Karo akivaizdoje savo parodą atidariusi Kristina Norvilaitė-Geniušienė: norisi atmesti dalykus, kurie visiškai nesvarbūs

Iš pradžių pandemija, vėliau karas Ukrainoje visus nemenkai supurtė ir privertė perkainoti vertybes. Kristina Norvilaitė-Geniušienė atvira, – pastaruoju metu baimės jausmas kaip reikiant išsikerojo. „Per pandemiją – baimė – ne dėl savęs, o artimųjų. Prasidėjus karui, nenutildami skambėjo klausimai: kas yra žmogus, ar jis turi širdį? Klausimai – pamatiniai, kurių esmė – žmogiškumas“, – pasakojo K. Norvilaitė-Geniušienė, kurios personalinė paroda „Beveik visą naktį ieškojau“ atidaryta Vilniaus rotušėje.

Norisi atmesti dalykus, kurie visiškai nesvarbūs

Pasak K. Norvilaitės-Geniušienės, pandemijos ir karo akivaizdoje begalė dalykų automatiškai atkrenta, pamatai, kiek aplink sukasi nereikšmingų dalykų.

„Svarbiausia – šalia: žiūrėti į kitą, jame matyti žmogų, gerbti vieni kitus. Atsakyti sau į klausimus, kokie tavo pasirinkimai būtų pandemijos, karo metu, – man šitie metai buvo nelengvi, bet naudingi kaip asmenybei, sielai, dvasiai. Lyg gyveni pagal vertybes, bet šitie įvykiai dar labiau sutvirtina pasirinktą kelią. Norisi atmesti dalykus, kurie visiškai nesvarbūs“, – pažymėjo menininkė.

Savo darbuose K. Norvilaitė-Geniušienė tikino nevengusi sudėtingų, liūdnesnių temų. Parodoje menininkė eksponuoja kūrinius (mišri technika, asambliažas), kuriems sukurti panaudojo mamos staltieses, karpinius.

„Mama gyvena Kaune, per pandemiją ilgai negalėjau jos matyti (priklausė rizikos grupei), tad dariau tuos paveikslus – iš siuvinėjimų, mezginių, sau tai įvardinau kaip „Ilgesio langus“. Kai pirmą kartą juos eksponavau šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ mane nustebino, kad dauguma žiūrovų „pagavo“ tai, ką turėjau omenyje, netgi apsiverkė, bet ne iš liūdesio, o sentimentų... Taip, šis žodis „sentimentai“ galbūt kiek paviršutiniškas, bet menas tikrai gali transformuoti ilgesį, liūdesį, tamsą, šviesą... Tie darbai padėjo man neišprotėt dėl to, kad negalėjau matyti mamos. Net negalvojau, kad taip blogai gali būti – nepatirtas jausmas“, – atviravo K. Norvilaitė-Geniušienė.

Pasirinkimas įvyko sąmoningai

Parodoje atsispindi kūrėjos vaikystė. K. Norvilaitė-Geniušienė samprotavo, kad būtent šiuo laiku žmogus susiformuoja kaip asmenybė.

„Bet dažnai nesinori į ją žvelgti – ta vaikystė pas visus visokia... Mano dukra jau suaugusi, tuoj bus aštuoniolika, bet jos dėka, žiūrėdama į jos vaikystę – mačiau saviškę. Labai jai dėkinga, kad galėjau daug ką permąstyti, prisiminti. Kita mokykla, kitas auklėjimas, kiti vaikai, daug patyčių, nepagarbos... Vaikystė ir mokykla nekokia, bet dėl dukros galėjau savo vaikystę iškelti į kitą lygį. Tačiau nepaisant to, kad mano vaikystė buvo sudėtinga, ji mane suformavo, taip pat ir vertybes“, – pažymėjo pašnekovė.

Tačiau K. Norvilaitė-Geniušienė vaikystėje negalvojo apie tai, kad tapsianti menininke.

„Man patiko ir kinas, ir teatras, ir meno pasaulis, ir menininkų dirbtuvės – tai taip gražu! Ne kiti interjerai, o būtent dirbtuvės... Kelias prasidėjo migla, o pasirinkimas – įvyko sąmoningai. Buvau šešiolikos metų, kai supratau, kad noriu pabandyti kurti. Pirmas mano bandymas buvo grafika, lino raižinys. Visgi man atrodė, kad kūrėjas – nepasiekiamas kosmosas! Man, paauglei, menininko profesija atrodė reikšminga. Aktoriai, režisieriai, muzikantai... įdomus pasaulis. Bet, kad būsiu kūrėja, kursiu paveikslus – man buvo net nedrąsu sau tą mintį pasakyti. Kad aš galiu, ta mintis atėjo kaip žaibas“, – prisiminė ji.

