Tiesa, į D. Ibelhauptaitės ir G. Rinkevičiaus pastatymą ji atvyko jau pasikausčiusi – po puikaus, visų išliaupsinto debiuto Velso operoje. Tačiau juk ne atskiri pasiekimai apibūdina tokį talentą...
Dalia Ibelhauptaitė apibūdina Jurgitą kaip knygą, kurioje daug nuostabių pastraipų ir spalvų. „Kol dar nebuvau susitikusi su Jurgita, maniau, jog ji yra labai talentinga, trapi artistė, sugebanti scenoje kurti poetinius, lyg skraidančius padebesiuose vaidmenis, – pasakoja režisierė. – Kai pradėjome dirbti, supratau: tai ir itin valinga, griežta, net vyriškų savybių turinti menininkė. Visiškai nestebėtina, kad ji sukūrė puikų ir nepriekaištingai įtaigų Jono vaidmenį operoje „Jonas ir Greta“, o absoliuti jos triumfo valanda, mano nuomone, atėjo atliekant kaip reta sudėtingą Melisandos vaidmenį operoje „Pelėjas ir Melisanda“. Jurgita absoliučiai, tūkstančiu procentų emociškai save atiduoda, „susidrasko“ žiūrovo akivaizdoje, todėl šis į ją žiūri užburtas ir apstulbęs.“
– Tikriausiai sutiksite, jog solisto darbas – neabejotinai spalvingas, įdomus, bet ne ką mažiau sudėtingas. Jau turite ne vienerių metų patirtį, tad ką reiškia būti operos soliste? – klausiau Jurgitos Adamonytės.
– Reikia nuolat mokytis naujas partijas mintinai, gyventi mažiausiai 6 mėnesius per metus ne namie, o su lagaminu kažkur nuomotame bute. Siaubingai ilgėtis šeimos, namų... Kartais džiaugtis kuriamu operos pastatymu, o kartais dantis sukandus tiesiog atidirbti ir daryti tai, ko prašo režisierius ar dirigentas, nors pats su tuo nesutinki...
Tenka aplankyti gražių, įdomių miestų, sutikti puikių žmonių, džiaugtis arba nusivilti muzikavimu. Kaip ir pats gyvenimas, operos solisto darbas irgi labai spalvingas, bet toli gražu ne rožinės spalvos. Su šios profesijos atsakomybe ir stresu susitvarko ne kiekvienas.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima „bohemiečių“ trupė?
– Visada džiaugiuosi, kai „bohemiečiai“ pakviečia dainuoti kartu. Jie – ir studijų laikų draugai, ir mokytojai. Tai žmonės, su kuriais sieju didelę dalį savo jaunystės. Labai smagu pažinti ir jaunąją lietuvių dainininkų kartą, kuriems Vilnius City Operos spektakliai yra pirmosios patirtys scenoje. Džiugu matyti jų smalsumą: visada apipila klausimais ir prašo patarimų. O Dalia ir Gintaras, kolektyvo siela ir širdis, yra fantastiški savo srities profesionalai, išskirtinės asmenybės. Su jais dirbdamas ir bendraudamas jautiesi praturtėjęs.
– Jau daugiau nei dešimt metų gyvenate užsienyje. Iš pradžių jūsų namai buvo Jungtinė Karalystė, o dabar – saulėtoji Italija... Neslepiate, jog visų šių metų patirtis užgrūdino. Ar niekada nebuvo minčių sugrįžti į Lietuvą?
– Taip, man sunku patikėti, kad jau vienuolika metų prabėgo... Jungtinėje Karalystėje gyvenau ir mokiausi, nemažai dirbau, bet namais niekada nevadinau. Jau 9 metus gyvenu Italijoje, ištekėjau ir auginu dukrytę.
Į Lietuvą grįžti stengiuosi kaip įmanoma dažniau. Joje mūsų visada laukia mano tėtis ir brolis su šeima, taip pat patys geriausi draugai.
