Šios dvi jaunos kūrėjos rašo scenarijų pirmajam K. Milašiūtės pilnametražiam filmui ir drauge dalyvauja medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ organizuojamame edukaciniame projekte „Istorijos. Garsais ir vaizdais“.
Tai – formaliojo ugdymo ir su juo susijusių problemų sprendimo veikla, grindžiama ilgalaikiu kūrėjų ir mokyklų bendradarbiavimu (plačiau čia).
K. Milašiūtė ir T. Kavtaradzė yra ne tik sukaupusios edukacinę darbo su paaugliais|ėmis patirtį, bet ir sėkmingos kino kūrėjos: K. Milašiūtė buvo apdovanota „Sidabrine gerve“ už geriausią trumpametražį filmą „Motinos diena“, o T. Kavtaradzė buvo įvertinta „Sidabrine gerve“ kaip filmo „Šventasis“ (rež. A. Blaževičius) bendraautorė. Savo įvairiapusėmis patirtimis jos visus šiuos mokslo metus dalijasi kartą per mėnesį lankydamosios „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ dalyvaujančioje Plungės senamiesčio mokykloje, kur veda kūrybinius užsiėmimus 7-ok(i)ų klasei.
Merginos dalijasi situacijomis, kylančiomis atsidūrus prieš nepažįstamų 30 mokinių, įspūdžiais ir įkvėpimais integruojant kūrybines užduotis į formalųjį ugdymo procesą, kalba apie autoriteto paaugliams|ėms ir ryšio su jais|jomis kūrimą bei prisimena save 7 klasėje.
Koks buvo tas pirmas kartas, kai atsistojote prieš 30 nepažįstamų mokinių ir pasakėte, kad ateinančius 9 mėnesius drauge su jais|jomis ieškosite įdomių istorijų? Kaip sekėsi klasę sudominti?
T. Kavtaradzė: Pradžia buvo komiška, kaip iš kokio filmo. Atrodė, kad turiu patirties su paaugliais, lengvai su jais randu bendrą kalbą, gerai su jais jaučiuosi ir pan. Tačiau didelis skirtumas vesti užsiėmimą stovyklose, dirbtuvėse, kur susirinkę motyvuoti jaunuoliai, jau atsirinkę, kas jiems įdomu, ir visai kas kita, kai atsiduri prieš klasę, kurioje kiekvieno motyvacija yra kita arba jos iš viso nėra, o svarbiausia – jų tiesiog yra daug. Gera pradžia buvo ta, kad mokiniai džiaugėsi, jog tą dieną vyks ne tradicinės pamokos. Tad lieka sukurti autoritetą, kad galėtumei jaunus žmones suvaldyti. Ir ta dalis yra pažeidžiamiausia ir kartu įdomiausia. Po trečio susitikimo jau jautėme, kad ryšys atsirado. Apskritai, sakoma, kad 7 klasė – pati sunkiausia tam ryšiui sukurti, tai guodžia sunkesniais momentais.
K. Milašiūtė: Kai padalijome grupę per pusę, drausmės problema išsisprendė, ir buvo galima galvoti apie turinį. Atsispyrę nuo kino, žaidėme plačiai žinomą žaidimą, kuomet tau ant kaktos užklijuoja lapelį su užrašytu žinomo žmogaus vardu ir tu turi atspėti, koks jis. Kartu mokiniai turėjo atkreipti dėmesį, kokius klausimus užduoda, kaip reaguoja patys ir kaip reaguoja kiti. Ir tai suveikė: 30 žmonių liko tą žaidimą drausmingai žaisti. Labai svarbu pagal auditoriją parinkti metodą.
Panašu, kad mokytojai|os, kasdien dirbdami su panašiu skaičiumi mokinių, turi nusistatę tam tikras drausmės taisykles. O buvo, kad kažkoks jūsų kitur išbandytas metodas nesuveikė?
T. K. Vieno užsiėmimo pradžioje susėdę ratu turėjome iš aplinkos išsirinkti daiktą, parašyti apie jį sakinį ir pasidalinti juo su klase. Tokia paprasta užduotis, tačiau pasirodė, kad ją atlikti gan sudėtinga: mokiniams buvo sunku susikaupti, išklausyti, sutelkti dėmesį ir pan. Ieškojome kito priėjimo. Trečią kartą jau pavyko pradėti nuo muzikinės meditacijos ir tai padėjo susikaupti. Manau, kad pradžioje tai padaryti būtų buvę tikrai sunku, pirmiausia reikia laiko per kurį kuriasi santykis. Taigi tyrinėjame, nuo ko priklauso drausmė.
K. M. Geriausia užduotis buvo, kai jie turėjo 15 minučių vaikščioti vienumoje po tuščią mokyklą. Tai jiems buvo taip neįprasta, kad įvyko lūžis – jiems iš tikro pasidarė įdomu, kas čia vyksta. Vėliau tai jie įvardijo, kaip įdomiausią užduotį.
T. K. Panašu, kad mokiniams tai siejasi su asmenine laisve ir išėjimu iš normų ribų, kas tokiame amžiuje intriguoja ir yra labai svarbu.
Ar sutiktumėte, kad kūrybinis priėmimas leidžia lengviau sukurti ryšį su jaunu žmogumi, pelnyti jo pasitikėjimą?
