Medžiaga bendražygiams taip patiko, kad visai neplanuotai Mantas tapo aštuntuoju Vilniaus mažojo teatro projekto „DramaTest“ dalyviu ir kaip tik šiuo metu pagal savo kūrinį režisuoja eskizą. „Mes, artistai, per šį laiką labai išsiderinome. Bendraudamas su kolegomis, artimiausiais bičiuliais matau visko – tai tikrai labai nelengvas metas. Todėl, jei pasitaiko galimybė būti teatre, labai norisi ją išnaudoti“, – galimybe džiaugiasi dramaturgo ir režisieriaus vaidmenyje atsidūręs aktorius.
Mantai, teatre esate du dešimtmečius, sukūrėte gausybę vaidmenų tiek scenoje, tiek kine, o šiemet pristatėte savo pirmąją pjesę. Ar seniai kirbėjo mintis ne tik vaidinti teatre, be ir jam rašyti? Galbūt rašėte ir anksčiau, bet tik dabar išleidote savo kūrinį į platesnį pasaulį?
Taip, iki šiol rašiau į stalčių – tiesa, ne pjeses, o poeziją, įvairius fragmentiškus tekstus. Išbandyti save dramaturgo amplua, ko gero, privertė situacija. Per pirmąjį karantiną reikėjo kažką daryti, tad pateikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, taip įsipareigodamas rašyti. Šiek tiek vėluoju su terminais, bet savo įsipareigojimus pildau.
Įsipareigojimas, ko gero, tampa ir kūrybiniu impulsu tuomet, kai mūzos lanko nenoriai?
Kažkaip taip susiklostė, kad mes, aktoriai, esame nelabai organizuoti. Mums reikia griežtos rankos, kad kas nors įspraustų į tvirtesnius rėmus, nustatytų terminus – tada mes darome! Ne veltui aktoriai paskutinę savaitę išmoksta tekstus ir tik paskutinėmis dienomis prieš premjerą atsiranda vaidmenys. Iki tol dažnas aktorius nė nesimoko teksto... Esame tokia palaida bala. (juokiasi)
Karantinas tapo aplinkybe, paskatinusia sėsti ir rašyti, – o kas inspiravo pačią pjesės idėją, jos temas?
Kolega, vaidinantis eskize ir dabar repetuojantis kartu, man papasakojo vieną istoriją. Tai – pasakojimas apie prancūzų aktorę, kuriai mirus namuose buvo atrasta daug filmuotos medžiagos. Toji aktorė daug filmuodavo save įvairiausiuose vaidmenyse, kastinguodavosi, nors mažai vaikščiodavo į realias atrankas. Ši istorija mane labai sudomino ir paskatino pradėti rašyti. Sakyčiau, kad tai – labai aktorinė medžiaga, mes patys puikiai žinome, kokia bjaurastis ir svetimkūnis savo prigimtimi yra aktorių atranka. Galbūt dėl to, kad ši tema labai artima ir turiu, ką pasakyti, jos ėmiausi – toji istorija ir groteskiška, ir komiška, ir dramatiška, kai į ją daugiau pasigilini. Mąstant šia tema į galvą pradėjo lįsti įvairūs dialogai, taigi nieko nelaukiau ir sėdau rašyti.
Apie „Ką/stingą“ dauguma teatro žmonių sužinojo per Vilniaus mažojo teatro dramaturgijos ir teatro bandymų erdvės „DramaTest“ metu įvykusius virtualius skaitymus. Vien skaitymais pažintis su medžiaga nepasibaigė – gavote pasiūlymą pagal savo pjesę sukurti eskizą ir tapti dar vienu „DramaTest“ režisieriumi. Kiek svarbus teatro bendražygių palaikymas imantis tokio naujo kūrybinio posūkio?
Kai pradėjau rašyti pjesę, su teatru apie tai nebuvau kalbėjęs, niekas iš ten esančių žmonių dar net nenumanė, kad bandysiu režisuoti. Kartą susitikome trise su aktoriais, nuėjome į teatro kavinę ir pabandėme tą pjesę perskaityti – norėjau pasibandyti, kaip ji skambės jų lūpose, pasitikrinti, ar teisingai pats savo viduje girdžiu dialogus. Kolegoms paskaičius man nekilo abejonių, kad tai gali tapti visai įdomiu darbu. Kaip tik po šio susitikimo koridoriuje sutikau režisierę Gabrielę Tuminaitę ir papasakojau jai savo įspūdžius. Ji savo ruožtu pasidalino planais rengti „DramaTest“ ir paprašė parodyti jai pjesę. Taip spontaniškai tekstas atsidūrė Gabrielės rankose, jai jis patiko, tada pjesę perskaitė dar keletas aktorių, jiems ji taip pat paliko gerą įspūdį.
