Pirmąjį pavadinčiau performatyviu. Strategija tokia: apžiūrėti parodos pasikviečiate (tikrovėje arba, dar geriau, savo galvoje) grupelę jaunų, gražių ir perspektyvių Z kartos vaikinų ir merginų, o pats pasislepiate už vienos iš salės kolonų. Tada jūs, kaip koks senas vujeristas, turėsite galimybę šiuos jaunus, stangrius, seksualumo sklidinus kūnus tiesiogiai lyginti su desperatiškai dunksančiais, trupančiais, bet kada galinčiais susmukti Saukos senių kūnais.
Galėsite ne tik lyginti, bet ir atlikti šventvagišką (kapitalizmo epochoje) vaizduotės judesį: pamatyti, kaip jaunuolių veidus išvagoja raukšlės, sudrimba sėdmenys, nuvysta krūtys ir genitalijos. Išvysite tai, kur link visi neišvengiamai judame.
O kad ši ateities vizija būtų dar efektingesnė, patarčiau mintyse perkelti ją į kuo glamūriškesnes sintetinių fotošopinių kūnų džiungles, po kurias mums kasdien tenka laigyti. Taip vienu judesiu suduosite smūgį apgaulingai jaunam Zeitgeist demonui ir, iš godžios jo rankos išplėšę senatvės piliulę, bent jau simboliškai ją nurysite kaip kokį memento mori priminimą.
Pastarasis veiksmas neabejotinai praplės ontologinius mąstymo horizontus ir išvalys smegenis nuo baltojo triukšmo „norėčiau būti amžinai jaunas“, nes jis, kaip žinome, yra beveik visų XXI a. neurozių priežastis.
Tačiau gal aš pernelyg naivus, tikėdamasis, kad kiekvienas, apžiūrinėdamas Mykolo Saukos betoninius senpalaikius, nueis taip toli ir susimąstys apie mirtį, būties prasmę, natūralų fizinį nyksmą ir plės kažkokius onto… horizontus?
Manau, neišvengiamo hedonizmo išdresuotais žvilgsniais stebėdami šiuos, atrodytų, standartinius, gana banalius ir nepavojingus betoninių senių kūnus, žiūrovai nepatirs nieko sukrečiančio, jokio mindfuck.
Būdami tipiški kapitalistinio „amžinos jaunystės“ rojaus kolonistai, gebantys pavergti senatvės ir mirties salas, tiesiog perkels šiuos kūnus į skaitmeną ir galutinai juos sukultūrins iki egzotiško trofėjaus, įrėminto savo Facebook sienoje (parodos atidarymo vakarą tokius ketinimus, beje, ir perskaičiau „Titanike“ gracingai besisukiojančių kūnų jaunuose veiduose, akyse ir blizgiuose jų iPhonų vyzdžiuose…).
Kad peržengtume šį performatyvų, gana stereotipines mintis sukeliantį slenkstį, už kurio tūno drambloti seniai, reikės į parodą ateiti vieniems ir susidurti su KITU akis į akį, kūnas į kūną. Tyloje.
Taigi, Saukos skulptūras reikės patirti antruoju būdu – kontempliaciniu. O šis, kitaip nei teatralizuotas žvilgsnis, nebeleis mums apsiriboti dar gana jaukia binarine jaunas / senas drama, skatinančia ką nors banalaus pasakyti apie „negailestingą laiko tėkmę“ ar „tą tuščią, amžinai jaunų kūnų iliuzijos besivaikantį XXI amžių“.
