Kino kritikai apie „Oskarų“ apdovanojimus: rimtas kinas niekam nebereikalingas?

Los Andžele išdalinti kino pasaulyje vis dar svarbiausiais vadinami „Oskarų“ apdovanojimai. Tačiau kino kritikai dėl šių apdovanojimų šiandien nebeturi vieningos nuomonės, – yra teigiančių, kad jie prarado savo meninę vertę. Anot jų, „Oskarų“ iškilmės jau kurį laiką buvo labai nuspėjamos, tačiau dabar renginys esą tapo „bedantis“ – mandagus ir politiškai korektiškas. Kino kritikas Gediminas Jankauskas sakė jau seniai nesižavintis „Oskarais“, anot jo, jau reiktų pamiršti mintį, kad „Oskaras“ – kokybės ženklas. Režisieriaus Romo Zabarausko nuomone, su „Oskarų“ „laidojimu“ yra pernelyg paskubėta.

„Oskarų“ rezultatai nėra vienareikšmiai

Abejonių dėl apdovanojimų ceremonijos kelia ir 2021-ųjų „Oskarai“ – teigiama, kad praėjusių metų ceremoniją stebėjo mažiausiai žiūrovų per visą apdovanojimų teikimo istoriją. Paklaustas, ar šis faktas gali rodyti savotišką „Oskarų“ nuopuolį, kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris Romas Zabarauskas sakė, kad spręsti kol kas anksti – šių metų rezultatų dar teks palaukti.

„Kalbant apie reitingus, reikėtų pasakyti, kad šiuolaikinė visuomenė dabar kitaip vartoja medijas, daugelis nežiūri pačios laidos, pasižiūri jos įrašą ar ištraukas internete. „Oskarai“, jei matuosime ne televizijų reitingus, o paminėjimų skaičių socialinėse medijose, vis dar išlieka vienas ryškiausių pasaulio renginių, kuris sukelia didžiulį susidomėjimą, kurį visi aptarinėja, – rezultatai išlieka svarbūs ir reikšmingi“, – optimistiškai žvelgė R. Zabarauskas ir pažymėjo, kad šių metų „Oskarų“ užsibrėžtas tikslas, kad apdovanojimai vyktų be incidentų, pavyko.

„Oskarų“ rezultatai, anot kino eksperto, nėra vienareikšmiai. „Pradėkime nuo to, kad filmas laimėtojas – „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“) – neeilinis, nėra tipiškas komercinis. Tokios juostos niekada nedominavo „Oskarų“ apdovanojimuose, dažnai apdovanojimus pelnydavo tokie filmai, kurie spaudžia ašarą, parodo neeilinę transformaciją, ar kažkokią istorinę asmenybę. „Viskas iškart ir visur“, vis dėlto, toks nėra, yra originalus, kūrybiškas, turintis unikalią meninę viziją. Man teko matyti šį filmą, noriu jį pasižiūrėti dar kartą. <...> Manau, šia pergale reiktų įsikvėpti, kad visoks kinas gali laimėti. Galų gale, jisai sulaužė tam tikrus „Oskarų“ reklaminių kampanijų standartus. Šio filmo premjera įvyko festivalyje „South by Southwest“, Ostine, Amerikoje. Daug neeilinių dalykų, kurie plika akimi nėra matomi, bet iš tikrųjų yra įdomūs“, – pažymėjo R. Zabarauskas.

Geriausios aktorės apdovanojimą pirmą kartą laimėjo azijietė aktorė Michelle Yeoh, už pagrindinį vaidmenį juostoje „Viskas iškart ir visur“. Tai, anot R. Zabarausko, taip pat savaime reikšminga.

Su „Oskarų“ „laidojimu“, kino eksperto nuomone, yra pernelyg paskubėta. „Manau, kad reiktų į šią ceremoniją žiūrėti labiau džiaugsmingai. Apdovanojimai yra šventė, [skirta] pagerbti įvairų kiną. „Oskarai“ pastarąjį dešimtmetį deda didžiules pastangas tapti globalia švente, tai irgi matosi. Prieš kurį laiką sėkmės sulaukė korėjiečių filmas „Parazitas“, o šiemet – Bolivudo hitas „Naatu Naatu“ – „RRR“ pelnė apdovanojimą už geriausią dainą. Vokietijos produkcija „Vakarų fronte nieko naujo“ („All Quiet on the Western Front“) laimėjo geriausio tarptautinio filmo apdovanojimą, jis sulaukė dėmesio ir kitose kategorijose. Filmas „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“), kuris nors ir nelaimėjo, bet taip pat buvo nominuotas (geriausias originalus scenarijus) – irgi europietiškas filmas“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.

