Prof. Kęstutis yra be galo veikli asmenybė – atlikėjas, kompozitorius, pedagogas, renginių organizatorius bei iniciatorius. Apie šių transkripcijų atsiradimą, Fausto Latėno kūrinių žavesį, fortepijoninio muzikavimo ypatumus transkripcijų autorių kalbina Lietuvos muzikos informacijos centro projektų vadovė, muzikologė Sigita Einikienė.
Prieš metus kompozitorius Faustas Latėnas paskambino į Lietuvos muzikos informacijos centrą ir pasiūlė išleisti savo kūrinių „Šviesiam atminimui“ ir „Žydų kadrilis“ transkripcijas. Buvo telikę vos keli žingsniai, tačiau viskas netikėtai nutrūko dėl autoriaus mirties... Vėliau jau tęsėme darbus su Jumis ir galiausiai natos mūsų rankose. O kaip gimė pati mintis parengti šias transkripcijas būtent aštuonioms rankoms?
Mintis skatinti Lietuvos kompozitorius kurti naujus kūrinius ar rengti transkripcijas nebuvo nauja. Dar nuo 1961 m., mūsų dueto su žmona Liuda laikų, prasidėjo gana aktyvus bendradarbiavimas su kūrėjais. 1988 m. mano žmona mirė, tačiau aš negalėjau sustoti. Viskas buvo taip įsivažiavę ir ansamblio gyvavimas tapo tarsi mano gyvenimo tikslu. Aš pakviečiau kai kuriuos savo studentus groti keturiomis rankomis, vėliau ir šešiomis bei aštuoniomis. Taip prasidėjo repertuaro paieškos. Žinoma, tokių kūrinių nėra labai daug, tad važiavome ir į užsienį, natų ieškojome Jungtinės Karalystės bei Vokietijos bibliotekose. Siekėme sukaupti repertuarą, kuris apimtų tiek senąją, tiek ir naująją muziką. Taip pat man visada sklandė mintis, kad reikia įtraukti lietuvių autorių kūrinius.
Vieną dieną su kolegėmis nuėjome į teatrą, kur pamatėme Rimo Tumino režisuotą spektaklį pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus „Nusišypsok mums Viešpatie“. Mus labai sužavėjo Fausto Latėno muzika, tad kilo mintis kreiptis į kompozitorių, kad jis ką nors parašytų ansambliui. Jis pažadėjo pagalvoti. Po kiek laiko susitikus įdavė man natas ir pasakė, kad štai kūrinys, kurio transkripciją galite pasidaryti pats: „Darykit ką norit“. Tai buvo styginių kvarteto partitūra „Šviesiam atminimui“. Aš nieko nelaukęs puoliau darbuotis. Man labai patiko tas kūrinys – jis išties gilus, jame daug dramatizmo, nostalgijos, mistikos, aistringų kulminacijų, ko tik nori! Tai ypatingas šedevras styginių kvartetui, tad ieškojau galimybių, kaip perteikti visas spalvas fortepijonui aštuonioms rankoms.
Kompozitorius yra pasakęs, jog jam svarbu, kad jo muzika skambėtų, būtų atliekama ir reikalinga. Atlikėjai jo nuolat prašydavo kūrinių aranžuočių, transkripcijų. Tačiau šiuo atveju transkripciją darė ne Faustas Latėnas, o Jūs pats, tad įdomu, koks buvo santykis su kompozitoriumi darbinio proceso metu?
Tarp mūsų tvyrojo visiška laisvė. Jis nieko nekoregavo, nesikišo. Kai jau išmokome kūrinį, paprašiau, kad jis paklausytų. Pasikvietėme į akademiją, mano klasėje pagrojome. Tiesa, aš padariau vieną kupiūrą ir kompozitorius pasiklausęs šiek tiek nustebo, bet pripažino tokią naują versiją. Vėliau jis klausė kūrinio net kelis kartus koncertuose, tačiau nieko nekoregavo, tiesiog viskam iš karto pritarė. Po to aš paprašiau dar kūrinių ir jis man davė „Žydų kadrilį“ – aranžuotę trimitui ir fortepijonui.
Vis dėlto partitūros, iš kurių darėte transkripcijas, ženkliai skyrėsi. Spėju, kad pritaikant fortepijonui kilo skirtingi uždaviniai?
Aišku, kvartetas diktuoja partijų paskirstymą ir aš stengiausi laikytis autoriaus teksto. Tačiau pritaikant aštuonioms rankoms teko paieškoti spalvų bei balsų balanso. Tiesa, Lietuvos muzikos informacijos centro išleistame leidinyje kupiūros nėra. Tai pilna versija, kuri atitinka styginio kvarteto apimtį.
Tuo tarpu rengdamas „Žydų kadrilio“ transkripciją ieškojau, kaip parengti kūrinį, kad būtų įdomu groti keturiems pianistams, ką galėčiau pridėti nuo savęs. Procesas buvo dar kūrybiškesnis ir įdomesnis. Taip atsirado „mušamųjų“ partija – beldimas ranka į fortepijono dangtį. Tie „mušamieji“ Faustą nustebino, tačiau patiko.
2004 m. parengėte „Šviesiam atminimui“, o 2006 m. „Žydų kadrilio“ transkripcijas. Ar iš karto kilo noras pasidalinti šiomis versijomis su kitais?