T. K. Tikrai taip, tačiau dirbant vienu metu su 30-čia mokinių vis tiek sunku juos fiziškai ir emociškai pasiekti, įtraukti. Mažesnėse grupėse kūrybinės užduotys provokuoja pokalbius, atsivėrimus, kas tokiame amžiuje vėlgi labai svarbu ir ko pandeminiame kontekste mokiniams vis dar labai trūksta. Kitas dalykas – per meną galima pažinti save. Kai kurios užduotys, kaip kad minėtas pasivaikščiojimas, leidžia visai kitaip pabūti su savimi. Tai pajutus, norima dar. Nepriklausomai nuo amžiaus.
K. M. Projekto pradžioje išsikėlėme tikslą – išsiaiškinti, kas iš tikro įdomu patiems mokiniams. Tai nebūtinai sutampa su tuo, ką sako mokytojai. O jie šį kartą mums davė didelę laisvę. Radusios temą, ieškojome kūrybinės formos, kuri projekto rėmuose būtų paveikiausia. Taigi su šia klase mes visus tuos mėnesius kursime portretus-atvirukus ir darysime jų parodą. Jie gali būti pieštiniai, filmuoti, fotografijos ir pan. Pasikartosiu, kad labai svarbu realistiškai išsikelti tikslus, suformuoti tinkamas užduotis ir klasės elgesyje, požiūryje, motyvacijoje įvyks norimas pokytis.
O kaip darbas su jaunimu keičia jus – trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje?
T. K. Iš tokių edukacinių užsiėmimų parsivežame daug įkvėpimų. Tačiau kartu, pabuvus mokyklose, švietimo sistema sukelia daug klausimų. Pati vis pagalvoju išmėginti save pedagogikoje, tačiau kai kurios situacijos mokyklose, o kartais ir ugdytojų požiūris į vaikus, kelia abejonių. Tikrai galiu pasakyti, kad parsivežu kažkokį žinojimą, prasmės jausmą, tik dar nežinau, kur tai galiausiai nuguls.
K. M. Seniai dirbu su paaugliais, tačiau nepamenu, kada buvau atsidūrusi tokioje nejaukioje situacijoje, kaip kad šiuo atveju, atsistojusi prieš 30 nepažįstamų mokinių, kur turiu imti spręsti asmeninius uždavinius: kaip aš pati jaučiuosi, kai vaikai bando mano ribas. Kai per tai perlipi, būna daug džiaugsmo. Kai supranti, kad gali inicijuoti gražius pokyčius, gauni daug puikių emocijų. Nors iš pradžių ir atrodė, kodėl aš čia. Jauniems žmonėms reikia daug atiduoti ir gerai, kai gali tai daryti. Čia ir glūdi visa prasmė dirbti edukacijoje.
Ar prisimenate save 7 klasėje? Lengvai vyresni žmonės pelnydavo jūsų pasitikėjimą?
T. K. Pamenu tik vidinę būseną, kuriai, dabar atrodo, būtų labai reikėję tokių užsiėmimų. Jau dabar po kelių kartų su plungiškiais, matyti, kad net tie mokiniai, kurie visiškai negalvojo, kad menas, kūryba jiems gali būti įdomu, pradeda matyti kaip juos dominančią kryptį. Bet kuriuo atveju, įtaka tokiame amžiuje labai svarbi.
K. M. Matau save tam tikrose situacijoje, kai buvau bendraamžė – suaugusių žmonių ribų bandymas, dėmesio siekimas. Man sunkiai susiformuodavo autoritetai, nes jaučiausi protinga, brandi, į daugelį žiūrėjau šiek tiek iš aukšto. Taip tiesiog mane formavo aplinka. Susitapatinusi galvoju, kas būtų turėję nutikti, kad atsiverčiau mažai pažįstamam suaugusiam žmogui. Ir bandau tai metodiškai pritaikyti.
Kaip keičiasi jūsų bendravimas su suaugusiais žmonėmis ir paaugliais? Atrodo, slidi riba – tai jau nebe vaikai, bet dar ir ne suaugę.
T. K. Nors bendrauji lygiavertiškai, vidinė pozicija kitokia, nes kitoks atsakomybės lygis. Sunkiai apčiuopiamas balansas tarp taisyklių, autoriteto ir nebijojimo parodyti savo pažeidžiamumo, atvirumo, jausmų. Rasti tą viduriuką tikrai sunku. Tada ir matai, kad mokytojai nueina lengvesniu, autoriteto išlaikymo keliu. Šiuo atveju, mes, kaip lektorės, turime daugiau laisvės rinktis tą kelią.
K. M. Edukaciniame darbe skiriasi santykis su vyresniais žmonėmis ir jaunuoliais. Vyresniems paprasčiau formuluoti užduotis. Prie paauglių edukacinis priėjimas visai kitoks, su jais visada esi asmeniškame kontakte. Seniai dirbu su paaugliais, gerai su jais jaučiuosi, o pamokų suaugusiems vedimas man dažnai kelia stresą. Su paaugliais nekyla klausimų, kaip spręsti tam tikras situacijas, nes einu į pamokas būdama labai atvira, mėgstu išlaviruoti tarp draugystės ir autoriteto, kad išliktų derama pagarba.
Ar ši patirtis nuguls į kuriamą filmą?
K. M. Jau virš metų su Tekle rašome scenarijų mano filmui, kurio veiksmas vyksta atvirame jaunimo centre. Tikrai labai daug minčių kyla apie socialinių darbuotojų ir žmogaus iš kultūros lauko santykį, tam tikras priešpriešas, ką reiškia taisyklės paaugliams, kaip kinta tam tikros ribos ir pan.
„Meno avilio“ projektas „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo projekto „Kultūros edukacijos sistemos modernizavimas“ dalis.