– „REDA“, pernai atsiradusi kaip redagavimui skirta konferencija, šiemet pasivadino demokratinės kalbos forumu. Kodėl – ar taip siunčiate žinutę, kad šis renginys – ne tik redaktoriams?
– Gabija: Daug diskutuodamos tarpusavyje supratome, kad problemos, kurias norime aptarti, apima daug platesnį lauką nei vien redagavimas ir siauras profesionalų ratas. Pirmiausia dėl to, kad su tekstu plačiaja prasme dirba labai daug žmonių – tai mokslininkai, reklamos kūrėjai, mokytojai, rinkodaros specialistai, teisininkai. Taip pat beveik visi esame vartotojai, skaitome naujienas, klausome radijo ar podcastų. Įsivardijome, kad yra atsiradęs tam tikras susvetimėjimas su savo kalba, atotrūkis tarp biurokratų kuriamos supernorminės kalbos ir tos, kurią vartojame kasdien. Šis susvetimėjimas nėra naujas, J. Zabarskaitė įvardija, kad tam tikras karas tarp visuomenės ir valdininkų vyksta jau beveik šimtą metų. Mums pasirodė, kad dabar yra tinkamas metas kelti šiuos klausimus, ieškoti sprendimų, nes esamas status quo netenkina didelės dalies visuomenės.
– Viena iš pagrindinių šių metų renginio temų – kalbos norminimo principai ir vertybės. Kokia yra jūsų pačių pozicija šiuo klausimu? Ar kalbos norminimas apskritai reikalingas? Jei ne – gal nebereikalingi ir kalbos redaktoriai?
– Ūla: Mano manymu, gyvai lietuvių kalbai labiausiai reikalingas yra jos stebėjimas ir tyrimas, bet ne norminimas pagal kažkieno įsivaizduojamą standartą ir subjektyvų kalbos jausmą. Šiandien rašytinė kalba taisoma, norminama ir perrašoma pagal VLKK ir redaktorių kalbinį skonį. Kodėl? Kokiu vertybių pagrindu remiantis tai vyksta? Būtent tą vertybinį pagrindą šiemet ir norime kvestionuoti.
Redaktoriai yra labai reikalingi tiek tekstų autoriams, tiek jų skaitytojams, tačiau redaktoriaus darbą matau kaip daug platesnį ir prasmingesnį, nei ravėti autorių kalbą pagal vieną šabloną ir kaitalioti jo pasirinktą raišką sekant VLKK patarimais, kurie taip pat kinta. Redaktorių matau kaip svarbią figūrą tiek literatūros, tiek plačiame kultūros lauke, kuris padeda autoriui rasti savo balsą, pasiekti tikslą savo tekstu, vystyti autentišką raišką.
– Dažnai tenka girdėti nuogąstavimų, kad lietuvių kalba išgyvena sudėtingus laikus, pralaimi anglų kalbai, kartais net tarpusavyje lietuviai pradeda kalbėtis anglų kalba ar anglų-lietuvių kalbų mišiniu. Ką tai rodo ir ar dėl to mums reikėtų rūpintis?
– Gabija: Dažnai diskursas apie lietuvių kalbą nuslysta į amžiną sakmę, ar nyksta, ar nenyksta lietuvių kalba. Objektyviai, lietuvių kalba dabar išgyvena aukso amžių, ja parašoma daugiau nei bet kada anksčiau grožinių ir negrožinių knygų, kuriami filmai, verčiami tekstai ir t.t. Kita vertus, šiuolaikinis pasaulis yra itin dinamiškas, nuolat vyksta socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, atsiranda nauji reiškiniai, tad reikia naujų sąvokų, kalbos ekonomikos, bei kalbinių niuansų, kurie atspindėtų skirtingų visuomenės grupių pasaulėžiūrą. Centralizuota, iš viršaus nuleista kalbos tvarkymo ir kūrimo sistema nelabai atliepia poreikį, tad reikia paradigmos pokyčio. Tikiuosi, „REDA“ gali tapti platforma, įgalinančia atvirą diskusiją apie tai, kas privalo keistis ir kaip.
