Kartu su pastato sienomis buvo demontuota ir freska: tikina, kad ji nebuvo įtraukta į Kultūros paveldo departamento registrą

Birželio pabaigoje sostinės Žirmūnų rajone (Žirmūnų g. 151) pradėjus Lietuvos bankui priklausančių pastatų demontavimo darbus kultūrininkai pastebėjo suardant ir viduje esančią freską, kurią sukūrė Ričardas Blėda. Šis monumentalus kūrinys, spėjo jie, gali turėti išliekamąją vertę. Tačiau į tai Lietuvos Banko atstovė Miglė Zaleckienė atsakė, kad minima freska nebuvo įtraukta į Kultūros paveldo departamento (KPD) registrą, o kūrinio autorius nepageidavo jos išsaugoti, todėl freska kartu su pastato sienomis buvo demontuota. KPD Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja Gerda Ožiūnaitė informavo, kad šis objektas nei patenka į vizualinės apsaugos zoną, nei yra senamiesčio teritorijoje, pats taip pat nėra saugomas. Tačiau pagal galiojantį įstatymą, atradus galimai vertingąsias savybes savininkas turėtų informuoti institucijas.

Pakartoti tokį darbą būtų didelis iššūkis

G. Ožiūnaitė tikino, kad duomenų, jog kažkas buvo rasta – KPD neturi. „Savininkas turėtų informuoti institucijas, bent jau Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas sako, kad atradus galimai esamas vertingąsias savybes turėtų informuoti Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyrių. Pabandysime susisiekti su Turto banku, pasiklausti, neaišku, kas numatyta, ar tas freskas įmanoma išsaugoti, įkomponuoti į kitą pastatą – tik ikomponavimo klausimas“, – pabrėžė KPD Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, dar kartą pakartojo G. Ožiūnaitė, saugo tai, kas įrašyta į Kultūros vertybių registrą: „Galbūt ir buvo kažkuriais metais svarstyta Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriuje, greit negaliu į šį klausimą atsakyti. Ar yra atvejų, kad saugomos sužalotos freskos? Mano žiniomis, to nėra buvę.“

Monumentalių kūrinių išsaugojimu susirūpinusi dailininkė Liuda Stankevičienė sakė, kad formaliai jis galėjo būti įtrauktas į saugomų kūrinių sąrašą, kadangi yra profesionaliai atliktas, beveik atitinka laikotarpį, kai tokie darbai tampa saugotinomis vertybėmis. Monumentalieji menai, sukurti daugiau nei prieš 25 metus, turi būti įtraukti į KPD registrą ir saugomi.

Griaunamo banko pastato freskos autorius R. Blėda užsakymą gavo dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Tame pastate įgyvendino du darbus: abstrakčią kompoziciją kavinėje (mišri freskos ir sgrafito technika), ir figūrinę kompoziciją pinigų tema (freska – sgrafitas).

„<...>Jeigu dabar pabandyti pakartoti tokį darbą būtų didelis iššūkis. Juolab kad specialistų lieka vis mažiau. Dabar visos akademijos pakraipa yra kitokia, jie neberuošia grynų profesionalų, visi labiau linkę į meniškumą, kažkokių konceptualių programų rašymą, orientuoti į visokiausių kūrinių įgyvendinimą. Tai ne skundas, nes tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio pakraipa. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių, kurie sugeba labai profesionaliai atlikti tokius darbus. Nelabai kas žino, kas yra freska, sgrafito technika, užtat visi žino, kas yra grafičiai“, – kalbėjo L. Stankevičienė.

Dailininkė pateikė gerąjį pavyzdį, kaip galima būtų pasielgti su tokiomis freskomis, kurios tampa nebereikalingomis panašiuose objektuose.

„Nesutrukdant perstatymo planų, jas galima perkelti iš vienos pusės į kitą. Vilniaus centre, buvusiame „Tauro“ kombinate buvo tapytojos monumentalistės Natalijos Daškovos freska (jai pasisekė, kūrinys buvo įtrauktas į registrus). Kai griovė tą pastatą, minėtą freską, kuri buvo viduje, perkėlė į išorę – integravo į statomų namų kompleksą. Aludarių gatvėje, kas važiuoja pro bromas į kiemus, jie gali matyti tą freską, nes ji iškelta į išorę. Siena buvo supjaustyta gabalais, paskui sumontuota, atrodo kaip luitas – dabar džiugina visus Vilniaus gyventojus. Jeigu kada nors turėsime turistinį žemėlapį, kur būtų galima apžiūrėti senovinius menų artefaktus – tai būtų vienas objektų. Kiek man teko ten lankytis, kalbėtis su bendruomene – jie priėmė tai entuziastingai, su nuostaba, buvo visokiausių komentarų, prisiminimų. Šalia staiga atsiranda gyva istorija“, – kalbėjo L. Stankevičienė.

Tai nėra „žaibiniai“ darbai

Kaip pažymėjo menininkė, tai nėra „žaibiniai“ darbai, kokius esame dabar įpratę matyti. „Iš vakaro nebuvo grafičio, iš ryto atsirado. Tai ilgalaikiai, tokių darbų nebebus daug, nes paparasčiausiai laikai pasikeitė, poreikis sumažėjo, dėl to kaip tik verta išsaugoti kiekvieną tokį kūrinį – jų daugiau neatsiranda“, – pažymėjo ji ir pridūrė, kad kol kas panašių kūrinių išsaugojimu nelabai kas rūpinasi – jie tyliai ramiai „numušami“, kol nei autoriai, nei paveldo puoselėtojai nesusizgribo...

Tokie kūriniai kaip mozaikos, anot L. Stankevičienės yra brangūs, juos užsakyti retai kas turi tokią prabangą. „Visi skaičiuoja pinigus, nesimėto, kad darytų tuos fasadinius kūrinius... Pavyzdžiui, Baltupiuose esančioje sanatorijoje „Pušyno kelias“ vis dar yra monumentaliojo meno kūrėjos Marijos Mačiulienės mozaika. Jos išnykimui – didelė grėsmė, nes ruošiamasi likviduoti tą pastatą. Tuoj turėsime sekantį tokį kūrinį“, – įspėjo pašnekovė.

Ji taip pat nerimavo dėl Šiauliuose esančios Vytauto Vanago sukurtos mozaikos „Šiauliai“, kuri sumontuota ant išorinės Tilžės gatvės 198 pastato.

„Fasadinis kūrinys virš įėjimo į pastatą, bet ten pati miesto savivaldybė susirūpino, ką su ja daryti. Ieškoma analogų, tarp to, kas yra restauruojama kitose šalyse. Nuvykę į Šiaulius ją apžiūrėjome, šita mozaika įdomi, kaip to laikotarpio kontekste – viena gražiausių. Ir abstrakti, ir figūrinė. Tačiau pats autorius pasakė: naikinkit ją kuo greičiau, nes ten meistrai kažką ne taip padarę, kaip jis norėjo, tad jos nekenčiantis. „Pakibęs“ dalykas – autorius visiškai nesuinteresuotas kūrinio išlikimu... Kita vertus, grupė ekspertų nusprendėme, kad jinai verta išsaugojimo. Buvo įvairių nuomonių, pamąstymų. Suabejota dėl užkonservavimo, restauravimo darbų kainos, kas prisiims visą reikalą... Bent jau ieškoma būdų, kaip ją apsaugoti. Bėda ta, kad ji trupa žmonėms ant galvų, yra paveikta oro sąlygų ir laiko – reikia kažką spręsti“, – aktualią problemą kėlė L. Stankevičienė.

Kultūros paveldo komisijos posėdyje, pašnekovė priminė, nuspręsta kūrinių nebevadinti sovietmečio menu, tiesiog įvardinti laikotarpį, kada jie sukurti. „Tie patys menininkai, kurie kūrė anksčiau, kuria ir dabar. Iš tikrųjų, tie menai niekaip nesusiję su ideologija, dalis jų ženkliai prisidėjo, kad visas tas sovietmetis sugriūtų. Bet kuriuo atveju, tai mūsų kultūros tęstinumas. Gali atrodyti, kad sovietmečiu visi buvo raudoni... Be to, sovietmetis nepraėjo – Lietuva pati pradėjo jo griovimą. Kad tai inicijuotų, reikėjo ypatingos drąsos ir nusiteikimo, juk visam pasauliui atrodė, kad viskas yra nesuardoma“, – atkreipė dėmesį menininkė.

Ji stebėjosi bandymais „išoperuoti savo nuosavą istoriją“: „Tiesiog plastinę operaciją padaryti, kad jinai visa tokia graži būtų, nors burna iki ausų pritempta, kad tik tų raukšlių nesimatytų... Tai yra mūsų istorija, tad reikia šiek tiek supratingiau pasižiūrėti. Visai nebūtina visko labai gerbti, bet tas pats bus sakoma ir apie mūsų dabartinį laikotarpį, kuriame esame. Nuo mūsų priklausys, kas išliks, o ką mes prarasime. <...> Palikime laikui nuspręsti, kas yra vertingiau. Palikime ateičiai spręsti, kas ką padarė, kiek jie kalti, ar ne – dėl vienokio ar kitokio savo poelgio. <...>Tiesiog reikia labiau išprususių žmonių, kad jie pradėtų jausti kultūrą, mylėti kaip savo dalį, palikimą, geneologinį medį.“

Jei esi savininkas – ką nori, tą ir darai

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė pastebėjo, kad procedūros, įteisinančios meno kūrinio apsaugą – gan ilgos.

