Kaune pasirodantis šokėjas Benas Fury: noriu sukurti ypatingą ryšį su žiūrovais

Jis gimė Maroke, apsigyveno Briuselyje, šoka visame pasaulyje, meilę rado Vilniuje, o už poros savaičių vieną savo spektaklių pristatys Kaune – stipriai sutrumpinta šokėjo ir choreografo Beno Fury istorija. Tačiau pats Benas – visai ne vieno žodžio žmogus. Apie šokį ir gyvenimą jis pasakoja atvirai ir nuoširdžiai, lygiai taip, kaip ir šoka bei dainuoja asmeninių išgyvenimų įkvėptame spektaklyje „Darwisho košmaras“.

Kartu su kūrinio bendraautoriumi, multiinstrumentalistu Simonu Thierrée spektaklį jis pristatys tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, rugpjūčio 23–25 dienomis pirmą kartą organizuojamame Kaune ir Kauno rajone. Pranešime žiniasklaidai B. Fury pasakoja apie daugiakultūrį gyvenimą, žiūrovus spektaklyje ir įkvėpimą kurti.

– Savo spektaklį atliekate tik lauke. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

– Spektaklis tiesiog nesuveiktų kitokia forma. Nusprendėme, kad šis spektaklis niekada nevyks uždaroje salėje. Norime, kad žmonės galėtų sėdėti ratu.

– O jei žiūrovai ratu sėdėtų uždaroje salėje?

– Apie tai irgi esame galvoję, tačiau uždara teatro aplinka vis tiek duoda tam tikrą atmosferą – žmonės uždaromi į teatro kalėjimą (juokiasi). Man ir pačiam teko tai patirti – ateini į spektaklį, supranti, kad nepatinka, o išeiti niekaip negali – negražu prieš sėdinčius šalia žmones ir prieš atlikėjus. Taip ir lieki sėdėti kaip įkaitas. Aš pats ilgą laiką šokau breiką, dažniausiai atliekamus gatvėse, kur žmonės stovi aplinkui ir gali bet kada palikti pasirodymą.

Todėl mums svarbu, kad mūsų spektaklį žmonės galėtų laisvai išeiti arba laisvai prisijungti.
Sėdėjimas ratu taip pat leidžia sukurti ypatingą ryšį su žiūrovais. Čia žiūrovai ir mes, atlikėjai, esame tame pačiame lygyje.

– Jūsų spektaklis šiek tiek interaktyvus, tačiau neturi tų bruožų, kuriuos iškart įsivaizduojame, pagalvoję apie interaktyvumą. Kaip jūs įtraukiate žiūrovus?

–Taip, jis interaktyvus, tačiau mes nesame tie atlikėjai, kurie ieško savanorių, norinčių ateiti į sceną ir sudalyvauti. Mūsų interaktyvumas vyksta žvilgsniais, akių kontaktais. Spektaklio metu nuolat stebiu žiūrovus, tačiau tik tam, kad jiems parodyčiau, kokie jie svarbūs, kad jie egzistuoja kaip spektaklio dalis ir kad mes patys egzistuojame tik todėl, kad yra žiūrovai.

– Su šiuo spektakliu į Lietuvą grįžtate antrą kartą. Ar jaučiate, kad jau pažįstate Lietuvos žiūrovą?

– Gali taip pasirodyti, tačiau net jei grįžtame į tą pačią šalį ar net tą patį miestą, auditorija beveik niekada nebūna tokia pati. Tačiau Lietuva mums labai ypatinga dėl to, kad pirmą kartą pasirodydami Vilniuje buvome gerokai nustebinti. Žmonės dainavo kartu su mumis! Su muziką sukūrusiu ir gyvai atliekančiu Simonu Thierrée spektaklio pabaigoje dainavome arabų kalba, tačiau tikrai nesitikėjome, kad lietuviai dainuos kartu. Esmė ta, kad dainuoti visada pradedu labai lėtai ir tyliai, nes turiu atgauti kvapą po intensyvios šokio dalies. O lietuviai pagalvojo, kad aš laukiu, kol jie pradės dainuoti su manim. Tai – tikra magija, ypatingas ryšys su žiūrovais. Juk jie, europiečiai, dainavo su mumis marokietišką dainą!

Su Lietuva mane susiejo ir daugiau ryšių – mano mergina yra iš Lietuvos, vienas mano geriausių draugų, Roberto Magro, dirba su Kauno – kultūros sostinės – projektais. Keliaujant šokio pasaulyje atsiranda netikėčiausių ryšių.

– Kodėl nusprendėte pasirinkti tokį nuolatinio keliavimo pilną gyvenimą? Gimėte Maroke, dabar gyvenate Briuselyje ir rodote spektaklius įvairiausiose užsienio šalyse.

