Keramika – sunkiai keliaujantis menas: trapumas ir svoris yra neatsiejami jos materialumo bruožai. Bet kaip tik materijoje slypi ypatingas keramikos kūrinių ryšys su vieta, su žeme, kurioje ir iš kurios jie yra sukurti. Todėl italų keramikos parodos atvykimas yra išties smagi šventė, nes kūriniai peržengė savo materialumą, įveikė atstumą ir perkėlė į Kauną visą spalvingą Castellamonte miesto savastį.
Sandros Baruzzi ir Guglielmo Marthyno darbus galima pavadinti džiaugsminga keramika: ji lengva mintims ir nuotaikinga širdžiai. Šių autorių kūriniuose fantazija tampa apčiuopiama, įgauna trijų matmenų pavidalą.
S. Baruzzi „Užkerėti miestai“ įtraukia žiūrovą į pavaizduotų vietovių magiją. Pavyzdžiui, čia galima mintimis apsigyventi mieste, kuris stūkso ant ūsuotos žuvies „Mėnulio šamo“ nugaros. Parodos kuratorius Enzo Fornaro įspėja, kad „norėdamas tapti šių miestų piliečiu, turi peržengti robotizuoto, automatinio gyvenimo padiktuotą mąstymą ir įžengti į beribę dimensiją, suteikti erdvės vaizduotei.“
G. Martyno „Poetiškoje visatoje“ nesigirdi triukšmo ir šūkavimo, čia esame saugūs nuo blogų naujienų bombardavimo. Menininkas modeliuoja jam mielų vietų vaizdus – ten, kur gamta yra kasdienio gyvenimo centras, pilnas šventiškų, mielų personažų. Medžiai ir nuostabios pilys tampa mėgstamomis jo veikėjų – strazdų, pelėdų, šarkų, damų ir riterių – scenografijomis. Tai – pasakojančių, kalbančių formų pasaulis, atidžiame ir nustebusiame žvilgsnyje pažadinantis susižavėjimą.
„Ši paroda priartina žiūrovus prie grožio ir prie pačių žmogiškiausių vertybių tam, kad išsilaisvintume iš kasdienio ritmo, kuris mus verčia galvoti vien tik apie save ir būti dalimi abejingumu paženklintos sistemos, paverčiančios mus robotais, po truputį griaunančiais šią nuostabią planetą“, – teigia parodos kuratorius E. Fornaro.
