„Galbūt kalba nebe taip, kaip ji tai galėjo daryti jaunystėje – dalyvaudama akcijose ir performansuose – dabar ji savo idėjas išreiškia per meno kalbą, kūrinius, ši tema jos kūryboje aštri. Po to, kai prasidėjo karas Ukrainoje, Y. Ono studija, kartu su ja priešakyje inicijavo didžiulį tarptautinį projektą, kuris vadinasi „Imagine Peace“. Jos ikoninis darbas buvo projektuojamas ant didmiesčių svarbiausių švieslenčių, pradedant nuo „Times Square“ Niujorke. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, netgi prašėme Y. Ono studijos leidimo tą užrašą ant Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) fasado patalpinti, tačiau reikėjo reaguoti dinamiškai, o komunikacija su Amerika visgi vėluoja dėl laiko skirtumų. Dabar ši frazė yra ant vieno namų Kaune, matoma leidžiantis Savanorių prospektu“, – pasakojo J. Fomina.
Nuo solinės karjeros pradžios iki šių dienų
Kaip pastebėjo J. Fomina, menininkės kūryba vis dar aktuali. Deja... „Pavyzdžiui, jos instaliacija „Ex It“, kuri buvo tarsi įvadas į visą parodą, prasidėjo su Kauno – Kultūros sostinės atidarymu Lietuvos banke. 100 įvairių dydžių karstų, su iš jų augančiais medeliais... Kai ją atidarinėjome, tuo metu buvo įvairiausi renginių apribojimai dėl koronaviruso pandemijos. Pirma reakcija į instaliaciją, kad ji skirta būtent tam – koronaviruso aukoms, jų pagerbimui, apmąstymui. Tačiau kai prasidėjo karas Ukrainoje – ji įgavo papildomą, kitokią dimensiją. Paroda „Laisvės pažinimo sodas“ siekiama pristatyti visą Y. Ono kūrybos visumą, nebūtinai susijusią su Fluxus judėjimu, bet ir kaip atskiros menininkės – nuo solinės karjeros pradžios iki šių dienų. Beje, kūriniai nepraradę aktualumo, nors yra anksčiau sukurti“, – pastebėjo meno kritikė.
Y. Ono ne tik stovėjo ties konceptualaus meno ištakomis, bet ir sugebėjo palikti pėdsaką beveik visose kultūros srityse – avangardo menininkė, muzikantė, režisierė, taikos aktyvistė. Visgi platesnei auditorijai Y. Ono labiausiai atpažįstama kaip Johno Lennono žmona ir našlė arba, kaip „The Beatles“ gerbėjai sako, „moteris, kuri sugriovė The Beatles“.
„Pats J. Lennonas kažkada yra pasakęs, kad Y. Ono yra „žinomiausia pasaulyje nežinoma menininkė“, nes visi ją žinojo, bet, ką ji daro kaip menininkė, kokie jos kūriniai – ne. Tai buvo septintasis dešimtmetis. Dabar jau nebegalime sakyti, kad ji yra nežinoma menininkė, nes Y. Ono kūrybos retrospektyvos vyksta svarbiausiuose muziejuose. Labai džiaugiamės, kad ir Kaune tokia didelė retrospektyva pateikiama“, – sakė J. Fomina.
Dar viena tematika, kurią savo performansuose ir kituose kūriniuose Y. Ono narplioja – feminizmo judėjimui svarbūs moters kūno, jos įgalinimo visuomenėje klausimai.
„Y. Ono visada sekėsi pažvelgti į ateitį, užčiuopti temas, kurios buvo, yra ir bus aktualios. Atrodytų, kad feministinis judėjimas istoriškai perėjo kelias bangas, kad už moterų teises gal ir ne visose srityse verta bekovoti, yra kiti išraiškos būdai, tai Y. Ono kai kurie kūriniai liudija ką kita. Tarkim, instaliacija „Pakilimas“ (lingvistinis opusas, angliškai kūrinys vadinasi „Raising“). Moteriškų rūbų kaugė, ir videofilmas, kuriame anonimiškai surinkti moterų iš viso pasaulio liudijimai apie tai, kokią žalą jos patyrė. Paradoksas! Atrodytų, gyvename demokratijos, lygių teisių laikais, tačiau daugybė liudijimų įrodo, kad dar ne. Visi tie klausimai aktualūs“, – kalbėjo J. Fomina.
Vyrų dominuojančiame pasaulyje – drąsios temos
Meno kritikai Y. Ono gretina su Marina Abramovič, anot jų, abi šios konceptualios menininkės buvo performanso žanro priešakyje. Kaip ir M. Abramovič, Y. Ono viena pirmųjų pakvietė publiką dalyvauti savo performansuose, provokuodama visuomenę, bet kartu išbandydama savo pačios kūno ir galimybių ribas.Tikriausiai galima įžvelgti panašų braižą, abiejų menininkių pasirodymai – pamokantys?
