Šią kitaip nei daugelis besielgdavusią ir neabejotinai spalvingą moteriškę menininkas teigia nutaręs įamžinti siekdamas įamžinti ir dalį Panevėžio istorijos.
„Be Šiaudinienės Panevėžio vaizdas nepilnas. Jame trūksta spalvų“, – įsitikinęs A. Varžinskas.
„Kvailelės“ lūpomis karti tiesa
Panevėžiečiai dar iki šiol pasakoja romano vertas, legendomis apipintas A. Šiaudinienės istorijas, nors pačios jų herojės gyvybė užgeso prieš 35-erius metus. Žmonės ją laikė „pačiuožusia“, bet nuo šios moters žodžių susigūždavo net milicininkai – „kvailelės“ lūpomis dažnai kalbėdavo karti nuoga tiesa.
Už tokią drąsą mažų mažiausiai grėsė pasimatymas su KGB tardytoju. Ir kvailelio, ligonio etiketė. Ką slėpė Panevėžio legenda virtusios A. Šiaudinienės akibrokštai sovietinei nomenklatūrai, aptarinėjama net dabar, nuo jos mirties praėjus keliems dešimtmečiams.
Įkvėpė nuotrauka
Sukurti medinę Šiaudinienės skulptūrą A. Varžinską įkvėpė internete aptikta panevėžiečio Romo Kauniečio kadaise daryta nuotrauka. Joje – skarelę ryšinti, lietpaltį apsirengusi senutė stovi prie šventųjų statulos maldai sudėtose rankose laikydama maldaknygę.
„Į kadrą netilpo Šiaudinienės kojos, tad man teks jas prikurti. Noriu tą moterį išdrožti basakoję. Beje, nepažįstu nuotraukos autoriaus R. Kauniečio, tačiau teks jį susirasti ir prašyti sutikimo pasinaudoti tos moters atvaizdu, galbūt abiem pasirašyti autorines sutartis. O jo padaryta nuotrauka tikrai puiki“, – dėmesį atkreipė skulptorius.
Moteris su „čvieku“
A. Varžinsko kuriama Šiaudinienės skulptūra kol kas dar be galvos. Išdrožtas ir dailinamas vien torsas, tad nebaigtos statulos autorius dar nelinkęs viešai rodyti.
Apimtas kūrybinio polėkio ir pasisakęs bičiuliams apie sumanymą, skulptorius teigia vis daugiau išgirstantis įvairių detalių, kokia originali, įdomi, nestandartinė, netradicinė moteris buvo A. Šiaudinienė.
Viena vertus, ji – šeimos žmogus, trijų vaikų mama, namų, kuriuose vietos atsirasdavo ir nuomininkams, šeimininkė. Vadinamo valdiško darbo A. Šiaudinienė nedirbo, prižiūrėjo šeimos ūkį. Toks buvo jos asmeninis gyvenimas.
Kita vertus, ši panevėžietė turėjo ir viešąjį gyvenimą, dėl kurio ir išgarsėjo bei savotiškai įėjo į Panevėžio istoriją.
Dar iki šiol Panevėžyje sklando kalbos, kaip toji moteris terorizuodavo represines mieste veikusias struktūras, tokias kaip KGB. Kliuvo nuo jos ir sovietinei milicijai.
„Visų įdomiausia, kad struktūros prieš ją buvo bejėgės, nesusitvarkė su ja, o ir jos pačios „nesutvarkė“. Tai buvo moteris su „čvieku“, – dėmesį atkreipė A. Varžinskas.
„Švantavojo“ plikakinkles
A. Varžinskas teigia skulptūrą A. Šiaudinienei kuriantis ne dėl to, kad neturėtų kuo užsiimti. Jo nuomone, ši išskirtinė asmenybė verta atminimo.
„Man nesinori, kad tokia moteris nueitų į užmarštį. Panevėžyje juk gyveno ne tik didieji aktoriai Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis bei kiti, kurių pavardes ir darbus minime. Bet buvo ir A. Šiaudinienė, palikusi prisiminimą apie save“, – kalbėjo menininkas.
Jis svarsto, kad galbūt šios moters skulptūra taps pradžia mažų žmonių galerijos, kurią pasvajoja sukurti.