– Jūsų šių metų forumo šūkis #PasitikėtiKalbėtoju – galite plačiau jį pakomentuoti, ar tai reiškia, kad tiesiog visi mes kalbame gerai?
– Ūla. Pastebėjome, kad dažnai žmonės tam tikrose situacijose (dažnai kalbininkų kompanijoje) teigia, kad nemoka lietuviškai. Tai gana keista situacija, juk žmogus moka savo gimtąją kalbą? Dažniausiai turima omenyje, kad nemokame tos supernorminės kalbos, kuri dažnai neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu. Supernorminės kalbos egzistavimas yra dirbtinis, jai užtikrinti reikia redaktorių, bet netgi jie kartais painiojasi besikeičiančiose VLKK rekomendacijose. Ši situacija pasikeistų apvertus hierarchiją, jei bendrinės kalbos pagrindas būtų šnekamoji kalba, o supernorminė tebūtų siauras, daug griežtesnis jos variantas. Tada visi mokėtų bendrinę lietuvių kalbą ir labiau pasitikėtų savo kalbos įgūdžiais. Dažnai pamirštame, kad svarbiausia kalbos funkcija yra komunikuoti, o ne taisyklingumas.
– Siekiate platesnei Lietuvos visuomenės daliai pristatyti kalbos politikos problematiką. Kokias esmines problemas šiuo metu įžvelgiate? Kokie jų galimi sprendimai?
– Aira: Lietuvos kalbos politikoje iki šiol dominavo preskriptyvizmas, tai reiškia, kad kalbininkai pagal įsivaizduojamą idealios kalbos modelį nurodo visuomenei, kaip kalbėti, kokios formos vartotinos ir kokios griežtai ne, jie siekia gryninti kalbą, siūlydami taisyti pagal tą įsivaizduojamą idealios kalbos modelį. Preskriptyvistinis (nurodomasis) kalbos politikos modelis būdingas postkolonijinėms ar išgyvenančioms nacionalinį išsivadavimą šalims. Tokia buvo ir Lietuva 1990-iniais. Tada kalbininkas tapo kalbos žyniu, kartu ir valstybingumo gynėju, kuriam prieštarauti šiukštu negalima. Tada, 1992 m., atsirado baudos už kalbos klaidas. Paklusimas kalbininkui, galima sakyti, tapo prievarta. Kalbininkas atsistojo tarp kalbos ir kalbėtojo kaip koks policininkas prie vartų.
Jau daugiau kaip dešimtmetį kalbos politika liberalėja, institucijos nebėra tokios agresyvios kaip prieš 20 metų. Baudos už klaidas dabar nebetaikomos. Atrodo, kad ilgai ilgai ėjome ir priėjome prie deskriptyvistinio (aprašomojo) kalbos politikos modelio, kai kalbos kodifikavimas (norminimas) vyksta tiriant visuomenės vartojamą kalbą, o ne primetant įsivaizduojamos idealios kalbos modelį iš viršaus.
Taigi, man atrodo, kad dabar esame lūžio taške tarp preskriptyvizmo ir deskriptyvizmo, tai, vaizdžiai tariant, Dainuojanti revoliucija kalboje (nors iš tikrųjų visuomenės evoliucija, nes procesas juda labai seniai). Svarbu tai įvardyti. Ilgai buvo prie to eita, daug profesionalų dirbo prie to, ir, man regis, galime įvardyti naują Lietuvos kalbos politikos etapą. Taigi reikia apmąstyti naujas trajektorijas ir tikslus, kurių sieksime dabar. Klausimas, kas turės galią formuoti ir kelti tikslus, norisi, kad kalbos politika nebūtų formuojama už uždarytų durų ir kad jos tikslas nebūtų tik neaiškus institucijų nuolat linksniuojamas kalbos prestižas. Jis turėtų būti geros kalbos politikos pridėtinė pasekmė, o ne priminis jos tikslas.
