Kino karaliene tituluojama T. Swinton už kadro skaito britų filosofo Olafo Stapledono mokslinės fantastikos romano ištrauką – paskutinių žmonių laišką pirmiesiems žmonėms. Ekrane matome ne pramanytas, o tikras gigantiškas betono skulptūras. Šios skulptūros – po visą buvusią Jugoslaviją išsimėtę diktatoriaus Tito laikų monumentai. Vaizdą ir istoriją sujungia J. Jóhannssono minimalistinė muzika.
Tai pirmas ir paskutinis J. Jóhannssono filmas. Kompozitorius mirė 2018 m., šį filmą pabaigė jo kolegos. J. Jóhannssonas buvo vienas populiariausių savo kartos kino kūrėjų, jis buvo mėgstamiausias „Kopos“ režisieriaus Deniso Villeneuve’o partneris, sukūrė muziką filmams „Atvykimas“, „Sicario“. Už muziką filmui „Visko teorija“ kompozitorius pelnė „Auksinį gaublį“.
Filmas peržengia fantastikos ir dokumentikos sieną. „Šios skulptūros tarsi iš kitos planetos numestos į Žemę. Jos apleistos, nes primena praeitį, kuri daugeliui žmonių nerūpi. Kai kurios konstrukcijos yra padengtos grafičiais, apaugusios augmenija. Tai gražūs buvusios Jugoslavijos socialinės utopijos švyturiai,“ – pasakojo J. Jóhannssonas apie filmo „pagrindines veikėjas“.
„Atitraukęs jas nuo istorinio konteksto, J. Jóhanssonas šiose skulptūrose atranda kai ką keliančio nerimą: jos tikrai atrodo kaip ateities, o ne praeities kūriniai,“ – filmo apžvalgoje rašė britų kino kritikas Peter Bradshaw iš „The Guardian“.
„Paskutinių ir pirmųjų žmonių“ kūrybinei komandai teko leistis į netikėtą kelionę, kad užbaigtų filmą po J. Jóhannssono mirties. Kūrėjas, būdamas 48 metų amžiaus, mirė savo namuose Berlyne 2018 m. vasario mėn. Berlyne įvyko ir jo filmo premjera, tik jau po metų – 2019 m. „Berlinalėje“.
Filmavimas truko apie tris savaites, nedidelė komanda furgonu važinėjo po Balkanus ieškodami skulptūrų.
„Diskutavome, kaip prie šių paminklų priartėti abstrakčiau. Ieškojome būdų, kaip galėtume parodyti judesį to, kas visai nejuda. Norėjome su jais elgtis kaip su erdvėlaiviais,“ – sakė režisierius.