– Koks jausmas, po tokio ilgo laiko savo darbus vėl matyti parodinėje salėje, – teiraujuosi G. Lukaitės.
Pasidalinimo džiaugsmas atperka pastangas
– Dėl karantino menininkams teks kuriam laikui pamiršti parodų atidarymo šurmulį, ar dėl to neliūdna?
– Atidarymo šurmulio, žinoma, trūksta. Parodos atidarymas, tai lyg filmo, ar teatro premjera – prisistatymas žmonėms. Po kurio ateina atsipalaidavimo, ramybės, paleidimo jausmas. Bendravimas mažoje saujelėje žmonių, pasakojimas apie savo parodos mintis, idėjas tampa lengvesnis, artimesnis, išgirsti žiūrovo pastebėjimus, interpretacijas, užsimezga ryšys.
– Ką žiūrovas reiškia kūrėjui? Kodėl menas negali būti „tik į vienus vartus“, reikia ir atsakovo?
– Kultūra toks dalykas – yra žmonių, kurie pasakytų, kad ji nėra būtinybė – ne duona, ne oras.
Bet mano manymu, čia abipusiai mainai. Kaip menininkui reikia žiūrovo, lygiai taip pat ir žmogui reikia kultūros.
Nuo mažų dienų kultūra turėtų būti labiau akcentuojama žmogui, lygiai, taip pat ir psichologija. Žmonės augtų platesnių minčių, didesnės tolerancijos ir geresni vienas kitam.
Apie savęs pažinimo, ramybės paieškų kelionę
– Grįžtant prie parodos. Ekspozicinė salė tarsi pavirto į mišką: ant grindų spygliai, pušų šakos... Kokia buvo sumanymo „šaknis“? Galbūt kalbama apie tai, kad per karantiną visi atsigręžėme į gamtą, lankėmės miškuose, ten ieškojome dvasinės ramybės? Viename savo interviu buvai sakiusi, kad paroda tarsi kelionė. Dvasinių kelionių būna įvairių, kokią pačiai teko patirti?
– Šios parodos raktiniai žodžiai – gamta ir psichologija. Sukurdama „miško paklotę“ iš spyglių norėjau apjungti paveikslus ir parodinę „balto kūbo“ erdvę, sukurti savotišką portalą, kuris savo tekstūra, kvapu, bei vaizdu nukreiptų smegenis į buvimo gamtoje būseną, taip leidžiant dar labiau įsijausti į parodoje transliuojamą kelionę. Fizinę, mentalinę bei dvasinę viename.
Paveikslai savo vaizduose ar pavadinimuose slepia tam tikras užuominas į įvairialypės kelionės vaizdus, potyrius. Koordinatės paveikslo pavadinime kviečia išsiaiškinti kur tai yra, kojų ratas kelia klausimą, koks potyris, ar kelionės momentas užfiksuotas čia? Tai paroda apie savęs pažinimo, ramybės paieškų kelionę.
Menininkė 2015 m. įgijo VDA freskos-mozaikos magistro laipnį, tais pačiais metais jai įteiktas Jaunojo tapytojo publikos simpatijų prizas. Nuo 2017 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja parodose bei įvairiuose projektuose. Yra surengusi 3 personalines parodas. Nuo 2020 m. priklauso „SinThesis gang“ menininkų grupei.
„Arkos galerijoje“ Godos Lukaitės paroda bus rodoma iki balandžio 24 d.