„ Galbūt būtų tiksliau sakyti, atkreipiantys dėmesį į tam tikrus moters identiteto klausimus, kūno problematiką, moters vietos, plačiąja prasme, visuomenėje. Lyginant su M. Abramovič, labai bendrais bruožais, reikia nepamiršti, kad ji pradėjo kurti vadinamajame socialistinio Rytų Europos bloko šalyse – visa karo patirtis, avangardinio meno kontekstas, kuris buvo čia, visiškai skyrėsi nuo anuomet esančio Vakaruose. Dabar mes galime kalbėti apie globalią meno sceną, globalų meną, [pažvelgti] ar ten yra nemažai pastangų įtraukti buvusio Rytų šalių bloko meno istoriją į globalų istorijos paveikslą. Y. Ono pradėjo kurti kartu su fluxistais, Amerikoje, septintame dešimtmetyje, tokiame vyrų dominuojančiame pasaulyje, aš manau, kad ji savo laiku buvo labai drąsi keldama šias temas“, – samprotavo J. Fomina ir pridūrė, kad kai kuriuose Y. Oko ir M. Abramovič performansuose, ypač skirtuose moterų identitetui – gali būti panašumų, bet sukūrimo kontekstas ir mastelis – ne visai palyginami.
Kalbant apie Fluxus meno srovę neretai sakoma, kad tai yra viskas, kas smagu ir keista. Tačiau Y. Ono prisilietimui prie šio meno toks apibūdinimas, spėju, nelabai tinka. J. Fomina atkreipė dėmesį, kad dabartinių Fluxus interpretacijų yra labai daug, bet Y. Ono stovėjusi prie pat istorinių ištakų.
„Ji artimai bendradarbiavo su Fluxus judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, visa plejada menininkų, kurie iš tikrųjų buvo pats tikriausias Fluxus židinys. Manau, kad jos konceptualios idėjos, kurios ir vėliau atsiskleidė įvairiais pavidalais per kitus kūrinius, per solo kūrybą, jos visos, tam tikra prasme, buvo išbandytos, turėjo fluxistinių ištakų, – apie tai, kad reikia peržiūrėti sustabarėjusį meno apibrėžimą, padaryti jį gyvesniu, labiau suprantamu, skirtą ne tik pašvęstiesiems“, – kalbėjo J. Fomina.
Žaismingumas išliko, bet įgijo gylio
Koks kūrinys labiausiai apibūdina individualią Y. Ono meninę raišką, J. Fomina negalėjo atsakyti, anot jos, čia nėra vienareikšmiško atsakymo.
„Parodos ekspozicija yra per tris aukštus. Siūlome visiems pradėti maršrutą nuo trečio aukšto ir tada leistis į apačią. Apatinėje salėje rodomos tokios erdvinės instaliacijos, kurios netilptų į kitus aukštus, tačiau chronologiškai – vėlesnė kūryba. Viršuje – kūriniai arba jų dokumentacija, su kuriais ji pradėjo savo kūrybinį kelią“, – apie parodoje rodomus kūrinius kalbėjo ji.
Anot J. Fominos, buvo dvi kertinės parodos, nuo kurių prasidėjo Y. Ono solo karjera. Viena jų – pati pirmoji jos personalinė paroda, kurioje rodyti darbai iš serijos „Paveikslų instrukcijos“ (angl. „Instruction Paintings“), įvykusi 1961-aisiais J. Mačiūno ir Almio Šalčio įsteigtoje „AG“ galerijoje Niujorke, kita – vykusi Londone „Indica Art Gallery“ 1966-aisiais, kai Y. Ono po parodos susipažino su J. Lennonu, kuris akimirksniu pagavo jos idėjas.
„Kauno paveikslų galerijoje rodome keletą kūrinių iš to laikotarpio. <...> Nebuvo taip, kad menininkė po šių parodų kitą rytą atsibudo žymi, tačiau kalbant apie kertinius virsmus, kaip vystėsi Y. Ono kūryba – galima referuoti į tas dvi parodas“, – sakė pašnekovė.
Kuris iš Kaune rodomų Y. Ono kūrinių paliko didžiausią įspūdį, meno kritikė tikino dar nėra tvirtai apsisprendusi. „Patinka visa visuma, ji daro įspūdį! Laikui nepavaldus mąstymas... Dažnai tarsi sutartinai pagal nutylėjimą iš menininkų tikimasi vizionieriškumo, įdomių rakursų, to, kaip pats nesugebėtum pagalvoti. Kita kraštutinybė šio mąstymo, kai žiūrovas, atėjęs į šiuolaikinio meno parodas, sako – ir aš taip galėčiau. Šito požiūrio nemėgstu, bet suprantu, kodėl jis kyla – nes nesusipažinę su meno istorija. Šeštajame dešimtmetyje galerijoje eksponuoti obuolį baltame kube ant pjedestalo – tolygu pasiūlymui visai kitaip permąstyti meno ar skulptūros sąvoką. Einant per sales atsiveria meno istorijos išklotinė. Tai Y. Ono kūryboje labiausiai paveiku. Idėjos ne tik nepraranda aktualumo, bet per jas galima susipažinti su visa XX a. antros pusės meno istorija“, – sakė meno kritikė.
Parodą organizuoja ŠMC Vilniuje kartu su Porto šiuolaikinio meno muziejumi „Serralves“ (Portugalija) ir Yoko Ono studija „Studio One“ (Niujorkas, JAV), o kuruoja ilgametis menininkės bičiulis, J. Mačiūno ir Fluxus judėjimo parodų kuratorius Jonas Hendricksas.
Šis renginys – 2020 m. „Serralves“ muziejuje eksponuotos parodos tąsa, specialiai adaptuota Kaunui – gimtajam J. Mačiūno miestui. Paroda rengiama kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Y. Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“ Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki gruodžio 4 d.