Ištrėmė 130 tūkst. žmonių
Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu Lietuvoje vyko masiniai gyventojų trėmimai: 1940–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių. Svetimam krašte kalint sunkiomis sąlygomis buvo itin svarbu išlaikyti tapatumą, išsaugoti tėvynės prisiminimus ir taip stiprinti dvasią.
Kauno IX forto muziejuje sukaupti unikalūs smulkieji tremtinių rankdarbiai (siuvinėtos vizitėlės, atsiminimų knygutės-dekoratyvinės širdelės su įrašais, segės ir kt.) – tarsi medžiaginis atminties, rezistencijos ir tapatumo įkūnijimas. Juos tremtiniai į Lietuvą parsivežė iš atšiauriausių Sovietų Sąjungos kraštų.
Lauke eksponuojama tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“ skiriama aktualizuoti tremties temą. Parodą sudaro dvi dalys: pirmoje pateikta 10 stendų, ant kurių pavaizduoti muziejaus tekstilės eksponatai, aprašytas istorinis kontekstas, o kitoje dalyje kviečiama apžiūrėti 5 menines instaliacijas, inspiruotas tremtinių rankdarbių. Instaliacijas kūrė menininkai Džiugas Karalius ir Giedrius Bučas, Marius Jonutis, Eglė ir Rokas Kašėtos, Lina Jonikė bei Greta Kardi-Kardišiūtė.
Parodos projekto vadovė ir dizainerė – Kauno IX forto muziejaus vizualinės komunikacijos specialistė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Daugiausiai – partizanų ryšininkės
Parodai atrinkti rankdarbiai, kuriuos tremtyje siuvinėjo lietuvės politinės kalinės, atlikusios bausmes įvairiuose lageriuose. Daugiausiai tai – partizanų ryšininkės. Tarp jų – Lietuvos partizanų ryšininkės Aldona Sabaitytė-Vilutienė (slap. Neužmirštuolė, Viltis) ir Janina Babenskaitė-Simanavičienė (slap. Danutė), už ryšius su Lietuvos partizanais nuteistos Albina Bucevičiūtė-Ligeikienė, Elena Poškaitė-Kryževičienė, Birutė Bašinskaitė-Trepeikeinė ir Marija Aksamitauskaitė, taip pat politinės kalinės Natalija Pupeikienė ir Benedikta Vabalaitė-Čepelienė.
Lauko stenduose šių kalinių darbai matomi realaus dydžio – itin nedideli, telpantys į delną, kad būtų patogu paslėpti: įsidėti į kišenę, įsisegti į atlapą. Tai vizitėlės – nedidelės audinio skiautelės, ant kurių užfiksuotas kažkoks žodis, linkėjimas, Lietuvos vėliava, gėlių ar tautinis motyvas. Jas mėgta nešioti arti širdies – įsisegus į atlapą. Siuvinėtos ir prisiminimų knygelės, kurių viduje – likimo draugių rašyti prisiminimai. Dar viena grupė rankdarbių – dėžutės, maišeliai rožančiui, maldaknygės, segės.
Parodos rengėjai siekė parodyti, kaip mažas tekstilės objektas talpina savyje ryškią ir aiškią žinutę apie laisvę: laisvą Lietuvą, laisvą žmogų. Kone visuose rankdarbiuose galima matyti tautinę simboliką: Vyčio kryžių, Lietuvos vėliavą, taip pat ąžuolo giles, rūtos šakeles, žalčio motyvus, rugių varpas.
Politinių kalinių rankdarbius muziejui perdavė patys tremtiniai, jų giminės, kiti artimieji.
Siuvinėdavo su žuvies kaulais, šukų dantukais
Lageriuose gyvenimo sąlygos buvo sunkios, tad siuvinėjimui reikmenys susiveikti iš buities: naudotos audinio skiautelės iš stipriai susidėvėjusių drabužių – moterys juos pasidalindavo, kaip ir siūlus, kuriuos ištraukdavo iš skarų, drabužių. Adatas gamindavosi iš žuvies kaulų: juos nugludindavo, padarydavo skylutę arba iš šukų dantuką išlauždavo, panaudodavo kaip adatą.
„Siuvinėjimas lageryje buvo moterų meditacinis susitikimas, bendruomeniško raiška. Viena kitai moterys padėdavo, dalindavosi medžiagomis, siūlais, audiniais, adatomis. Kai gyveni sunkiomis sąlygomis, dirbi sunkiausius darbus, grįžęs gali paimti nedidelį siuvinėlį ir persikelti į kitą erdvę. Prisiminimais sugrįžti į namus, kur savo darželyje matei gėlytę, gal prisimeni nukritusį ant žolės ąžuolo giliuką“, – sakė parodos vadovė R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Tiesa, šios veiklos kalinės stengdavosi neafišuoti, žmonės buvo stipriai įbauginti ir lietuvišką siuvinėtą motyvą su savimi nešiodavosi slapčia, dalindavosi tarpusavyje su likimo draugėmis ar siųsdavo giminaičiams.
Išlikimo lagaminas ir laisvės tunelis be išėjimo
Žvilgtelkime į šiuolaikines menininkų instaliacijas, išdėliotas take nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki pat įėjimo į muziejų.
Pirmiausiai lankytojai išvysta Roko ir Eglės Kašėtų instaliaciją „Lagaminas“. Žvelgiant į jį siūloma pasvarstyti: kas telpa į vieną lagaminą, kai nežinai, kur išvyksti, kada grįši? Gimtinė, tėviškė, namai, upė, artimųjų veidai, daina, žemės grumstas, drabužiai, nuotraukos. „Lagaminas“ vizualiai primena trobelę, kurią tarsi pasiimi į savo gyvenimą svetur. Šalia namelio žydi tradicinis lietuviškas gėlių darželis (Dzūkijos regiono), kur auga rūtos, mėtos, melisos, našlaitės, serenčiai, lelijos. Pasodintos ir trys saulėgrąžos – kaip simbolinis Ukrainos palaikymas. Gėlių darželį juosia tvora.
Priėjus prie „Lagamino“ girdisi lietuvių liaudies dainos – archyviniai įrašai, saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikinio folkloro archyve.
oliau lankytojai prieina Džiugo Karaliaus ir Giedriaus Bučo patyriminę meninę instaliaciją-tunelį „Eik taip, kaip eina laisvė“, tai citata iš poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos. Lankytojams siūloma įeiti į instaliacijos vidų ir pajausti, kas yra ėjimas laisvės keliu, kai tave spaudžia, gniuždo, esi suvaržytas, bet tiki laisve ir ryžtingai žengi šiuo keliu. Išėjimo tunelis neturi, į pabaigą jis susiaurėja, o per plyšelį matosi medis, kaip esminis vilties, tikėjimo, laisvos nuo okupantų Lietuvos, simbolis. Instaliacija sukurta remiantis partizanų ryšininkės, tremtinės Aldonos Vilutienės išsiuvinėtu maišeliu, kur vaizduojamas Vyčio kryžius (viltis laisvei) tinklo (nelaisvės) fone.
Siūlo pašokinėti ant šovinių tūtelių
Linos Jonikės darbas „Klasės“ – ant pat tako, pro kurį praeina visi muziejaus lankytojai. Panaudotas gerai žinomo vaikiško žaidimo „Klasė“ motyvas, kai reikia peršokti ant asfalto kreidele nubraižytus kvadratus su skaičiais. Tiesa, čia kvadratuose įmontuotos šovinių tūtelės, ant kurių irgi siūloma šokinėti. Tarsi klausiama, kiek ir kaip gali žaisti žaidimą, kai esi ant šovinio tūtelių? Klasės, tarsi metafora – tremtiniai tampa mažais sraigteliais sistemoje, su kuriais žaidžiama, kurie yra rūšiuojami ir naikinami be priežasties.
Betone įraižytas tekstas: „Būk gerutis ir mylėki tėvelius, ir Dievulio nepamirški – Jis palaimins tavo kelius“, – cituojamas 1949 m. rugsėjo 10 d. Birutės Bašinskaitės-Trepeikienės laiškas Virgučiui.
Šis kūrinys yra apie meilę tėvynei, artimųjų ilgesį, tikėjimą, viltį, prisiminimus apie vaikystę, kurie tremtiniams suteikė tvirtybės. Tarp šovinių tūtelių matyti ir Lietuvos vėliava.
„Metalas ir šovinių tūtelės atspindi karą ir represijas, cementas – pilkoji istorijos negandų masė, užliejusi gyvenimus. Kūrinyje panaudoti tremtinių tekstai – tai vidinė šių žmonių šviesa, kurios neįmanoma sunaikinti ir ištrinti iš mūsų ateities“, – atskleidė menininkė L. Jonikė.
Parodos vadovė R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė tikino, kad eksponatais siekiama emocinio paveikumo ir kad tremtinių žinutės nebūtų užmirštos.
Dygsniai ant pievos
Už tvenkinio eksponuojama Mariaus Jonučio „Siuvinėta pieva“ – širdelė iš medinių kryželių, tarsi mažytė Lietuva. Kūrinio forma primena tremtyje gamintas prisiminimų knygeles. Ją kuriant remtasi viena tremtinės knygele, ant kurios matyti mėlynos gėlytės, išsiuvinėtos kryželiu. Esmė – išdygsniuoti savo šalies pievą, „įsisiūti” į pievą su kryželiu.
Ant Kauno IX forto šlaito – Gretos Kardi-Kardišiūtės kūrinys „Vizitėlė“. Juo siekta mažą pasipriešinimo, tremties ir rezistencijos simbolį išdidinti ir tokiu būdu įamžinti žmones, kurie dėl mūsų kovojo. Ant pievos matyti trys tulpės iš lietuvių tautinių prijuosčių. Ši instaliacija sukurta iš daugiau nei 40 tūkst. medinių iešmelių ir sudygsniuota į pievą. Žemę alinant sausrai, kasryt menininkei buvo atvežama statinė vandens ir pilama, kad žemė bent kiek suminkštėtų bei pavyktų įsmeigti pagaliukus. Tulpių motyvai paimti iš vienos tremtinės vizitėlės.
Paroda „Sudygsniuota“ veiks ištisus metus, jos lankymas nemokamas.