Mano vyras yra muzikas – dirigentas, pianistas ir kompozitorius. Jei jis nedėstytų akademijoje Italijoje, būtume laisvi rinktis, kurioje pasaulio šalyje gyventi.
Kažkada, dar mūsų draugystės pradžioje, svajojome apie Olandiją, bet likome Italijoje. Gimė dukrytė, dabar jau eina į mokyklą. Gyvename šalia mano vyro mamos, o tai neįkainojama pagalba, kai esu išvykusi. Taigi kol kas neketiname nieko keisti. Dažnai tyliai pasidžiaugiu, kad į gerą klimatą pataikiau, nes labai nemėgstu šalčio...
– Minite, jog sėkmingai solisto karjerai svarbu kolegiškumas. Kaip jūsų kolegos? Ar esate susidūrusi su nemaloniomis situacijomis, o gal priešingai – operos pasaulio pažintys atnešė tvirtų draugysčių?
– Manau, kad būti geru kolega yra svarbu bet kuriame darbe. Per visą karjerą esu sutikusi gal tik porą nemalonių kolegų. Opera yra pats stambiausias muzikos žanras – būna, kad spektaklyje dirba daugiau žmonių, nei yra žiūrovų salėje. Tikrai svarbu, kad tokiame dideliame kolektyve vyrautų pagarba, tolerancija ir nuoširdus noras vienas kitam padėti.
– Dorabela, Olga, Melisanda... Esate atlikusi daug skirtingų partijų, tarp kurių galima rasti net ir vyriškų vaidmenų! Kokie personažai jums pačiai atrodo mieliausi, artimiausi?
– Šiuo metu man artimiausias ir įdomiausias yra Melisandos vaidmuo operoje „Pelėjas ir Melisanda“. Mokausi naujas partijas – Dianos vaidmenį Francesco Cavalli operoje „La Calisto“ ir Izoldos vaidmenį Franko Martino operoje „Le Vin Herbè“. Gal jos užgoš Melisandą, dar nežinau…
– Kaip vertinate Lietuvos operą pasauliniame kontekste?
– Lietuvos opera – labai didelis apibendrinimas. Tiesą sakant, Nacionaliniame operos teatre nebuvau jau daug metų, Kauno ir Klaipėdos teatruose taip pat...
Galiu kalbėti tik apie Vilnius City Operą, kur grįžtu nuolat. Kūrybinio darbo kokybė čia yra tikrai aukšto, tarptautinio lygio. Tačiau komanda turi kaskart atsiprašinėti už neturėjimą kur repetuoti, už nešildomas patalpas, už repeticijas koridoriuose, už nedidelius honorarus. Gerai, kad aistra kurti su bendraminčiais neblėsta.
„Bohemiečiai“ yra kaip viena šeima – Dalia dažnai tai kartoja ir nemeluoja. Suskrendame drauge kurti ir visada džiugu matyti, kaip publika įvertina kokybę ir atsidavimą.
Trumpai apie operą „Pelėjas ir Melisanda“
Tai opera suaugusiesiems, lyg slapta fantazija, persunkta pavojumi, aistra ir geiduliu, kurios centre – jauna moteris, iš pažiūros pritrenkianti savo grožiu, nekaltumu, elegancija ir šviesa, tačiau, kur tik pasirodo, turi didelę galią kurti chaosą ir destrukciją. Operos finale nėra nė vieno vyro, kuris nebūtų vienaip ar kitaip prisipažinęs jai meile.
Melisanda gyvena savo uždarame emocijų pasaulyje, – tai dažnas poelgis ir XXI amžiuje, ypač tų, kurie nenori prisiimti gyvenime atsakomybės už savo veiksmus ir vis jaučiasi „nekalti“. Vis dėlto dieviško grožio Debussy muzika apgaulinga – už jos slepiasi intriguojantis siužetas ir didelė dramatinė bedugnė – dažnai kaip ir gyvenime viskas pasirodo ne taip, kaip atrodė iš pradžių...
L’Officiel Mada