Iš pradžių iniciatyva, kad kūriniai atsirastų ansamblio repertuare, buvo mano, o vėliau kilo Fausto Latėno noras kūrinius išleisti. Jis pradėjo klausinėti: „Kodėl jūs neišleidžiate šių transkripcijų? Gal Jūs slepiate jas, nenorite duoti kitiems?“. O aš atsakiau, jog nieko panašaus, tiesiog parengimas reikalauja daug dėmesio – redagavimo, tvarkymo. Galiausiai mes netikėtai susitikome prekybos centre, smagiai pasikalbėjome ir jis vėl paklausė: „Na kaip, ar leidžiame?“ Turbūt jam tai buvo labai svarbu ir šis atkaklus noras mane paskatino imtis veiksmų. Taip atsirado kompiuteriu surinktos natos, kurias Faustas peržiūrėjo ir patvirtino, kad viskas gerai. Vėliau jis išvažiavo į Maskvą, bet, deja, grįžus mes daugiau nesusitikom. Kompozitorius netikėtai numirė. Viskas pakibo, tačiau jaučiuosi dėkingas, kad jis spėjo susitarti su Lietuvos muzikos informacijos centru dėl leidybos. Kartu šie kūriniai – tai padėka kompozitoriui už jo dėmesį mano fortepijoniniam kvartetui.
Dabar nukrypkime į ansamblinio muzikavimo temą. Man smalsu, kaip atsiranda noras groti drauge su kitais? Pamenu, dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mačiau, kad tarp fortepijono specialybės studentų tvyro be galo didelė konkurencija. Visi siekė įrodyti savo unikalumą, nepriekaištingą techniką, gebėjimą soliniu muzikavimu užpildyti koncertinę salę. Tad ar neturi pasikeisti pianisto vidinė pozicija, norint muzikuoti drauge su dar trimis kolegomis?
Žinoma, daugelio pianistų svajonė dar nuo vaikystės – būti solistu, groti scenoje, rengti koncertus, gastroliuoti ir t.t. Mano atveju buvo viskas taip pat, tačiau kai baigiau tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją, nuėjau dirbti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą koncertmeisteriu. Per ketverius metus įvaldžiau operinį repertuarą ir bendraujant su dirigentais bei kitais kolegomis giliau supratau ansamblinio muzikavimo prasmę. Vėliau, kai su žmona sukūrėme duetą, mums norėjosi tiesiog koncertuoti. Manau, kad noras būti solistu yra geras, tačiau ne visada realus, kartais gal šiek tiek skausmingas, nes jie nori būti išskirtiniai, vieni, o ne visada tą galima įgyvendinti.
Savo kūrybiniame kelyje mes labai daug kovojome, kad ansamblinis muzikavimas būtų pripažintas nemažiau vertingu už solinį. 1997 m. inicijavau fortepijoninių ansamblių tarptautinį konkursą Kaune, į kurį atvažiuodavo labai rimtų atlikėjų bei žiuri narių.
Tikiu, kad muzikuodamas kartu su žmona, lengvai rasdavote bendrą kalbą, bet kai prie fortepijono susėsdavote keturiese, tikriausiai, atsirasdavo vaidmenų pasiskirstymas?
Visada sakiau, kad ansamblio nariai, nesvarbu, ar tai kvartetas, duetas ar trio, yra lygiaverčiai. Ir nors buvau transkripcijų autorius, repertuaro iniciatorius, dažniausiai rinkdavausi groti antrą, ar ketvirtą partijas.
Visi nariai turėjo savo iniciatyvą, puikiai jautė ansamblį. Grodami kartu, didelį dėmesį skyrėme savotiškam vaidmenų pasiskirstymui, laisvei, gestui, kūno bei rankų alsavimui, vienas kito pajautimui, judėjimui, artistiškumui.
Ar sėkmingai prigijo šie du Fausto Latėno kūriniai, ar dažnai juos atlikdavote koncertuose?
Šiuos kūrinius atlikome tikrai dažnai, grojome visoje Lietuvoje, tiek koncertų salėse, tiek mokyklose, vėliau vežėme į užsienį – Vokietiją, Jungtinę Karalystę. Visur jie sulaukdavo susidomėjimo. Apie tai pasakodavau ir Faustui Latėnui.
Džiugu girdėti, kad Jūsų kvartetas taip plačiai skleidė kompozitoriaus muziką. Įdomu, ar šie kūriniai labai sudėtingi ir juos gali atlikti tik profesionalai, ar gali mėginti groti ir dar bestudijuojantys?
Transkripcija „Šviesiam atminimui“ ganėtinai sudėtinga. Kūrinyje vyraujanti dažna tempų kaita reikalauja greitos orientacijos. „Žydų kadrilyje“ yra daug emocinės įvairovės, savotiško humoro ir tragizmo. Jis labai „šarmingas“. Vis dėlto manau, kad abu jie visiškai įkandami studentams, ar net vyresniųjų klasių muzikos moksleiviams.
Smagu, kad atlikėjai galės susiburti į ansamblį, pajausti bendro muzikavimo džiaugsmą bei atlikti Fausto Latėno muziką. Ačiū Jums, už bendrą darbą ir sėkmės muzikuojant!
Natų leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, o įsigyti jas galima e. parduotuvėje „musiclithuania.com“.