– Gimiau Maroke, tačiau mano tėvai emigravo į Briuselį, kai man buvo vos vieneri. Visas mano gyvenimas tapo tarsi dvigubas – visa gyvenimą praleidau Europoje, augau belgiškoje kultūroje, tačiau vasaros atostogas leisdavau Maroke, su tėvais kalbu marokietiškai. Šią dvigubos kultūros paralelę mėgstu naudoti ir šokyje.

Šokti breiką pradėjau todėl, kad paauglystėje piešiau labai daug graffiti, o ten sukosi tos pačios bendruomenės, kaip ir gatvės šokio. Tuo metu dar nesupratau, kad po 22 metų tai taps mano darbu. Briuselio šiuolaikinio šokio laukas pradėjo domėtis bendradarbiavimu su breiko šokėjais, taip pradėjau keliauti iš vienos šokio trupės į kitą. Taip mano gyvenime prasidėjo kelionės ir nesibaigė iki šiandien – namuose Briuselyje praleidžiu vos du-tris mėnesius per metus.

– Papasakokite daugiau apie spektaklį „Darwisho košmaras“, kurį rodysite Kaune. Apie ką jis?

– Su spektaklio bendraautoriumi ir labai geru mano draugu Simone nuolat pykdavomės dėl situacijų Vidurio Rytuose, visada turėdavome skirtingus požiūrius. Aš mėgstu į viską žiūrėti iš istorinės pusės, jis – labiau iš politinės. Tad sykį nusprendėme ką nors iš šio diskusijos sukurti. Pasirėmėme palestiniečių poetu Mahmoud Darwish, kurio žodžiai skamba taip: „Aš iš čia ir iš ten / Aš nei iš čia, nei iš ten / Aš turiu du vardus, kurie susipainioja ir išsipainioja ir aš turiu dvi kalbas…“ Sujungėme mūsų abiejų, kaip skirtingose šalyse užaugusių ir gyvenančių žmonių, patirtis ir analizavome klausimą – kur mes jaučiamės kaip namuose? Spektaklis taip pat kalba apie tai, kodėl Vidurio Rytai išlieka krizių vieta ir ką dėl to galime padaryti.

– Jūsų spektaklyje tradiciniai elementai dera su šiuolaikiniais. Galbūt tai tam tikra jūsų gyvenimo reprezentacija?

– Būtent taip ir yra. Spektaklyje naudoju vieną žingsnelį iš tradicinio arabų kultūros šokio, tačiau keičiant muziką iš tradicinės į šiuolaikinę, keičiasi ir jo energija. Šis žingsnelis veikia ir su marokietiška muzika, ir su elektronine trap muzika. Šis pasirodymas man primena mano gimtąją kultūrą, mano tėvus ir jų sufi religiją – ezoterinę Islamo šaką, apie kurią visai nekalbama plačiojoje žiniasklaidoje.

– Ar šokis svarbus šioje kultūroje?

– Žinoma. Spektaklyje naudojami žingsneliai atkeliavo iš šokių, kuriuos nuolat matydavau Maroke. Daugelyje arabų kultūrų šokis yra paremtas tų pačių elementų kartojimu. Šokis laikomas jungtimi tarp žemės ir dangaus.

– Nuolat keliaujate, kuriate, mokote. Kaip atrodo įprasta jūsų diena?

– Prieš dvidešimt metų mano dienos atrodė kiek kitaip, tačiau dabar man jau 43-eji. Dalį dienos skiriu choreografijos kūrimui kitoms šokio kompanijoms, dalį – savo darbų ir gastrolių planavimui, o vieną–dvi valandas per dieną – savo treniruotėms ir repeticijoms. Vienintelis dalykas, kurio niekada nedarau – nesėdžiu prie kompiuterio.

– Kas jus įkvepia kurti be šokio pasaulio?

– Graffiti menas. Prie jo kasdien praleidžiu bent porą valandų, tačiau nepiešiu ant sienų gatvėje. Pavyzdžiui, šiuo metu kuriu scenografiją vieno draugo pasirodymui, kuris paprašė aštunto dešimtmečio stiliaus graffiti sienos. Kol kas dirbu prie mažos jos versijos ant savo stalo, kurią vėliau perkelsiu į realaus dydžio scenografiją. Spalvos ir jų maišymas man suteikia daug energijos. Taip pat mane labai įkvepia tipografija – paprastos raidės, kurias galima paversti tūkstančiais vizualinių variantų. Tam tikra prasme taip veikia ir šokis – sukuriant pagrindą ir klojant sluoksnį po sluoksnio, kol išgauni tai, ko nori.

Spektaklis „Darwisho košmaras“ bus rodomas rugpjūčio 24 d. 16 val. Kačerginės Liepų parke ir rugpjūčio 25 d. 18 val. Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus kieme. Festivalis „ConTempo“ inicijuotas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, organizuojamas kartu su VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centru. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija.