K. Kaupinio parašytas kūrinys pasakoja apie tai, kaip grupė teatro kūrėjų bando atkurti legendinį teatro spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius bando driokstelti iš naujo, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.
Pjesės „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ skaitymas, kurį režisuos pats Karolis Kaupinis, vyks lapkričio 16 d. 18.30 val. LNDT Mažojoje salėje. Pjesę skaitys aktoriai Juozas Budraitis, Marius Čižauskas, Dainius Gavenonis, Aleksas Kazanavičius, Šarūnas Rapolas Meliešius, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Aistė Zabotkaitė. Artėjant renginiui dalinamės interviu su Karoliu Kaupiniu.
Šiuolaikinis dramaturgijos festivalis „Versmė“ prasidės lapkričio 12 d. Visi renginiai nemokami.
– Savo kūryboje nuosekliai tyrinėji lietuvių tapatybės, istorijos temas. Ar jos tavo kūrybiniame kelyje atsirado racionaliai, jaučiant poreikį jas aktualizuoti, gilintis į neišspręstus lietuvybės klausimus, ar veikiau intuityviai, galbūt atsinešant tai iš šeimos, mokyklos, vaikystės patirčių?
– Augant mano aplinkoje buvo daug gyvenimo praeitimi – vyresni žmonės bandė atstatyti tai, kas sugriauta, iškalbėti, kas pratylėta, net pakeisti, kas nebepakeičiama, ar sugrąžinti, kas praėjo. Viskas buvo susiję su Lietuva, jos makro- ar mikroistorija XX a. antroje pusėje. Paauglystėje tai truputį dusino, norėjosi pasaulio – literatūros, kino, kelionių, gyvenimo svetur, norėjosi dabarties. Paskui žmonės, kurie mane formavo, ėmė po truputį palikti šį pasaulį. Tuomet lieki be jų apsauginio lukšto, vienas pats su savimi. Tam tikra prasme lieki paskutinis. Tada vėl bandai prisiminti – kas esi, iš kur ateini, kas tie „mes“, tarp kurių užaugai, ar jie kažkuo skiriasi nuo kitų visuomenių, tautų. Tam būtinai reikia laiko, jo kuriamo atstumo.
– Esi baigęs politikos mokslus, kurį laiką buvai užsienio naujienų redaktoriumi, LRT kūrei laidą „Pasaulio panorama“, taigi tavo žvilgsnis visuomet buvo atgręžtas į įvykius pasaulyje, o užduotis – papasakoti apie juos kitiems. Kas vis dėlto lėmė, kad pradėjai ieškoti kitų, meninių, būdų pasakoti?
– Politiška yra tai, kas turi normatyvinį pobūdį, t. y. turi intenciją keisti, taisyti šitą pasaulį. Ją gali turėti tiek meninė kūryba, tiek žurnalistika. Man ta intencija dažnai atrodo skubota, be išsamesnio to paties pasaulio, kurį nori keisti, supratimo. „Pasaulio panorama“ buvo būdas pamėginti jį geriau suprasti. Kokie yra žmonės? Kodėl jie tokie? Kai darai laidą, paremtą aktualijomis, ir darai ją periodiškai ilgą laiką, imi matyti, kad tam tikri dalykai niekad nesikeičia. Aktualijos kinta, žmogaus esminės dilemos ar bruožai – ne. Man tai buvo įdomu ir „Pasaulio panoramoje“. Geras filmas, spektaklis ar knyga leidžia pajusti tai, kas nesuvedama į žodžius. Bet gal ir geras „Pasaulio panoramos“ siužetas leidžia. Tiesiog laidą uždarė, buvo galimybė pamėgint kitas raiškos formas. Iki šiol jas ir išbandau. Bandau sukurti kažką, kas būtų anapus žodžių, paimtų už gerklės. Bet kuo labiau apie tai galvoji, tuo mažiau išeina. Apskritai – kuo labiau galvoji apie galutinį rezultatą, apie tai, kaip paveiksi ar pakeisi žiūrovą, tuo prastesnis išeina kūrinys. Nes atsiranda ta politinė, normatyvinė intencija. Imi mokyti, aiškinti, kaip turi būti. O mes visi vaikai, nemėgstam, kad mums aiškintų. Net ir politikoje to nemėgstam. Bet mums patinka, kai tiek mene, tiek politikoje galime pasakyti – „taip, ir aš taip jaučiuosi“.
– Esi prisipažinęs, kad nesi sinefilas, kad kinas tau įdomus ne kaip meno sritis ar kūrinys pats savaime, bet veikiau kaip būdas kalbėti ir kurti savo pasaulį. Ir vis dėlto kine esi sukūręs daugiausiai. Koks tuomet tavo santykis su teatru?
– Kiekviena meninės raiškos forma man įdomi savo išskirtinumu, pranašumu prieš kitas. Teatro išskirtinumas – gyvų žmonių grupė prieš kitų gyvų žmonių grupę, čia ir dabar, vienas kito gyvoje akivaizdoje. Kitos meno formos to neturi. Tylus sutarimas tarp tų, kurie veikia, ir tų, kurie žiūri, jog čia tik teatras, atveria didžiulę erdvę fantazijai, erdvę pasauliui sukurti. Mane labiausiai veikia spektakliai, kur šitas teatro privalumas būna apmąstytas, išnaudotas. Kur viso kūrybinio proceso metu kabo klausimas: „Kodėl šitai medžiagai geriausiai tinka teatras?“
– Tapai antrosios LNDT organizuotos Europos rezidentų programos dalyviu. Kas paskatino dalyvauti konkurse ir kokie įspūdžiai po rezidencijų Madride, Berlyne ir Briuselyje?
– Paskatino noras išbandyti teatro formą. Pirmoji rezidencija buvo proga šiek tiek apgalvoti, ką ir kaip su ta forma noriu daryti. Gerai apie tai mąstyti ne savo šalyje, ne savo aplinkoje. Nes mąstau, šiaip ar taip, būtent apie ją. Tad reikia nuotolio, kad galėtum nebedalyvauti, net fiziškai nebebūti tame, apie ką galvoji. Madridas tam buvo gera terpė. Tai komfortiška rezidencija, maloni aplinka. Joje parašiau esė, kuri ir tapo pagrindu būsimam kūriniui. Briuselyje daugiausiai bandžiau suprasti, kas šiandien apskritai vyksta teatre Europoje, kokios tendencijos, kaip žiūrima į tekstą. Daug apie tai kalbėjau tiek su kitomis rezidentėmis, tiek su meno vadovėmis, ėjau į spektaklius. Iki Berlyno jau turėjau sugalvojęs formą – video archyvo ir dramaturginio teksto mišinį, o Berlyne ėmiau rašyti patį dramaturginį tekstą. Jį parašiau per porą paskutiniųjų mėnesių.
– Papasakok, apie ką ši pjesė?
– Tema, kuri mane dabar domina, yra žmogaus laikinumas ir kaip jis su juo dorojasi. Kaip tauta savo geopolitinėse aplinkybėse mes irgi gyvenam nuolatiniam laikinume. Niekas netrunka. Tai veikia ir mūsų meno lauką, o teatrą dėl jo prigimtinio efemeriškumo – ypač. Atrodo, kad čia visoms kartoms nelengva susitaikyti su mintimi, kad viskas praeis. Nes tada tenka atsakinėti į prasmės klausimą. Apie tai ir pjesė. Apie norą įsiamžinti įvairiais būdais, norą išlikti čia, kur viskas laikina. O temos siužetu tampa Lietuvos teatro istorija ir jo vidinės peripetijos, buvusių spektaklių atgarsiai. Bendras pasakojimas – nesėkmingas bandymas atkurti legendinį spektaklį.
Šiemet Europos rezidencijų konkurso, kurį laimėjai, tema buvo „O po tamsos šviesa“. Gal gali papasakoti, kaip tavo pjesė „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ atliepia šią temą? Mano paties atsakymas į klausimą, kur dabar šviesa – ne čia. Ne šiame pasaulyje. Turbūt tai tikinčio žmogaus atsakymas, todėl palengvėjimą man suteikia tikėjimas (po truputį virstantis į įsitikinimą), kad laimė ir išsigelbėjimas slypi ten, kur nebėra laiko. O jo nebėra anapus, kuomet pabaigi savo egzistenciją laiko pasaulyje. Nelabai tikiu galimybe iš esmės pagydyti šį pasaulį, dėl to ir juo kliautis nelabai noriu. Bet tai nereiškia, kad jo neverta nuolatos gydyti ir jame nuolat dirbti dėl gėrio persvaros prieš blogį. Nesu nihilistas. Kaip rinkaisi aktorius skaitymui, kas tau buvo svarbu? Svarbiausia - kelios skirtingos kartos. Dalį aktorių padiktuoja video medžiaga, nes joje jie užfiksuoti jaunesni, kalbantys ar vaidinantys. Taip pat ieškau kažkokio kontrasto, atstumo tarp to, koks personažas parašytas ir kas jį vaidina. Nesinori sviesto sviestuoto. Su kai kuriais jau esu dirbęs kine, su kitais dirbu pirmą kartą. Visi nuostabūs. Tik laiko maža. Pjesės skaitymas - gana keistas žanras. Tarsi nieko dar nestatai, bet sulyg kiekviena repeticija apetitas auga. Kaip virti sriubą iš kirvio (kas žino tą pasaką).
– Jeigu užsienio teatras pakviestų tave rašyti pjesę spektakliui, kurioje šalyje ir su kuriuo režisieriumi norėtum dirbti?
– Norėčiau pats pamėginti pastatyti tai, ką parašysiu, Lietuvoje. O tada išvežti į užsienį pasitikrinti, ar tai lietuviška, ar universalu.
Visi dramaturgijos festivalio „Versmė“ renginiai yra nemokami, registracija būtina tik į kūrybines dirbtuves. Visgi norint gauti geresnes vietas skaitymuose, kviečiama atvykti į juos anksčiau, nes vietų skaičius Mažojoje salėje ribotas.
