Šiam pirmam įrašui pasirinkau 22 filmus, su kuriais noriu supažindinti ir Jus. Tai nebus recenzijos ar apžvalgos, o tik mažyčiai atsiliepimai apie kiekvieną iš filmų, kuriuos teko pamatyti. Todėl neišsigąskite, kad tiek mažai prirašiau, nes manau, kad kiekvienas kinomanas nori išvengti „spoilerių“ skaitant tekstus, susijusius su filmais. Todėl „spoilerių“ čia nepamatysite. Pažadu.
O štai ir filmai:
1. „Juodaodis iš Kuklusklano“ (angl. „BlacKkKlansman“), rež. Spike Lee
Filmas, kuriame buvo sugebėta nuodugniai papasakoti ne vien tik slaptą policijos operaciją, bet ir įsigilinti į vieną didžiausių XX amžiaus problemų JAV – rasizmą. Stipri režisūra, gerai apgalvotas scenarijus, įtikinama pagrindinių aktorių vaidyba ir, aišku, autentiška 70-ųjų atmosfera spinduliuojantis garso takelis neleis nuobodžiauti nei vienai akimirkai kino salėje. 9/10
2. „Kleras“ (angl. „Klergy“), rež. Wojciech Smarzowski
Nemalonias emocijas sukelianti lenkų kino grando juosta sugeba labai taikliai parodyti visas žmogiškas ydas, kurios yra būdingos ne vien tik eiliniam žmogui, bet ir tam, kuris davė įžadus pačiam Dievui. Puikūs dialogai, rimta tema ir itin taikli žinutė, susijusi su pakankamai skaudžiomis žmonių traumomis iš vaikystės, neleis atsikvėpti iki finalinės ir labai simboliškos scenos, apibendrinančios pamatytą neteisybę. 8.8/10
3. „Gražus sūnus“ (angl. „Beautiful Boy“), rež. Felix van Groeningen
Tai filmas, kuriame yra duotas taiklus atsakymas į kelis itin svarbius narkomanijos temos klausimus. Tik režisierius šiuo atveju nesistengia įsigilinti į pačią problemą per šio žalingo įpročio prizmę, o susikoncentruoja ties pačiais herojais, kurie šioje juostoje ir tampa pagrindiniu varikliu. Tėvo meilė ir sūnaus aplaidumas bene didžiausias filmo turtas, kuris čia tapo emocionaliai svarbesniu veiksniu nei pati problema. 7.2/10
4. „Vasara“ (angl. „Summer“), rež. Kiril Serebrennikov
Muzikaliausias festivalio filmas, kuriame susijungia estetiškai gražūs vaizdai su širdį virpinančia muzika. Taip pat, tai itin atviras žvilgsnis į gyvenimą per meno žmonių prizmę bei jų nelygią kovą dėl savo idealų su negailestinga Tarybų Sąjungos sistema. Filmą būtina pamatyti visiems tiems, kurie ne tik gyveno tais laikais ir buvo susidūrę su legendinės grupės „Kino“ kūryba, bet ir jaunam žiūrovui, kuris šiandien gali laisvai mąstyti ir daryti tai, kas jam patinka be jokių apribojimų. 8/10
5. „Panikos ataka“ (angl. „Panic Attack“), rež. Paweł Maślona
Kai septyni skirtingi žmonės vienu metu gauna panikos atakos priepuolius, bėk kur aguonos auga, nes papuolus jiems po ranka, gali rimtai nukentėti. Bent jau toks įspūdis buvo pasižiūrėjus šį naują lenkų filmą, kuris sulaukė didelio dėmesio tėvynėje. Puiki aktorių vaidyba, šmaikštūs dialogai ir preciziškai arogantiškai parašytas scenarijus bei idėjos, kurias šioje juostoje gvildena režisierius, privers ne vieną karta smagiai pasijuokti. 8/10
6. „Jeigu Bylo gatvė prabiltų“ (angl. „If Beale Street Could talk“), rež. Barry Jenkins