„Kuo įsipareigoja valstybė? Saugoti, bet ne atstatyti, rūpintis, restauruoti. Dažnai netgi nenorima, kad pastatas taptų valstybės saugomu, nes tada, žinoma, remonto ir priežiūros kaštai išauga. To stengiamasi išvengti, tada menininkų bendruomenė susiaktyvina, inicijuoja meno kūrinių įvertinimus. Jeigu jie pradedami saugoti, tada savininkams ne taip paprasta juos sunaikinti“, – opią problemą iškėlė pašnekovė.

Griaunamo pastato Žirmūnuose viduje esanti freska nėra saugoma valstybės, todėl, anot LDS pirmininkės, jei esi savininkas – ką nori, tą ir darai su ja.

„Dėl pranešimo institucijoms – čia jokio radinio nėra, freska visada buvo toje vietoje, tad visaip gali išsisukti, jeigu nenori investuoti. Paprastai, šiuolaikiniai verslininkai retai džiaugiasi paveldėję meno kūrinius, ypač iš sovietmečio. Neabejotinai, daug buvo meno kūrinių, kurie tiesiogiai atliko tą propagandinį vaidmenį“, – kalbėjo LDS pirmininkė ir pridūrė, kad ne visi seni meno kūriniai yra vienodai vertingi ir turi būti saugomi valstybės.

Jei vyktų teisminiai procesai, anot E. G. Bogdanienės, yra argumentų pasakyti, kad minėta freska Lietuvos banko pastate nėra susiformavusio menininko meno kūrinys, kad tai jo dėstytojų (dailininkai Romas Dalinkevičius ir Nijolė Vilutytė) kūrybos interpretacija, dėl to šis konkretus kūrinys esą neturi ypatingai didelės vertės. Visgi LDS pirmininkės įsitikinimu, jisai turi bendro laikmečio kultūrinę vertę, kviečia susivokti, kaip pati valstybė investuodavo į tokius monumentalius, didelės apimties meno kūrinius – tiek į eksterjerą, tiek interjerą.

„Estijoje Architektūros įstatymu yra įtvirtinta, kad tam tikras procentas, priklausomai nuo statomo objekto sąmatos, paskiriamas meno kūrinio įsigijimui. Architektas, pradėdamas kurti pastato koncepciją mato, kad čia gali būti bareljefas, o čia – fontanas, garso, šviesos instaliacija ar interaktyvus kūrinys. Pirminiame projektavimo etape jau yra žinoma, kad vienas ar trys procentai bus skirti meno kūrinio įsigijimui. Tada kompleksiškai galvojama, kur galėtų tas meno kūrinys atsirasti. Nuostabus dalykas, pastatai tampa unikalūs, įdomūs, patys tampa išskirtiniais meno kūriniais“, – pasakojo E. G. Bogdanienė.

Dailininkų sąjunga, anot pirmininkės, yra aktyvi bendruomenė, suinteresuota išsaugoti meno kūrinius.

„Kai kreipiamės į KPD su pasiūlymu, tada sutvarkomi formalumai, patvirtinama meno kūrinio vertė. Mes esame visuomeninė organizacija, pas mus žmonės negauna atlyginimų, toks meninis patriotizmas, bendruomenės sutelktumas. Monumentalistų bendruomenė aktyvi, serganti už meno kūrinių išlikimą – visi matome, kad tokių kūrinių niekas nebesukurs. Įsivaizduoju, kiek kainuotų sukurti klasikinę freską... Šiomis dienomis ant Maskvos namų sienos, robotas ukrainietės atvaizdą sukūrė per kelias dienas! Taip, šiuolaikinės technologijos leidžia visokius stebuklus daryti, dabar nereikia tris ar keturis mėnesius menininkui „kaboti“ ant sienos, viską ranka daryti. Kita vertė. Šitame greito maisto ir greito gyvenimo laikmetyje technologijos gerokai pigesnė alternatyva. Žvelgiant iš tolo – įtaigu, informacija paskleista, ir tiek“, – kalbėjo E. G. Bogdanienė.