„Jei prikeltų vidury nakties ir paklaustų, koks geriausias visų laikų dokumentinis filmas, iškart atsakyčiau: „10 minučių vyresni“, – pranešime žiniasklaidai, vertindama žymiausią H. Franko filmą, neabejoja kino kritikė Živilė Pipinytė.
Dešimt minučių trunkančioje H. Franko juostoje, nufilmuotoje vienu kadru, užfiksuotos mažo berniuko reakcijos stebint lėlių teatro vaidinimą. Kamera nė karto nenukreipiama į sceną, visas dėmesys sutelkiamas į berniuko veidą. Jame nuostabą keičianti baimė, susižavėjimas atspindi mažo žmogaus didelius išgyvenimus jam liudijant scenoje vykstančią kovą tarp gėrio ir blogio.
Pažvelgti į žmogaus sielą ir apčiuopti giliausius herojų jausmus H. Frankas siekė visuose savo filmuose. „Neišsemiami klodai slypi kiekvienoje gyvoje būtybėje, daikte ar fakte – kiekvienoje detalėje, – yra sakęs dokumentikos meistras. – Tereikia atrasti būdą, kaip tai nufilmuoti. Faktai yra dokumentikos pagrindas. Tačiau, norėdami atskleisti juose slypinčią tiesą, į faktus turime žvelgti jautriomis, dvasingomis akimis.“
Be „10 minučių vyresni“, festivalyje bus parodyti dar 7 H. Franko filmai. Penkiolikos tautų sugyvenimo Sovietų Sąjungoje kronikai „235 000 000“ (1967), užsakytai Rusijos Spalio revoliucijos 50-mečiui paminėti, H. Frankas parašė scenarijų. Kitus VDFF pristatomus jo filmus autorius pats ir rašė, ir režisavo.
Poemoje „Giesmių giesmė“ (1989) atgręžęs kamerą į žmogaus gimimą, žmogaus būties, – gyvenimo ir mirties – paslaptį H. Frankas mėgina įminti ir „Paskutiniame nuosprendyje“ (1987). Šio filmo ašis – režisieriaus interviu su jaunuoliu, nužudžiusiu du žmones ir išgirdusiu mirties nuosprendį. Nusikaltimo ir bausmės problemą kino filosofas narplioja ir nepilnamečių kolonijos kasdienybės dramoje „Uždrausta zona“ (1975).
„Žvilgsnis į praeitį“ (2002) – tai autobiografinis H. Franko filmas. Jo kadrai persipynę su ankstesnių režisieriaus filmų fragmentais, prisodrintais gimimų, skrodimų, apipjaustymų, mirties bausmės laukimo ir kitų H. Frankui būdingų žmogaus kūno bei dvasios gyvenimo temų.
„Žvilgsnį į praeitį“ H. Frankas dedikavo visiems kada nors kartu dirbusiems operatoriams – žmonėms, kaip sakė jis pats, kurių viena akis visuomet sausa, o kita – pilna ašarų. „Ši frazė puikiai apibūdina ir paties Franko kūrybą – visuomet intelektualią, bet kartu ir jausmingą“, – teigia latvių kinotyrininkė Zanė Balčus, atvykstanti į VDFF pristatyti H. Franko kūrybos.
H. Franko talentui atskleisti kitų žmonių likimus įtakos, ko gero, turėjo ir neeilinė jo paties gyvenimo istorija. Žydų kilmės kino klasikas gimė 1926 m. rytų Latvijoje, Ludzos miestelyje, kuris tuo metu buvo svarbus šalies žydų kultūros centras. Įkvėptas tėvo – fotografo, jau ankstyvame amžiuje būsimasis žymus režisierius taip pat pradėjo fotografuoti. Anot jo paties, tai buvo itin svarbi patirtis, vėliau labai padėjusi mokantis dokumentinio kino meno.
Neramiais Antrojo pasaulinio karo metais H. Frankas persikraustė į Rusiją, Maskvoje studijavo teisę, o į Latviją vėl sugrįžo 6-ajame dešimtmetyje. Fotografo darbas ir buvo pirmasis jo darbas Rygos kino studijoje, kur jis sukiojosi filmavimo aikštelėse ir fotografavo vaidybinių filmų kūrimo procesus. Gyvenime išbandęs žurnalisto, reklamos dizainerio, dėstytojo amatus, nuo 1965-ųjų H. Frankas visiškai atsidavė kino kūrimui.
Be H. Franko kūrybos retrospektyvos, VDFF šiais metais bus parodytos dar keturios filmų programos. Pagrindinę festivalio programą, atspindinčią įdomiausius šių dienų pasaulio dokumentininkų ieškojimus, papildys visų trijų Baltijos šalių kūrėjų filmų apie „Baltijos kelią“ rinktinė „Baltijos keliai“, specialioji programa „Jono Meko portretai“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokyklos (FAMU) studentų filmų konkursinė programa. Specialusis seansas „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“ – taip pat festivalio kalendoriuje.
Duris į kino sales VDFF atvers rugsėjo 19–29 d. Vilniuje, rugsėjo 23–25 d. Kaune, spalio 1–3 d. – Klaipėdoje. Daugiau – čia.