Sukrečiantis dėl itin jautrios neteisingumo temos filmas, kuriame pakankamai tikrovišku būdu buvo pasistengta pateikti rasizmo sąvoką. Be šios temos, filmas sugeba pakerėti poetiškai išreikštu meilės jausmu ekrane tarp dviejų paprastų, tačiau vidumi turtingų jaunų žmonių, kurių gyvenimas pavirsta į pragarą po vieno nekalto incidento. Ši emocionali ir artimą žmogų mylėti nuteikianti drama bus vienu iš geriausių pasirinkimų festivalio repertuare. 8.5/10
7. „Kvantifikacijos trilogija“ (angl. „Quantification trilogy“), rež. Jeremy Shaw
Vienas keisčiausių mano matytų trumpametražių dokumentinių filmų ciklas, kuriame nuodugniai buvo bandyta atskleisti kaip elgiasi žmonės, turintys Žmogaus atazavimo sindromą. Filmas labai nišinis ir skirtas pakankamai siauram žiūrovų ratui. Nors jį žiūrint mane aplankė keistos mintys ir itin netikėtos emocijos, kurias sukėlė vaizdai, prilygstantys LSD poveikiui, tačiau nedrįsčiau jo rekomenduoti. Ši juosta arba patiks, arba jos nekęsite. 6/10
8. „Muziejus“ (angl. „Museum“), rež. Alonso Ruizpalacios
Senovės Pietų ir Centrinės Amerikos civilizacijos kaip Majai ar Actekai nėra iki galo ištirtos, tačiau jų turimas paveldas ir įspūdingo grožio šventyklos priverčia aikčioti iš nuostabos. Šis filmas ir yra apie tai, koks jų paveldas yra neįkainojamas ir kokie niekingi yra tie, kurie dėl gobšumo bando pasisavinti itin vertingas relikvijas, kuriomis grožisi milijonai turistų ir vietinių žmonių. Filme netrūksta ir įtampos, ir dramos, ir aišku protingų minčių, kurios leidžia atsakyti į vieną paprastą klausimą: „O kas mes būtume be savo paveldo?“ 7,5/10
9. „Širdžių dama“ (angl. „Queen of Hearts“), rež. May el-Toukhy
Šaltas, nepatogus ir labai intriguojantis danų kino projektas, kuris įtraukia dėl savo nenuspėjamo siužeto. Visa istorija laikosi ant pagrindinės herojės ir ją meistriškai įkūnijusios aktorės Trine Dyrlholm vaidybos. Tu ja žaviesi, vienu momentu tau jos gaila kaip žmogaus ir galiausiai tu jos visa širdimi neapkenti. Juosta iš dalies priminė puikų 2012 metų filmą „Medžioklė“ (angl. „The Hunt“), kuriame irgi buvo gvildenama melo ir tiesos tema bei visuomenės smerkiami poelgiai. Asmeniškai – vienas iš mano festivalio favoritų. 8,5/10
10. „Kambarinė“ (angl. „The Chambermaid“), rež. Lila Aviles
Ką veikia kambarinės, atidūrusios mūsų asmeninėje viešbučio erdvėje? Su kokiais klientais tenka joms susidurti? Kaip atrodo kambarinių darbas? Į visus šiuos klausimus pakankamai nuoširdžiai atsako filmo režisierė Lila Aviles. Tačiau be eilinių dienų viešbučio teritorijoje ir pagrindinės filmo herojės dienotvarkės, daugiau nieko nevyksta. Jau įpusėjus filmui viskas pavirsta į nuobodžiai atrodantį pasakojimą, kuris taip pat ir pasibaigia. Geriau dar kartą pasižiūrėti kitą meksikietišką filmą „Roma“, kurį mums padovanojo „Oksarinis“ Alfonso Cuaronas. 5/10
11. „Šefas Flynnas“ (angl. „Chef Flynn“), rež. Cameron Yates
Nuoširdžiai ir paprastai papasakota vieno berniuko sėkmės istorija, kuris dar būdamas dešimties atrado savo pašaukimą. Pradėjęs mamos virtuvėje visokiausius eksperimentus jis netrukus persikėlė į Niujorką, kur pradėjo žavėti vietinius gurmanus ir negalinčius patikėti jaunojo berniuko talentu profesionalius šefus. Tai ne vien filmas apie savo tikslo siekimą, bet ir istorija, kuri parodo, kokia gali būti motinos meilė savo sūnui, kuris nebuvo užspaustas kažkokiuose rėmuose ir galėjo save realizuoti taip, kaip norėjo. Pamokantis, įkvepiantis ir labai lengvai vystomas dokumentinis filmas, kurį galima žiūrėti su visa šeima. 8/10