Tiek kalbos mokymas mokykloje, redagavimo kultūra, tai, kaip drąsiai ir tvirtai mes kalbame viešai, kaip jaučiamės savo kalboje, reikšdami save per kalbą kasdien – visa tai yra kalbos politika arba yra lemiama kalbos politikos. O kalba yra mąstymo instrumentas. Taigi kalbos politika labai svarbu.
– Dirbantys nesusijusiose srityse žmonės turbūt galvoja, kad kalbos politika jų neliečia – kokie yra pavyzdžiai, kai jiems tai turėtų rūpėti?
– Aira: Mes pasitikime savimi rašydami, kalbėdami viešai ar nuolat abejojame? Tai ateina iš mokyklos ir tai rodo mūsų santykį su savo gimtąja kalba. O mūsų santykis su kalba priklauso nuo kalbos politikos. Kiek mes skaitome ar vartojame turinio lietuvių kalba, irgi priklauso nuo kalbos politikos. Kokius vertimus skaitome, ar jie kokybiški, irgi iš dalies priklauso nuo kalbos politikos, nuo to, kaip rengiami vertėjai ir redaktoriai.
Kalbos politika iš dalies nulemia ir tai, kiek mes laisvi ir kūrybingi kalboje, ar sumąstome naujų žodžių, ar žaidžiame kalba, ar patys kuriame naujus terminus ir sąvokas (angliškų sąvokų atitikmenis). Juk smagu, tai įgalina mąstymą. Kai esame įpratinti, kad leidžiama tik tai, kas normiška, jaučiamės sukaustyti, galbūt to net nepastebėdami. Manau, atėjo laikas pradėti naują etapą kalboje, ir sąmoningai kurti kalbą, su meile ir išmanymu, dėmesingai.
Nuolatinė frazė „atsiprašau kalbininkų“ irgi buvo kalbos politikos iki 2019 m. dalis (dingus baudoms už kalbos klaidas, išnyko ir šis viešas pasakymas).
Dar vienas dalykas – pavardės: nepriesaginės pavardės įteisintos prieš 20 metų (Kazlauskė). Po ilgų teismų prieš porą metų įteisinti ir lotyniški rašmenys q, x, w LR piliečių pasuose. Tai kalbos politika – seniau buvo manyta, kad tokie rašmenys sunaikins lietuvių kalbą, o nepriesaginės pavardės irgi laikytos nusižengimu tradicijai, tokia nuomonė dominavo tarp kalbininkų, kurie turi galios spręsti.
Iki šiol nepriimta įstatymo pataisa dėl moterų pavardžių su galūne -a (Šarka, Pelėda, Tyla etc.) Bylą dabar nagrinėja Konstitucinis Teismas. „REDOJE“ klausime: kam priklauso pavardė – žmogui ar valstybei? Kalbos institucijos, kurių rekomendacijų yra klausiama prieš priimant įstatymą, nepritaria tokiai pataisai, nes ji prieštarauja moterų pavardžių tradicijai. Pagal tradiciją moters pavardė gali būti tik su galūne -ė. Moteriškos giminės bendrinis žodis su galūne -a, tapęs pavarde (tarkim, Tyla ar Šarka), automatiškai pavirsta vyriškos giminės tikriniu žodžiu, vyriška pavarde (Tradiciškai pavardė Šarka būdinga tik vyrui, o Šarkienė arba Šarkaitė, ar Šarkė moteriai).
