Projekto komanda, miestelio gyventojų draugiškai vadinta stovyklautojais, atvykusi netruko imtis numatytų veiklų. Kiekviena „stovyklos“ diena prasidėdavo susitikimu prie šalia vaikų dienos centro iškilusio kultūrinio inkilo. Tas pats inkilas taip pat primindavo apie kas vakarą vykusią kultūrinę programą, kurios metu antanaviečiai turėjo progą susipažinti su poetinės lietuvių dokumentikos filmais, buvo skatinami diskutuoti, o vaikai ne tik mėgavosi senąja animacija, bet ir sudalyvavo improvizuotame vaidinime apie Antanavą.
Pirmosios dienos buvo skirtos idėjų išgryninimui ir darbų planavimui bei pasirengimui. Dar išankstinio vizito metu sukeltų lūkesčių sužavėti vaikai greitai ėmė nekantrauti, kada galės pradėti statyti drauge sugalvotus objektus, tad nebeliko nieko kito kaip tik kibti į darbus. Priešpaskutinę dirbtuvių dieną darbų įkarščio neišsklaidė net visą laiką lijęs lietus.
Nuobodžiauti neteko niekam – išsirinktos parko dalies teritorijoje ketino iškilti net keletas skirtingų objektų, todėl darbams įsibėgėjus, jauniesiems pagalbininkams buvo galima rinktis iš kelių vienu metu vykstančių veiklų. Iš pradžių buvo atnaujintas viešojo tualeto namelis, iki tol išsiskyręs iš gamtiškos parko aplinkos. Medžių proskynoje netrukus ėmė rastis nužievinti rąstai, kuriuos vaikai galės naudoti žaidimams, o vyresnieji – prisėsti. Galiausiai pradėjo kilti terasos-suoliuko ir karstynės-hamako konstrukcija.
Taip pat, arčiau tvenkinių, kiek nuošalesnėje vietoje atsirado dar vienas atskiras darinys, darbiniu pavadinimu „vienišiaus suoliukas“. Tokiu būdu buvo išpildytos diskusijų ir žaidimų su vaikais metu ryškiausiai išsiskyrusios mintys, o sukurta erdvė ėmė skleistis savo daugiafunkciškumu ir vartojimo būdų lankstumu
Atskirai su vaikais žaidė, diskutavo ir kūrė komandos menininkė. Šių užsiėmimų metu vaikai dalinosi savo viešos skulptūros samprata, o galiausiai, jos padedami, vieną tokių sukūrė patys.
Prie sėkmingo rezultato labai daug prisidėjo ne tik vaikai, bet ir kiti miestelio gyventojai – komanda nebūtų išsivertusi be pagalbos pjaunant rąstus ir lentas, pritrūkus kokio įrankio, jis stebuklingai atsirasdavo, o lietingiausią dieną dažyti lentų į pavėsinę po stogu savanorius ir būrelį vaikų svetingai priėmė viena miestelio gyventojų.
Dirbtuvių uždarymo renginio metu komandos kuratorė dėkojo visiems pagalbininkams, buvo išdalinti padėkos raštai, o visi savanoriai taip pat gavo padėkas su Antanavo apylinkių kraštovaizdžiu.
Projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės: Kvadratu“ tikslas yra keisti ne tik miestelių aplinką, bet ir plėsti vaikų akiratį, erdvės, kurioje jie leidžia laiką, suvokimą bei parodyti, kad jie patys gali daryti įtaką juos supantiems dalykams. Skatinami kurti ir gaminti lauko objektus, mažieji antanaviečiai atskleidė kūrybiškumą, norą prisidėti prie aplinkos gerinimo ne tik sau, bet ir visai bendruomenei.
Turėdami galimybę pamatyti, kaip atsiranda jų pačių rankomis statomi objektai, vaikai žadėjo juos saugoti, džiaugėsi nauja smagia erdve jiems patiems, tačiau galvojo ne vien apie save, bet ir vylėsi, jog ši vieta pritrauks daugiau įvairaus amžiaus parko lankytojų.