12. „Didžioji žuvis“ (angl. „Manta Ray“), rež. Phuttiphong Aroonpheng
Pasakyti, kad šis filmas nuvylė, tai lyg nieko nepasakyti. Nykus, vientisas, neintriguojantis ir, kas blogiausia, be galo nuobodus projektas, kurio sausai atrodantis pagrindas sukėlė ne itin malonius įspūdžius. Nei filme dialogai yra ypatingi, nei rodomas veiksmas pritraukia prie ekrano, o ką kalbėti apie herojus, kurie beveik visos juostos eigos metu kažkur braido. Tokią kasdienybę aš galiu pamatyti nuvažiavęs į Kalvarijų turgų ir pasižiūrėjęs į ten apsilankančius žmones. Ir tai, manau, bus įdomiau nei stebėti šią istoriją. Tiesa, filme yra vienas pliusas – puikus operatoriaus darbas, kuris pradžiugino nuostabiais gamtos vaizdais. 3/10
13. „Raudona“ (angl. „Red“), rež. Benjamin Naishtat
Šiame filme visu gražumu yra demonstruojamas vienas, mano nuomone, gražiausių praeito šimtmečio dešimtmečių – 70-ieji. Prašmatnios mašinos, įdomūs patalpų interjero sprendimai, seksualiai atrodančios damos ir aišku paskutinio mados klyksmo žmonių stilius pridavė šarmo šiai įtemptai istorijai, kuri iki pat finalo neleidžia atsikvėpti dėl palaipsniui kuriamos intrigos. Aktoriai pasidarbavo irgi puikiai, dėl ko šis filmas žiūrisi dar geriau ir įtaigiau. Nepamirškime taip pat ir taikliai pateikto laikotarpio dar ir dėl politinių aspektų, kurie čia taip pat turėjo nemažai įtakos kuriant bendrą pamatą. Visa tai susumavus, gavosi tvarkingas ir malonus akims detektyvas su trilerio prieskoniu. 7,5/10
14. „Iki dugno“ (angl. „Playing Hard“), rež. Kinga Dębska
Trijų skirtingų amžiaus moterų drama ir viena jų didelė problema – alkoholizmas. Filmas nuodugniai analizuoja šios ydos, kuri gali aplankyti kiekvieną iš mūsų, ištakas ir pakankamai racionalius sprendimus, galinčius padėti išsikapstyti iš šios bėdos, kol dar nėra vėlu. Žiūrint į juostos pagrindinius personažus galima jausti jiems tik dvi emocijas – gailestį arba neapykantą. Kiekvienas iš šių jausmų puikiai leidžia filmo peržiūros metu susitapatinti su veikėjais ir suvokti, kas yra svarbiau – šviesus rytojus ar dabartinė maloniai nuteikianti alkoholiu užtamsinta tikrovė. 8/10
15. „Dar viena gyvenimo diena“ (angl. „Another Day of Life“), rež. Damian Nenow, Raul De La Fuente
Pasaulinis karas – baisus reiškinys, tačiau pilietinis karas yra dar baisesnis, nes savi žudo savus dėl kažkieno niekingų kėslų įgyvendinimo. Taip buvo ir aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje vienoje iš Afrikos šalių, Angoloje. Apie tai ir yra šis netradiciškai atrodantis dokumentinis filmas, kuris mums buvo pristatytas animaciniame pavidale. Dėl to juostą buvo ne tik malonu žiūrėti, bet ir per animacijos prizmę mes galėjome išvysti kelias utopines režisieriaus vizijas apie žmoniją ir pasaulį, kokį mes patys statome. Užfiksuoti kadrai ir naujos Afrikos kūrimasis lenkų reporterio Ryszardo Kapuscinskio akimis – tai ne tik puikus anų laikų dokumentas, bet ir istorija verta Nobelio premijos. 8/10