Pavardžių darybos tradicija iškeliama virš šiuolaikinio žmogaus poreikių. Dėl ydingos kalbos politikos, kai trukdoma įteisinti moters pavardę su -a, vyksta teismai. Dėl kalbos politikos konservatyvumo kai kurie žmonės išvis gali nebenorėti lietuviškos pavardės arba apeidami įstatymą žmonės tuoksis užsienyje, taip turbūt jau ir daro. Dabar kalbos politikoje, ypač kai kuriose srityje, pas mus vis dar dominuoja kalbos, kaip dieviškos substancijos, viršenybė prieš žmogų, iš esmės valstybės viršenybė prieš individą. Greičiausiai taip reiškiasi postkolonijinis mąstymas. Ar neturėtų būti atvirkčiai?.. Gal jau esame pasiruošę tai permąstyti?
– Kokias pamokas pasiėmėte iš praėjusių metų renginio, kas šiemet galbūt bus kitaip?
– Aira: „REDA“ pernai buvo labai sėkminga, manau, kad tai buvo kalbos ir literatūros lauko įvykis. Šiemet norime, kad kalbos klausimai taptų ir platesnės visuomenės diskusijų objektu ir politikų darbotvarkės dalimi, kad diskusijos apie kalbą pasiektų visuomenę, neliktų vien literatūros ir kalbos atstovų lauke.
– Kokie pagrindiniai šių metų programos akcentai – kaip išsirinkti, kur ateiti?
– Aira: Šiemet „REDA“ iš trijų dalių, plius yra dvi panelinės, arba ekspertų, diskusijos. Tai turbūt čia ir akcentas, pernai buvo tik pranešimai. Tačiau šiemet pranešimai irgi labai svarbūs, papasakosiu trumpai apie viską, spektras tikrai platus.
Pirma dalis yra rimtoji dalis, apie vertybes, kuriomis remiantis šiandien norminama lietuvių kalba. Apie normos istoriją ir standartinės kalbos sąvoką kalbės prof. dr. Irena Smetonienė. Apie nepagrįstą norminimą ir vieną skaudžią norminimo klaidą kalbės VU išskirtinis profesorius, habil. dr. Axelis Holvoetas. Jis kels provokatyvų klausimą: galbūt netgi konstrukcija „kad“ su bendratimi, jos nevartoti visi išmokome mokykloje, gali būti reabilituota (iš tiesų mes ją vartojame, reikia tik atkreipti dėmesį, pabandykit). VLKK atstovo ir vertėjo Laimanto Jonušio klausime, kaip į lietuvių kalbą ateina nauji terminai, ar juos kuria VLKK. Taip pat pirmoje dalyje aš skaitysiu minipranešimą, pristatantį savo sugalvotą susvetimėjimo su savo kalba sąvoką, kai tarp kalbos ir kalbėtojo atsistoja kalbininkas.
Paskui bus diskusija: kam priklauso pavardė, žmogui ar valstybei? Dalyvaus politikai, teisininkai, lyčių studijų tyrėjai, kalbininkai.
Antroje dalyje, skirtoje kūrėjams, Dr. Kristina Sabaliauskaitė kalbės apie savo patirtį redaguojant romanus leidžiant skirtingose šalyse: lygins, kaip dirba redaktoriai Lietuvoje, Lenkijoje ir Prancūzijoje, kaip skriasi redagavimo kultūra. Prof. habil. dr. Arūnas Sverdiolas kalbės apie institucinę kalbos kontrolę iš filosofinės perspektyvos.
Antroje diskusijoje „Kiek demokratijos kalboje toleruojame šiandien?“ kalbės rašytojai, redaktoriai, vertėjai, VLKK atstovai.
Trečia forumo dalis – du minipranešimai. Komunikacijos specialistės Ievos Koncevičiūtės pranešimas bus apie anglizmus ir su jais susijusias problemas. Komiko, feisbuko puslapio „VLKK“, ironiškai komentuojančio kalbininkų darbą, įkūrėjo Domo Raibio minipranešimas vadinsis „Mano VLKK ataskaita“.