„Bent jau pats sau turėsiu tą moterį. Pasistatysiu savo dirbtuvėje kur prie durų. Ateidamas darbuotis, pirmiausia ją pamatysiu ir sakysiu: „Sveika, Šiaudiniene, tai ką, imamės darbo“, – juokavo A. Varžinskas.
O visuomenė A. Šiaudinienės skulptūrą galbūt galės išvysti, kai bus rengiamos jo darbų parodos.
Pačiam menininkui A. Šiaudinienė geriausiai įsiminė sykį pamatyta miesto maršrutiniame autobuse. Skulptorius svarsto, kad tai turėjęs būti Verbų sekmadienis. Stotelėje į autobusą įlipusi moteris, išvydusi merginas trumpais sijonėliais, palydėjo jas ne pačiais gražiausiais žodžiais, o jaunas, menkai tepridengtas jų kojeles pradėjo plakti verba.
„Švantavojo“ ji tas merginas duriančia kadagio šakele kaip reikiant, vadino pasileidusiomis, liepė melstis, garbinti Dievą ir dar aiškino, kad tai verba jas plaka, ne ji“, – prisiminęs juokiasi A. Varžinskas.
Nuo tolesnio plakimo trumpasijones išgelbėjo vairuotojas – atidarė autobuso dureles ir pro jas apstulbusios keleivės iššoko.
Eisenos priekyje – su kryžiumi
„Meno žmogus Sigitas Stankūnas (kompozitorius, „Menų namų“ įkūrėjas – aut.past.) man pasakojo, kad pro jo namus Ramygalos gatvėje A. Šiaudinienė į mišias katedroje eidavusi keliais. Jos maršrutas driekdavosi gatvėmis ir joks automobilis maldininkės neaplenkdavo, visi žinojo, kad tai moteriai privalu duoti kelią“, – kalbėjo A. Varžinskas.
Kitas panevėžietis kūrėjas, fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius, pasak A. Varžinsko, jam yra pasakojęs, kaip A. Šiaudinienė kurdavo farsus iš sovietinių eisenų.
Per bolševikų Spalio revoliucijos šventes arba Gegužės pirmosios demonstracijas pasirodžiusi A. Šiaudinienė tapdavo tokių ceremonijų ašimi, apie ją dar ilgai mieste kalbėdavo, o ir iki šių dienų tebekalba.
„Kažkuriais metais, pamenu, buvo ką tik pastatytas teatro pastatas ir prieš pat jį įrengta tribūna miesto valdžiai. Demonstracijos dalyviai prie tos tribūnos turėjo ateiti nuo vaistinės pusės. Kol ten Ramygalos gatvėje susirikiavo demonstrantai su vėliavomis ir plakatais, kolona pradėjo judėt, ties vaistine iš kažkur atsirado Šiaudinienė su kryžiumi rankose ir priešakyje ėmė žygiuoti besižegnodama, o žmonės gatvėse stovėdami kvatojosi. Praeidami pro tribūną, demonstrantai turi sušukti: „Tegyvuoja komunistų partija!“ O tribūnoje stovi ne vien miesto komunistų valdžios šulai, stovi ir aukšti sovietinės armijos vadai iš Pajuosčio karinio dalinio, KGB bonzos. Koks akibrokštas, kai kolonos priekyje jie pamatė atžygiuojančią Šiaudinienę su kryžiumi!
Priėjusi prie tribūnos, ji stabtelėjo, atsisuko į ten stovinčius raudonuosius ponus, dideliu rankos mostu juos peržegnojo, žemai nusilenkė ir nuėjo“, – tokius prisiminimus yra užrašęs istorine tapusios ir A. Varžinską skulptūrai įkvėpusios A. Šiaudinienės nuotraukos ir ne vienos knygos autorius R. Kaunietis.
Nors ir iki tol A. Šiaudinienė sovietmečio šulams buvo iškrėtusi pokštų, bet toks demonstratyvus miesto valdžios ir už jos nugarų stovėjusių rusų okupantų karinio dalinio vadinamųjų politrukų išjuokimas jai buvo vienintelis ir paskutinis. Vėliau tokiose ceremonijose garsiosios keistuolės nebeteko matyti. Kalbėta, kad milicijai buvo duotas KGB nurodymas prieš Gegužės 1-ąją arba prieš Spalio revoliucijos švenčių demonstracijas Šiaudinienę išvežti iš miesto.