Nors „Oskarų“ apdovanojimų ceremonija sulaukė daug skepticizmo, bet, anot R. Zabarausko, reikia suprasti, kad kiekvienam kinui – sava erdvė. „Įsikūnijimas 2“ („Avatar: The Way of Water“) šiemet irgi buvo nominuotas geriausiam filmui. Bet jam ir nereikia „Oskaro“, jis pritraukia žiūrovus kitais būdais. Jo kiti tikslai, bet čia yra erdvės tokiam kinui. Jeigu domimės akademiniu, elitiniu kinu – jam vieta Kanų kino festivalyje, ar kitur. Visi reiškiniai turi savo vaidmenį kino pasaulyje, viskas yra gerai, nereikia dramatizuoti, labai daug to matau socialinėse medijose, Lietuvoje irgi, bet viskas yra gerai. Nusiraminkime, „Oskarai“ nėra ant žlugimo ribos“, – pastebėjo R. Zabarauskas.

R. Zabarausko manymu, tokios „Oskarų“ apdovanojimų ignoravimo nuotaikos vyrauja, nes Europos kinas pozicionuoja save kaip priešingybę Holivudo kinui. „Skirtingos kino tradicijos. Vis dėlto, iš dalies, Holivudo kinas anglų kalba kultūriškai dominuoja visame pasaulyje. Dažnai siekdamas pasiekti kuo platesnę auditoriją kalba universalia kino kalba, todėl kartais jinai yra skurdesnė. Europoje kinas dominuoja kaip menas, yra finansuojamas valstybės, bet kino rinkos daug mažesnės. Tai ilgalaikė diskusija... Visada Europoje išliks tam tikras skepsis dėl amerikietiško kino, Holivudo, lygiai taip pat – dėl „Oskarų“. Bet manau, kad viskam sava vieta“, – sakė režisierius.

Parodo tam tikrą naivumą, neįsigilinimą į politinę situaciją

Geriausiu dokumentiniu filmu išrinkta juosta „Navalnas“ („Navalny“). Šiame dokumentiniame filme Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas pats tiria Kremliaus pasikėsinimą į jo gyvybę. Šis JAV kino akademijos narių pasirinkimas taip pat sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Tai, R. Zabarausko manymu, parodo tam tikrą naivumą, neįsigilinimą į politinę situaciją.

„Šį pasirinkimą vertinu kritiškai. Išklausant ukrainiečių nuomones, įsigilinus į situaciją, akivaizdu, neturėtų būti dabar prioritetu išaukštinti Rusijos opozicijos nuomonę, būtent Navalno nuomonę, Rusijos teroro Ukrainoje kontekste. Vis dėlto, tiek anksčiau, tiek ir dabar, pats Navalnas yra pasisakęs ganėtinai kontroversiškai ir neteisingai apie Ukrainą, išlieka kažkiek populistiškas, stengdamasis įtikti Rusijos visuomenei, arba tiesiog pats turėdamas tokią ne visai teisingą nuomonę. Tam tikra prasme, tai yra pasimetimas politikoje, nes daugelis balsavusiųjų matė šį filmą kaip palaikymą Ukrainai, norą greičiau pasiekti taikos ir konsensuso. Gyvendami Lietuvoje, mes suprantame visus niuansus, ir kad šis pasirinkimas nebuvo geras“, – atkreipė dėmesį R. Zabarauskas, ir pridūrė dėl šio apdovanojimo matantis daug pagrįsto pasipiktinimo.

Tačiau atsiradęs politinis atspalvis „Oskaruose“ galbūt rodo gerą kryptį – „Oskarams“ ne kartą mesti kaltinimai dėl abejingumo egzistuojančioms problemoms – tokioms kaip lyčių nelygybė, diskriminacija dėl odos spalvos?

