Kas yra žmogus? Vytauto Kalinausko (auto)portretai

Vytautas Kalinauskas – dailės pasaulio legenda, aktorius, grafikas, knygų iliutratorius, scenografas, tapytojas, bohemos atstovas, dendis, tiesiog laisvas žmogus, Gražinos Kliaugienės vadintas Vilniaus senamiesčio broške.

Tačiau apie šią Kalinausko gyvenimo pusę esu tik prisiklausęs, visiškai nieko pridurti prie to negaliu, todėl teks tiesiog mėgėjiškai pasamprotauti apie jo autoportretų parodą „Akademijos“ galerijoje. Pirmame aukšte Kalinausko kūriniai, antrame – dailininko fotoportretai, įvairių autorių sukurti skirtingu metu. Tiesa, pirmame aukšte į autoportretų seriją įsikomponuoja vienas kartotinis „hampelmanas“ – pats Kalinauskas. Ant „hampelmano“, kurį galima tampyti už virvučių, parašyta L’art est libre. Je suis libre aussi („Menas yra laisvas. Aš irgi esu laisvas“). Į ekspoziciją įsiterpia ir atvirukas su Džokondos atvaizdu. Tai minimalistinis koliažas – Kalinauskas priklijavo savo galvą, iškirptą iš nuotraukos ir perskeltą pusiau, – atrodo, tarsi Džokondos galva „išsirita“ iš Kalinausko galvos. Žinant, kokia svarbi jam buvo klasikinio meno tradicija, kurią savo kūryboje dažnai cituodavo, metafora talpi, taikli ir šmaikšti. Tarsi klasikinio meno tradicija būtų dailininko savastis, o dailininkas savo ruožtu irgi gimęs iš jos.

Grįžkime prie autoportretų, kurie nėra autoportretai įprastine to žodžio prasme. Tai biusto siluetų kartono raižiniai. Iš pirmo žvilgsnio šie „autoportretai“ galėtų pasirodyti pernelyg manieringi, teatrališki, „scenografiški“, tačiau geriau įsižiūrėjus atsiveria vidinė logika ir savita simbolika. Sakyčiau, toks „teatriškas“ disko kičas, praėjus tam tikram laikui, praturtėja naujomis prasmėmis, laiko antstatas suteikia solidumo ir susiformuoja įdomus prasminis posluoksnis interpretacijoms. Dabar atrodo, kad apie tam tikras kičo dimensijas Kalinauskas mąstė ir jas naudojo sąmoningai. Galų gale kontekstai keičiasi, vieni socioestetiniai kanonai pasitraukia į antrą planą, pradeda dominuoti kiti, keičiasi kartos, jų mentalitetas, todėl kinta ir tam tikrų socioestetinių objektų, reiškinių prasmės. Kalinausko autoportretai šiuo atžvilgiu ypač įdomūs.

Siūlyčiau atkreipti dėmesį į keletą aspektų. Vienas iš autoportretų yra stiklinis, permatomas, pakabintas erdvėje. Tiksliau, permatomas yra biusto siluetas, kuriame tarp dviejų stiklų sudėti įvairūs daikčiukai – jūros kriauklė, kaštonas, kryželis, stiklinis rutuliukas, sudžiūvusi rožė, žaidimų kauliukas, senovinis kišeninis laikrodis ir t. t. 

Kiti „autoportretai“ – irgi biusto siluetai – nėra permatomi, tačiau sukurti paradoksalaus simboliško sudvejinimo arba supriešinimo principu. Kai kurių „autoportretų“ siluetas yra išpjautas iš kartono ir pritvirtintas prie fono, kai kurių priešingai – siluetas išpjautas kartone, tarsi „durys“. Kitaip sakant, autoportretais skirtinguose kūriniuose tampa tiek „pozityvus“ siluetas, t. y. išpjautas ir pritvirtintas prie pagrindo, tiek „negatyvus“ – išpjauto silueto kontūrus žyminti „tuštuma“. Tokiu būdu Kalinauskas kuria savo dvasinį „reljefą“ su „teigiamomis“ arba išgaubtomis ir „neigiamomis“ arba įgaubtomis formomis. Paradoksalu tai, kad išgaubtas ir įgaubtas siluetai, kaip žinome, yra tapatūs, atsiradę iš to paties kartono lakšto, lygiai taip „esatis“ ir „nesatis“ yra ne tiek priešybės, kiek viena kitą papildančios sąvokos. 

Kalinauskas imasi ir papildomo filosofinio triuko. Jis ištapo kūrinių foną arba pačius siluetus, kartu pasitelkia fotokoliažo techniką, iliustruodamas daugybę skirtingų gyvenimo laikotarpių savo nuotraukomis nuo vaikystės iki senatvės, daugelyje iš jų fiksuoti įvairūs įvykiai, kolegos, draugai ir pan. Kitaip sakant, atskleidžiamas platesnis gyvenimo spektras. Kai kurios portretinės nuotraukos neretai kartojamos, „tiražuojamos“ vorholišku principu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jei nuotraukos komponuojamos siluete, tai fonas už silueto lieka daugiau ar mažiau abstraktus. O kartais elgiamasi priešingai – siluetas lieka „tuščias“, abstraktus, o fotokoliažais išmarginamas fonas. Tokiu atveju tarsi „išeinama iš savęs“.

Kalinauskas kūrė savo erdvėlaikio, kaip socialinio pasaulio vidaus ir išorės sandūros, metaforą. Tie pasauliai susipynę, įsiterpiantys vienas į kitą, tačiau vis dėlto daugiau ar mažiau savarankiški. Reikia pasakyti, Kalinauskas teikė pirmenybę „vidiniam“. Taigi siluetas yra tarsi nuo išorinės aplinkos atskirta terpė, asmenybės metafora, tam tikra psichoegzistencinė erdvė, kurioje tarpsta keletas socialinių asmenybės pavidalų, arba tiesiog atsiveria tuštuma, o kaukės, „hampelmanai“ gyvena savo gyvenimą, pasklidę už „silueto“ ribų.

Šiuos „autoportretus“ galima interpretuoti, pradedant nuo trinarės žmogaus (pa)sąmonės struktūros, kaip ją suvokia klasikinė psichoanalizė, baigiant humanistinės psichologijos „holizmu“ ar net remiantis įvairiais psichologinių paradigmų, artimesnių socialinei sferai, modeliais. Bet kokiu atveju visos šios tradicijos nagrinėja asmenybės erdvėlaikį ir jo ribas. Kalinausko autoportretai yra vykusi metapsichologinių metaforų pynė, kelianti esminius klausimus – kas yra laisvė ir kas apskritai yra žmogus, žinoma, egzistenciniu, dvasiniu atžvilgiu.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.