Kas būtų, jei: žymius objektus į kitas vietas perkeliantis fotografas tik įsibėgėja

Tik įsivaizduokite, kas būtų, jeigu naujasis Kauno miesto simbolis tauras pabėgtų į Vilnių ir sužibėtų ant Tauro kalno, o Gedimino pilis įsikabarotų į televizijos bokštą, savo vietą užleisdama paprastučiui Justiniškių daugiabučiui? Jei skulptoriaus Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“ nutartų pasivaikščioti iki Karaliaus Mindaugo tilto? Ko gero, sakytume, kad pasaulis išprotėjo! Tačiau kol kas visa tai atsitiko tik fotografo Ado Vasiliausko sukurtose fotografijose, kurios išvirto į originalų projektą „Žaidžiu Vilnių“.

Kartais norisi ir per dantį patraukti

Kone dvidešimtmetį fotografija užsiimantis A. Vasiliauskas pasakojo, kad šio projekto įgyvendinimas startavo kartu su diskusijomis, kurių metu buvo linksniuojama skulptoriaus Tado Vosyliaus sukurta skulptūra „Tauras“.

„Tuo metu linksniavo Kauno taurą, koks jis blogas ir kaip kauniečiai jo nebenori. Sugalvojau, kad jei kauniečiai jo nenori, gal jį galima perkelti į Vilnių, pastatyti ant Tauro kalno? Įspūdžio sustiprinimui iš Kauno nuotraukos skulptūrą ištryniau. Pats į Kauną nevažiavau, paprašiau kolegos, kad nufotografuotų. Nors projektas yra apie Vilnių, bet galima pasiskolinti objektų ir iš kitų miestų, juo labiau, kad šis buvo ant bangos“, – pasakojo A. Vasiliauskas.

Paklaustas, kodėl ėmęsis tokių Vilniaus metamorfozių, galbūt norėjosi sostinę patraukti per dantį, A. Vasiliauskas sakė, kad tokia intencija buvusi: „Kartais norisi ir per dantį patraukti, bet iš esmės darau nemažai meninių projektų. Vienas žinomesnių – „Karantino portretai“. Fotografavau žmones languose, balkonuose ir pan. Esu prisigalvojęs visokių projektų, vis norisi sukurti ką nors meninio. Esu komercinis fotografas, kartais atsibosta rutina, norisi kažką sukurti. Bet, iš tikrųjų, sudėtinga rasti laiko – nėra klientų, nėra deadline'o, reikia gerai save paspardyti... Minčių kyla visada, jų turiu dar keliems projektams.“

O jeigu žmonės gyventų daugiabutyje ant Gedimino kalno?

Idėja kurti fantasmagorines manipuliacijas A. Vasiliauskui kilo dar prieš metus.

„Pirma mintis kilo žvelgiant į Gedimino kalną. O jeigu pilį pakeitus kitu objektu, ar įdomiai atrodytų? Kadangi esu linksmas žmogus, nevengiu pajuokauti – sugalvojau, kad galima kažką įdomaus parodyti, sukeisti. Žinoma, galima vietoj Gedimino pilies „pastatyti“ Vytį ar kažką rimto, bet man daug įdomiau kaip konkrečiu atveju – [įkurdinti] sovietinį Justiniškių daugiabutį. Taip ir išsirutuliojo... O kur Gedimino pilį uždėti? Pasirodo, Televizijos bokštas visai tinka pagal formą. Įdomu, komentaruose kažkas rašė, kad Televizijos bokšto architektas yra sakęs, kad lėkštės formą jis nusižiūrėjęs iš Gedimino pilies formos – nežinodamas, netyčia užtaikiau“, – pasakojo fotografas ir pridūrė, kad labiausiai jam rūpi žvelgti per komišką / ironišką prizmę. Kaip mūsų gyvenimas atrodytų, jeigu žmonės gyventų daugiabutyje ant Gedimino kalno arba į Gedimino pilį reiktų kilti su Televizijos bokšto liftu?

Fotografui patinka sovietinė architektūra, jį žavi brutalizmas, yra pripratęs prie tokio vaizdo. Patinka kontrastai – į miegamuosius rajonus perkelti kažką senovinio arba visiškai netinkančio. Pavyzdžiui, cerkvę į „Verslo trikampį“...

„Man ir šiaip patinka fotografuoti sovietinius pastatus, juos perkėlinėti. Šv. Onos bažnyčią perkėliau į Baltupius, nes atitiko pastatų spalvą – raudona. Kol kas tai yra vienintelis kadras, kuris darytas ne dronu, o iš praeivio perspektyvos“, – pažymėjo A. Vasiliauskas, dažniausiai fotografuojantis iš oro.

Ką ir su kuo galima būtų sukeisti vietomis?

A. Vasiliauskas pasakojo, dar nemažai turintis naujų minčių, vis užsirašantis, ką ir su kuo galima būtų sukeisti vietomis: „Spontaniškai tai nevyksta, reikia įdėti daug darbo. Šauna mintis, pabandai įsivaizduoti, viską nufotografuoji – užtrunka dvi valandas, bandai montuoti, ir... neįdomu. Nėra taip paprasta, reikia tokio pat apšvietimo, to paties paros meto, turi atitikti kampas, aukštis – daug subtilybių.“

Instagrame prie paskutinio įkelto vaizdo, kuriame atvaizduotas sovietinis daugiaaukštis, „virtęs“ dangoraižiu, A. Vasiliauskas sulaukė komentaro, kuriame vienas komentatorių prisipažino ėjęs patikrinti, ar tikrai mieste įvyko tokie pokyčiai...

„Tai parodo, kaip galima lengvai apgauti. Netikrų žinių laikais ši tema tampa itin aktualia, ypač po atlikto tyrimo, kuris parodė, kad tik 20 proc. lietuvių patikrina informaciją. Jeigu kažkas pasidalins kaip tikra žinia – bus dar juokingiau. Galbūt pavyks kažką priversti susimąstyti, patikrinti aktualią žinutę apie karą Ukrainoje“, – sakė pašnekovas.

Vis dėlto, pačiam fotografui atrodo akivaizdu, kad rodomas vaizdas yra netikras. „Kad čia taip neturi būti, kad neįmanoma nieko apgauti, nes tu žinai, kad skulptūra su kregždėmis tikrai nestovi ant tilto... Kita vertus, [vaizdus] mato ne tik vilniečiai... Matant, kaip greit Vilnius keičiasi – galima ir patikėti. Ypač patiklūs tie, kurie mėgsta piktintis valdžia, skųstis, kaip viskas blogai – jie patikėtų, nes greit patiki visokiomis sąmokslo teorijomis“, – nusijuokė A. Vasiliauskas.

Kiek tęsis „Žaidžiu Vilnių“ projektas? „Su projektais taip būna – tęsi, tęsi ir matai, kad jau nekyla naujų minčių, tada reikia sustabdyti. Iš esmės, tęsis tiek, kiek turėsiu įdomių idėjų, o jas sugalvoti – nėra taip paprasta. Čia svarbu suderinti vaizdą ir tekstą, kad būtų kontekstas. Kol turėsiu idėjų, tol darysiu. Norisi bent jau kokių dvidešimt fotografijų sukurti. Visai kitaip žvelgi į miestą – žiūri, kas čia gero gali įvykti, toks papildomas užsiėmimas“, – sakė projekto autorius.