Ironiška, tačiau pats skaitymas „DramaTest“ metu, mano galva, nebuvo pavykęs – nors pats skaityti neketinau, teko tą daryti, nes kitam aktoriui prieš skaitymą išrovė dantį... Taip dviese su aktoriumi Tomu Rinkūnu monotoniškai ir be entuziazmo paskaitėme tą tekstą. Viena aktorė po to sakė: „Kai skaičiau pjesę pati, tiek daug juokiausi, bet kai jūs ją paskaitėt, buvo visai nejuokinga“.
Pastebėjau pjesių skaitymo per Zoom tendenciją – tai primena radijo teatrą, nes čia taip pat reikia kurti labai ryškius personažus. Jei to nepadarai, skaitymas sugriūna, tampa proza, kurią skaitoviškai papasakoji, ir tiek. Vis dėlto tenka pripažinti, kad visi tie virtualūs skaitymai vyksta tik iš bėdos... Dėl to su Tomu Rinkūnu susitarėme, kad tiesiog paprastai perskaitysime ir pristatysime medžiagą. Kai tekstą skaitai pats, ryškiai įsivaizduoji personažus, vaizduotėje girdi, kaip kalba chuliganas ar moteris artistė, girdi jų balsus, tembrą, dėl to tai atrodo atpažįstama, artima, kyla juokas. O mes viską paskaitėme taip ramiai ir neišraiškingai... Visgi, nepaisant nelabai pavykusio skaitymo, medžiaga kolegoms išties patiko, jie palaimino mūsų idėją ir paskatino dirbti toliau.
Neseniai pradėjote šį eskizą repetuoti gyvų susitikimų metu. Koks jausmas po tokios ilgos pertraukos vėl sugrįžti į teatrą? Kaip sekasi drauge su komanda narstyti medžiagą, iki šiol egzistavusią tik jūsų paties vaizduotėje?
Kol kas sekasi šauniai, o sugrįžti yra gera, nes mes visi esam pasiilgę teatro ir kūrybos – tiesiog kaifuojam nuo buvimo kartu. Davėme sau pažadą, kad rezultatas mums nėra svarbus, į jį nesiorientuojame – labiausiai rūpi geras, kūrybingas procesas. Aktoriai tam tikra prasme primena sportininkus – pamėgink išleisti į aikštelę metus nejudėjusį atletą! Jis nepajudės... Lygiai taip pat mes esame be praktikos, be trenažo, tad pradedame iš naujo vaikščioti, pratinamės vėl kalbėti, reikšti savo mintis, bandome vienas kitą užkurti, sakome pastabas ir patarimus. Tai – savotiška laboratorija: į ją einame drąsiai, nekritikuodami, bet padėdami vienas kitam, bandydami tiek atrasti senąjį save, tiek nuo jo išsivaduoti.
Šiame kūrybiniame procese esate ir dramaturgas, ir režisierius. Kokie įspūdžiai ėmusis tokio darbo pirmą kartą? Ar turite kokių nors baimių, o galbūt, priešingai, norisi dar įvairiau išmėginti savo jėgas ir judėti į priekį?
Baimių kol kas neturiu, vien tik norą ir ryžtą kurti teatre, scenoje. Nebenoriu nieko daryti taip, kaip mes dabar kalbamės – už ekrano sienos. Noriu būti gyvame santykyje su žmogumi, ir šią akimirką tai yra didžiausias repeticijų džiaugsmas. Visas pastarųjų metų laikotarpis buvo paženklintas daugybės baimių, žinoma, ir dabar niekur nepradingo klausimas, ar apskritai dar grįšime prie tikro, normalaus teatro, tokio, kokį jį suprantu, o ne šio apsimetinėjimo teatru, kurį išdarinėjame Zoom’e? Ateitis braižoma šakėmis ant vandens, bet jaučiu – nebijau nieko.
Galbūt planuose jau turite naujas kūrybines užmačias?
Neslėpsiu, kūrybinių minčių tikrai yra, nors dar negaliu pasakyti, ar tai vėl bus pjesė, ar išmėginsiu save rašydamas prozą, ar suguldydamas mintis į romaną. Tokia kūryba reikalauja laiko. Nors iš pirmo žvilgsnio karantino metu to laiko visi turime daug, čia pat nuolat maišosi ir daugybė įvairių buitinių reikalų, kurie labai įtraukia ir, kaip bebūtų gaila, įkvėpimo akimirkos dažnai užklumpa tuomet, kai esi visa galva pasinėręs į ką nors gerokai buitiškesnio. Negaliu rašyti bet kaip ir bet kada, man reikia ramybės. Dabar, sugrįžęs į teatrą, esu tikras, kad proceso džiaugsmas leis šiek tiek giliau įeiti į kūrybinę būseną, kurios taip trūksta. Mes, artistai, per šį laiką labai išsiderinome. Bendraudamas su kolegomis, artimiausiais bičiuliais matau visko – tai tikrai labai nelengvas metas. Todėl, jei pasitaiko galimybė būti teatre, labai norisi ją išnaudoti.
Ačiū už pokalbį!