Šis apsisprendimas, K. Norvilaitė-Geniušienė tęsė, tapo tikru iššūkiu, į kurį ji „įmetė pati save“. „Turėjau mokytis tapybos, piešimo, grafikos... visko, ką kiti mokėsi Dailės mokykloje, o aš turėjau pradėti nuo nulio! Bet gal tai ir gerai, nes pas mane buvo sąmoninga motyvacija. Ruošiausi, vaikščiojau pas dėstytojus, dirbau, kad galėčiau užmokėti už pamokas, ir... įstojau į akademiją. Toks mano kelias. Pasirinkdama mintį, kad noriu kurti, būti dailininke, supratau, kad man teks daug padaryti – tai nebuvo lengva. Kaip ir nelengva tapti profesionalu, užimti savo vietą, pasitikėti, tuo gyventi, kurti. Dailininko kelias nėra paprastas, kaip ir įėjimas į tą kelią, sunku ir jame išbūti... Menininko vieta, bent jau čia, Lietuvoje – nekokia. Reikia jėgų, vidinių vertybių, kad eitum tuo keliu. Tačiau, kai jas turi – iškilus bet kokiems sunkumams – yra lengviau. Žinai, dėl ko tą darai, dėl ko tai pasirinkai – nepasiduodi blizgučiams“, – atkreipė dėmesį kūrėja.

Pagal išsilavinimą K. Norvilaitė-Geniušienė – grafikė. Grafika, anot šios srities profesionalų, sudėtinga, įnoringa, nepaklusni ir daug darbo reikalaujanti technika. Visgi K. Norvilaitė-Geniušienė su šia mintimi sutiko tik iš dalies, išskirti šios dailės žanro – ji nenorėtų.

„Grafika reikalauja specialių priemonių – popierius ne bet koks, dažai, įrankiai taip pat specialūs, juos reikia prižiūrėti, galąsti... Lino raižinį maišydama kartu su tapyba perkeliu ant drobės, dideli formatai – tiesiog darau tai rankomis, nėra tokio preso... Vieno naujausio darbo formatas – 1,5x1,5, pasidedi ant grindų, ir po gabaliuką spaudi, tai tikrai reikalauja daug kantrybės ir fizinės ištvermės. Be to, ir dažai, ir lakai nuodingi... bet tokia profesija, kitaip neišeina, – profesijos išskirtinumą nupasakojo K. Norvilaitė-Geniušienė ir pridūrė, kad prie viso to prisideda finansinė pusė – be galo daug išlaidų. – Kai kas perka automobilius, telefonus, aš – drobę, siunčiuosi dažus.
Bet nepaisant visų sunkumų – man patinka tai daryti. Tiesiog. Būna žmonių, kurie ilgai neranda savo kelio, o aš savo kelią radau – taip save taip motyvuoju.“

Šeima yra tas uostas, kur norisi sugrįžti

K. Norvilaitė-Geniušienė pasidžiaugė sulaukianti atgalinio ryšio, jis, anot dailininkės, tikrai malonus.

„Mano išdrįsimas Užupyje atsidaryti galeriją, kad žiūrovą girdėčiau tiesiogiai – dėkingas žingsnis. Visokių nuomonių yra, kažkam patinka, kažkam ne – normalu. Bet, kad tiek sulauksiu teigiamo atgarsio – tikrai nesitikėjau, nuoširdžiai sakau. Tikrai nežinojau, kad tiek daug žmonių seka mano kūrybą, ateina į parodas, kviečia į kitus miestus, tai stebuklas. Kai su paveikslu sujaudini žiūrovą, kai jie „pagauna“ lygiai tokią pačią emociją, būseną, nuotaiką, ką tu norėjai pasakyti – vau. Menas gali daryti didžiulę įtaką žmogui, jo sielai“, – nė kiek neabejojo kūrėja.

Moterys–menininkės neretai iškelia jas kankinančios dilemos klausimą: kaip suvaldyti dvi stichijas – šeimą ir kūrybą?

„Yra paprastas, banalus žodis „pusiausvyra“ – labai svarbus būnant menininku. Kai pradedu ruoštis parodai, kurti naujus darbus – laikas ištirpsta. Gali dirbti ir dvidešimt valandų – kūrybinis ir techninis procesas ilgas, tikrai yra ką veikti. Bet šeima yra tas uostas, kur tu nori sugrįžti, kur atgauni jėgas. Tai papildo“, – kalbėjo K. Norvilaitė-Geniušienė.

***

K. Norvilaitė-Geniušienė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Surengė virš 50 personalinių parodų, o dalyvavimų grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Izraelis, Belgija, Danija, Švedija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Olandija, Rusija, Ukraina, Austrija, Vokietija, Italija, Ispanija, Norvegija, Suomija ir kt.), jau būta virš dviejų šimtų.

2010 m. dailininkė buvo apdovanota iš karto dviem garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija.

Parodoje „Estampas’06“ K. Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o parodoje „Estampas’09“ – diplomu už „Plastinės kalbos grynumą“.

Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė (išleista virš 80 knygų), parodų kuratorė ir meno akcijų autorė.

Nuo 2000 m. veda grafikos edukacinius užsiėmimus, o nuo 2009 m. šiuos užsiėmimus taipogi rengia Santariškių vaikų ligoninėje.

K. Norvilaitės iliustruota Vytauto V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje“ Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 metų meniškiausiai iliustruota knyga.

2011 m. įkūrė galeriją „Kristina Norvilaitė“, kurioje kuria ir eksponuoja savo darbus, rengia poezijos vakarus, koncertus. 2013 m. ir 2014 m. ši galerija buvo pristatyta meno mugėje „ArtVilnius“. 2015 m. debiutavo kaip scenografė Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.

K. Norvilaitės-Geniušienės personalinė paroda „Beveik visą naktį ieškojau“ Vilniaus rotušėje vyks iki lapkričio 28 d.