„Iš esmės, visas kinas yra politiškas. Panaši analogija: sakoma, va, čia [užteršta] chemikalais, bet juk viskas pasaulyje turi kažkokią cheminę sudėtį, taip pat ir čia. Tiesiog ta politika gali būti neapmąstyta. Jeigu kūrėjas kurs komercinę komediją, pataikaudamas to meto normoms – tai irgi yra politiška. Dėl to, labai sunku kalbėti apie politiškumą kine, sunku objektyviai suprasti ir įvertinti, ką tai apskritai reiškia. Be abejo, Amerikoje yra didžiulis noras, kad būtų didesnė istorijų įvairovė, taip pat ir aktorių, atspindinčių skirtingus žmones. Iš principo, labai svarbu šioje diskusijoje suprasti, kad tikslas išlieka ne priešingas meninei vertei, atvirkščiai, būtent ta įvairovė turi padėti atsirasti daugiau gerų meno kūrinių. Jeigu yra daugiau skirtingų požiūrio taškų, skirtingų tapatybių, talentų, kurie įgauna galimybes kurti – natūralu, kad iš to atsiranda daugiau gero meno“, – kalbėjo R. Zabarauskas.

Su vizija į ateitį

„Oskarų“ laimėtojus renka JAV kino akademijos nariai. „Tai, visų pirma, kolegų įvertinimas. Todėl nereikėtų nuoskaudos, prieš kažkokį įsivaizduotiną autoritetą. Tai paprasčiausiai kino žmonių, kurie dirba Amerikos kine, kurie tapo tos prestižinės Akademijos nariais, nuomonė. Tai nėra nei blogai, nei gerai, tiesiog taip yra. Ilgą laiką Lietuvoje iš toli stebime daug pasaulinių reiškinių, tampame kritiški jiems, dėl to, kad atrodo, jog niekada netapsime to dalimi“, – pažymėjo pašnekovas.

Tačiau, anot jo, Lietuvos kinas šiuo metu išgyvena stiprų lūžį, sulaukia daug tarptautinių įvertinimų. Tarkim, Marija Kavtaradzė, visai neseniai laimėjusi geriausio tarptautinio režisieriaus titulą „Sundance“ kino festivalyje – tai tokio lygio pasiekimai, kad tik laiko klausimas, kada ir lietuviškas filmas laisvai galėtų būti pastebėtas „Oskarų“ apdovanojimuose.

„JAV kino akademijos apdovanojimai vis labiau tampa globalūs, mes pamažu irgi galėsime tapti to dalimi – didesne ar mažesne apimtimi. Kviesčiau visus domėtis ne tiek iš tolo, iš arčiau – su vizija į ateitį“, – kalbėjo R. Zabarauskas.

„Oskaruose“ svarbiausi deimantai, suknelės ir blizgučiai?

Kino kritikas Gediminas Jankauskas sakė jau seniai nesižavintis „Oskarais“. „Pamirškime mintį, kad „Oskaras“ – kokybės ženklas. Kažkada taip buvo, prieš trisdešimt – penkiasdešimt metų. Dabar – „Oskarai“ – komercija. Dieve, argi tam reikia įrodymų? Šiandien „Oskaruose“ svarbiausi deimantai, suknelės ir visokie kitokie blizgučiai. Po trijų dienų niekas neprisimins, kam tie apdovanojimai atiteko. Apie tai liudija filmai“, – konstatavo jis.

Paklaustas, kodėl, jo manymu, įvyko toks pokytis, G. Jankauskas atsakė paprastai: todėl, kad pasaulį, ir kino pasaulį – valdo pinigai. „Pinigai, interesai, bankai, didelės kino studijos, lobizmas, interesai, politika, politiškas korektiškumas... Visos prognozės apie „Oskarus“ išsipildė 98 proc. Kai viskas taip prognozuojama – nelieka jokios intrigos, štai ir atsakymas. Jau seniai nesiaukoju, nesėdžiu naktį, kad pasižiūrėčiau transliaciją. Jeigu norėsi, visada įrašą susirasi, paskaitysi ryte kavą gerdamas. Vienas filmas iš nominuotų gavo septynis „Oskarus“, kitas gavo keturis. Viskas prognozuojama iki banalybės“, – komentavo kino kritikas.

G. Jankausko pastebėjimu, nereikia pervertinti „Oskarų“, jie jau seniai esą virto madomis. „Kai paskaičiau, kad „Oskarų“ apdovanojimų vedėjo žmona sakė, kad jau mėnesį ramiai negyvena, nes visą mėnesį „šlifuoja“ visus pokštus, kurie turi nuskambėti, kad, neduok Dieve, ko nors neužgautų, kad nebūtų taip, kaip pernai su Willu Smithu (aktorius W. Smithas trenkė apie jo žmoną pajuokavusiam komikui Chrisui Rockui. 2022-ųjų apdovanojimuose skandalą sukėlęs garsus aktorius net 10 metų negalės dalyvauti „Oskarų“ ceremonijoje bei kituose Akademijos renginiuose), kad nebūtų pažeistos kieno nors teisės. Kai pareiškia, kad visą mėnesį reikėjo šlifuoti juokingas frazes, kurios kelia dirbtinį juoką... apie ką mes kalbame, apie kokias improvizacijas, apie kokį meną?“, – kėlė klausimą pašnekovas.