Priešingai. Akylesnis žvilgsnis prikaustys mus prie šių trimetrinių golemų ir privers atsakyti į, atrodytų, trivialų klausimą: „Iš ko jūs padaryti?“ O atsakymas jau nebus toks trivialus. Priešingai – trikdantis iki sartriško šleikštulio. Atveriantis tų senų žmogystų kūrimo paslaptį, išviešinantis gąsdinančius jų demiurgo kėslus sukurti būtybes iš betono, pačios groteskiškiausios, vulgariausios ir prostitutiškiausios medžiagos, kokią tik kada nors žmonija sugalvojo savajam godžiam materijos Molochui garbinti. Betono, kuris leidžia čia ir dabar ypač sparčiai plėsti romėniško materialumo imperijas. Betono, kuris materijos iliuzijomis gyvenančias sielas svaigina architektūros opiumu, leidžiančiu užsimerkti prieš didžiausią savo baimę – išnykti. Ištirpti amorfiškoje gamtoje.
Tik pažvelkite, kokia tragikomiška tų klasikinių pastatų pretenzija į amžinybę, kokios pabrėžtinai akrobatiškos jų arkos, muskulingos kolonos, kaip išdidžiai išrietę galvas frontonai… Ir visa tai iš betono. Viskas padažyta, ornamentuota, sustyguota, bet… slepia esminę tiesą, kurią Mykolas Sauka iškelia į paviršių – viskas ỹra, trupa, genda.
Viskas laikina. Kaip laikinas ir pats žmogus, o ypač jo kūnas, šiais laikais virstantis tiesiog kūniška sąmone kaip savo būties tikslu, savęs alfa ir omega. Fundamentalus sielos atsisakymas paverčia žmones betoninėmis iškamšomis, kurios įgyja gerai pažįstamų socialinių tipažų bruožus.
Mykolas Sauka, pats iššaukdamas savo skulptūras, neiškviečia jų iš kažkokių gilių archetipinių klodų, herojiškų mitų padangės ar ideologinių (tiek savitikslės estetikos, tiek ir politikos atžvilgiu) miražų. Priešingai. Jo seniokai yra banalios kasdienybės šešėliai, kokius galima išvysti maximose, turguose, poliklinikose, gatvėse, betoniniuose daugiabučiuose, įrėmintuose betoniniais takeliais ir betoniniais „žolynais“. Tai ne tik mūsų kaimynai, tėvai, seneliai, pažįstami, tai ir mes patys, kaip tos materialios iliuzijos bendrakūrėjai, pasinėrę į visuotinį klampų betono – pažangos ir amžinų statybų – svaigulį.
Tačiau man, suvokėjui, dar žybteli šiokia tokia viltis. Žiūriu į tuos raukšlėtus, nebylių akių, anemiškų veidų senukus ir nejučia apima šiokia tokia empatija. Stebiu, kaip desperatiškai jie judina galūnes, lyg kokie apduję vabalai, tarsi prašydami atjautos ar bent jau norėdami atsiremti į petį.
O apsukęs ratą ir atsidūręs jiems už nugaros, net išsigąstu – atrodo, jie tuoj susmegs, nes glebūs raumenys ir trūnijantys kaulų pastoliai ỹra per visas konstrukcines siūles, o metaliniai karkasai tik dar labiau pabrėžia neįgalumą, atskleisdami, kaip fatališkai visi esame priklausomi nuo pasaulį vis labiau užvaldančių kūno / proto / sielos inžinierių.
Netikiu, kad šios skulptūros ir jų reprezentuojami betoninio pasaulio kūnai turi dvasią, pajėgsiančią po mirties prisikelti. Eschatologinės vilties čia nėra. Manau, Mykolo Saukos betonžmogiai bus išspjauti iš Dievo burnos. Po jų griūties pasklidusios dulkės net nesusigers į žemę, kad įsilietų į amžinojo atgimimo ciklą (taigi, čia nėra vietos net pagoniško atgimimo vilčiai). Jos, tušti ir nevaisingi materijos spiečiai, tiesiog pasklis po beribį kosmoso pragarą. Liks styroti vien metaliniai karkasai ir mediniai pjedestalai, kaip išnykusių imperijų ir mažų kūniškų žmogaus ambicijų bergždumo (atsidustų Ekleziastas) liudytojai…