbant apie į Vilnių atvežtą parodą – ją sudaro 14 paveikslų. Aštuoni iš jų sukurti šiais metais, kiti atspindi atskiras serijas, kurtas nuo 2008 metų. Vienas iš ankstyviausių darbų šioje parodoje – didelio formato drobė, šiai parodai pasiskolinta iš privačios kolekcijos, kurioje galima atpažinti medelį sodinantį menininką Joseph Beuys (1921–1986). Dailės istoriją išmanantis Mykola Bilous nebijo kultūrinių citatų, motyvus dažnai randa spaudos fotografijose ar kine. Nors kūriniai Vilniuje eksponuojami ne chronologine tvarka, galima pastebėti, kad naujausiuose paveiksluose atspalvių vis mažėja, lieka tik fonas ir kelios grynos spalvos. Įspūdis – gan monumentalus ir šiek tiek dekoratyvus. „Grafinė tapyba arba tapybiška grafika,“ – apibūdina savo paveikslus pats autorius. Ir iš tiesų – aiški, tvirta sistema čia jungiama su laisvu, lengvu potėpiu, kaip ir pilkas fonas leidžia sušvytėti grynoms spalvoms.
Žiūrėdama spėliojau, kaip į tokią tapybą reaguos Lietuvos publika, labiau pratusi prie ekspresionistinės tradicijos jausmingumo ir tapytojų, griežtai atsisakančių išsamiau komentuoti savo kūrybos principus. „Sudėtingumas glūdi paprastume,“ – sako Mykola Bilous. Nebūtina su juo sutikti, tačiau pagalvoti apie tai verta.
Mykola Bilous tapybos darbų paroda „Tik spalva“ veikia parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3 ), o menininko eskizų paroda – galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13 ) iki spalio 17 dienos.