Rimtas kinas nebeturi šansų

Į sceną išvestas asiliukas G. Jankauskui taip pat kėlė negerų asociacijų. „Ar čia noras pasityčioti iš Jerzy Skolimowskio, lenkų kino režisieriaus, kuris pristatė filmą apie asiliuką „I-A“ („IO“)? Niekieno nesudomins šiuolaikiniame Holivude toksai filmas, kuris yra gilus, filosofinis, su potekste. Iš jo galima tik pasišaipyti... Vakar žiūrėjau vieną Lenkijos televizijų, tai rodė J. Skolimowskį, patį vyriausią iš visų kiną kuriančių patriarchų (susisupęs į pledą, matyt, peršalęs), kuris padėkojo už filmo atrinkimą, bet tikino puikiai suprantąs, kad nėra jokio šanso [laimėti] dabartiniame kino kontekste, kur karaliauja blockbusteriai, kur filmas su Tomu Kruzu nominuojamas, na, atsiprašau... kartu su „Vakarų fronte nieko naujo“, ir kitais rimtesniais filmais“, – įžvalgomis dalinosi G. Jankauskas.

„Viskas nupirkta, surežisuota, nušlifuota, įskaitant net ir pokštus. Geriausia iš „Oskarų“ kas lieka – kai W. Smithas trenkė į žandą – ir šiandien pusė bajerių buvo apie tai. Šitą žmonės prisimena, o kokie filmai pernai gavo „Oskarus“, žino tik kino kritikai, ir tai, ne visi gali pasakyti...“, – nutęsė jis.

Tačiau kino kritikas įžvelgė panašią problematiką ir Lietuvoje. „Argi ne tas pats? Apie filmą parašomi tris sakiniai, ir įkeliama 150 elito nuotraukų, kas su kuo atėjo, kokia suknelė, kas skoningai apsirengęs, kas ne. Tai yra komentuojama apie lietuviškų filmų premjeras. Paneikit, kad aš neteisus? Niekam nerūpi filmo problemos... Svarbu sudalyvauti, o jeigu vyno taurę įpils – gyvenimas nusisekė. Solidarizuojuosi su J. Skolimowskiu – rimtas kinas nebeturi šansų, niekam neįdomus“, – pastebėjo G. Jankauskas.

G. Jankausko teigimu, amerikiečiai nežiūri kitose šalyse sukurtų filmų, nebent labai retai. „Nors retsykiais yra nominuojami europietiški filmai – jie retai laimi. Na, šiemet laimėjo vokiečių drama „Vakarų fronte nieko naujo“, filmas apie Navalną. Sakyčiau, kad tai nėra duoklė politiniam korektiškumui – tam tikras visuomenės dėmesys. Bet argi išsipusčiusiai, briliantais pasipuošusiai publikai, filmas apie pasaulio prasmę – yra taip jau gyvybiškai svarbus? Amerika save parodė prieš kelias savaites, kai atsisakė transliuoti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbą... Zelenskis kalbėjo Venecijos festivalio premjeroje, Berlyno festivalyje, per „Auksinius gaublius“ – norėjo atkreipti dėmesį tų, kurie menkai susivokia. Dabar akademija pasakė – nereikia Zelenskio kalbos. Kam ta depresija, čia ateis žmonės, pasipuošę deimantais... Bet tuo pačiu keturis „Oskarus“ duoda filmui „Vakarų fronte nieko naujo“... Dvigubi standartai? Taip, puikus filmas, visiems rekomenduoju. Knygos yra keli leidimai, čia jau trečioji ekranizacija, viskas, kas rodoma šiame filme ir taip yra aišku: karas yra tragedija, karas yra blogai, tragedija, už karą atsakingi politikai... Pirmiausia žūsta idealistai, kurie eina ginti tėvynės – viskas yra šiame filme, viskas yra šiandien gyvenime, kuris yra kur kas išradingesnis ir geresnis už bet kokią kino išmonę“, – kalbėjo G. Jankauskas.