Skulptūra laisvam žmogui
A. Varžinskas – tremtinių vaikas, augęs ir gyvenęs represinėje sistemoje, kur daugelis bijojo ne tik sakyti, bet ir turėti savo nuomonę, todėl tylėjo.
„Šiaudinienė buvo kitokia. Ji drąsiai ėjo į bažnyčią, drąsiai išsakydavo savo nuomonę. Ji buvo drąsus ir neabejotinai laisvas žmogus. Tokią ją ir norėčiau įamžinti savo darbe“, – sako A. Varžinskas.
Šią išskirtinę moterį skulptorius linkęs vadinti Panevėžio spalva.
„Vilnius turėjo Rožytę, bet ji garsėjo savo kitokiu apdaru, sakyčiau, ir elegancija. Mūsų Šiaudinienę pavadinčiau moterimi iš kito stalčiaus. Nebuvo ji kokia nors filosofė, bet savąją filosofiją ir savąją poziciją, stuburą tikrai turėjo“, – teigia A. Varžinskas.
Liko trys nuotraukos
Sukurti A. Šiaudinienės skulptūrą įkvėpusios fotografijos autorius R. Kaunietis – panevėžietis, besidomintis istorija, daugybės knygų apie rezistencinę veiklą autorius.
Iš „Sekundės“ išgirdęs, kad jo daryta nuotrauka sudomino skulptorių, R. Kaunietis neslėpė, kad tai maloni žinia.
„Turiu net tris A. Šiaudinienės nuotraukas, darytas tą pačią dieną. Jei prireiks skulptoriui, galės pasinaudoti ir jomis“, – patikino panevėžietis.
Kada fotografavęs A. Šiaudinienę, jis sako neprisimenantis.
„Dabar nebepasakysiu, ar mūsų anūkės, ar kitos giminaitės Pirmosios komunijos šventė tuomet vyko Panevėžio katedroje, o aš fotografavau iškilmes. Man fotografuojant, po šventorių vaikščiojo ir žmones žegnojo Šiaudinienė. Priėjusi prie manęs, paprašė nufotografuoti. Tad ir padariau tris kadrus. Taip dabar turiu tris tos moters nuotraukas“, – pasakojo R. Kaunietis.
Jis puikiai pamena šią moterį, vaikščiodavusią po Panevėžį, mosuodavusią rožiniu, žmones ir laimindavusią, ir bardavusią už nederamą elgesį, dargi už netinkamas pažiūras.
Pasakojimą apie A. Šiaudinienę panevėžietis yra sudėjęs į vieną savo knygų.
Išbarė neatpažinusį trispalvės
R. Kaunietis ir pats kartą užkibęs ant A. Šiaudinienės kabliuko. Ji nevengdavo net viešojoje vietoje paburnoti ant komunistų, kliūdavo ir eiliniams piliečiams.
„Kartą važiavau autobusu ir įlipo Šiaudinienė. Visus peržegnojo, piktas dvasias iš autobuso išvaikė, dar garsiai nusikvatojo ir atsistojo šalia manęs. Žiūriu, prie švarkelio prisisegusi tokią siaurą ordinų juostutę, o aš, kvailys, nieko nepagalvojęs ėmiau ir paklausiau, kokiu čia ordinu tikriausiai komunistai jus apdovanojo? Šiaudinienė tik atsisuko į mane ir griežtai tarė: tamsta pats tikriausiai komunistas, kad nepažįsti lietuviškos trispalvės?“ – įsimintiną nuotykį „Sekundei“ yra pasakojęs R. Kaunietis.
Užmetęs akį į juostelę švarko atlape, vyras pasijuto nepatogiai – Šiaudinienė išties buvo pasipuošusi trispalvės spalvomis.
A. Šiaudinienė garsėjo ir begaliniu pamaldumu. Panevėžyje ją dažnai buvo galima sutikti nešina kryžiumi ir maldaknyge. Kartą, giliu sovietmečiu, per pagrindinę Panevėžio aikštę A. Šiaudinienė žygiavo iškėlusi kryžių, o jai iš paskos – didžiulis vaikų ir visokių žioplių pulkas.