16. „Tikra meilė“ (angl. „Real Love“), rež. Claire Burger
Buitiškai susuktas ir niekuo neypatingas pasakojimas apie tėvo ir jo dviejų dukrų santykius, kurie, aišku, dėl siužetinių sumetimų nebuvo rožėmis kloti. Ar čia kažkas sukrečia? – Ne. Ar filmas neša kažkokią stiprią socialinę žinutę? – Ne. Ar bent jau šioje istorijoje buvo koks nors pamokslas? – Ne. Tiesiog tai buvo ištrauka iš vieno žmogaus gyvenimo ir jo rutinos, kuri nuo pradžios iki pat filmo finalo išliko tokia pati. Gal tik buvo vienas kitas pasikeitimas, kuris nelabai ir sujaukia bendrą poveikį. 5/10
17. „Krovinys“ (angl. „The Load“), rež. Ognjen Glavonič
Minimalistinis, niūrus ir labai tikroviškas filmas apie itin pavojingą laikotarpį NATO bombarduojamoje Serbijoje. Nors filme ir nebuvo parodytos visos tos baisybės, tačiau jį žiūrint buvo juntama įtampa ir labai nesaugus jausmas, jog kažkas kažkur tuoj nutiks. Toks saspensas leido visos peržiūros metu sėdėti kaip ant adatų ir svarstyti apie režisieriaus paliktą labai svarbią žinutę, susijusia su žmogiškumu bei neišvengiamomis šio karinio konflikto pasekmėmis. Tai ne vien viena vieno paprasto žmogaus diena karo zonoje, o dar ir itin atviras žvilgsnis į tuos, kuriems teko visa tai išgyventi savo kailiu. 8/10
18. „Vagiliautojai“ (angl. „Shoplifters“), rež. Hirokazu Kore-eda
Nuo pat pirmų akimirkų įtraukianti istorija leidžia pamatyti tai, kas išties gąsdina – auklėjimo skirtumus tarp tų, kurie pagimdo, ir tų, kurie sugeba duoti vaikui kažką daugiau nei vien gyvybę. Taip pat, tai juosta ne tik apie šeimą ir žmonių norą būti kartu bei auklėjimą, tai dar filmas apie tai, kaip iš pažiūros niekingais darbeliais užsiimantys valkatos gali būti geresniais žmonėmis už tuos nublizgintus ir viešumoje mėgstančius save pateikti individus. Jautrus ir nuoširdžiai taiklus savo pasirinkta tema kino projektas, kuris privers susimąstyti apie gyvenimą ir tuos, kurie yra šalia mūsų. 8,5/10
19. „Eteris“ (angl. „Ether“), rež. Krzysztof Zanussi
Jau nuo pat pirmų šios juostos kadrų matėsi, kad prie jos dirbo tikras senajai mokyklai priklausantis kino meistras. Meistras, kuris sugebėjo ne tik nuodugniai išnagrinėti gėrio ir blogio kovą, žmogiško apsėdimo sąvoką bei šiuolaikinės medicinos ištakas, bet dar ir parodyti, koks žmogus gali būti lengvai palaužiamas dėl menkiausio noro būti laisvam. Prie viso to, filmo pliusu dėka meninio apipavidalinimo tapo puikiai atkurtas istorinis laikotarpis ir aišku nuostabi pagrindinių aktorių Andrzejaus Chyros ir Jaceko Poniedzialeko vaidyba. 7,5/10
20. „Artimi priešai“ (angl. „Close Enemies“), rež. David Oelhoffen
Brutalus, pesimistiškas ir labai „pacaniškas“ filmas apie Paryžiaus banditus, kuris ne tik atskleidžia tamsius vienos įtakingos nusikalstamosios šeimos darbelius, bet ir suteikia nemažai gerų minčių apie draugystę, atsidavimą ir pagarbą vienas kitam gyvenant betono džiunglėse tarp kitų tokių pačių visuomenės padugnių. Nuo pradžios iki galo filmas laiko ne tik geroje įtampoje, bet dar ir sugeba įtraukti į šią itin patrauklią akims istoriją, kuri iš dalies primena 1995 metais pasirodžiusį kitą prancūzų kriminalinį filmą „Neapykanta“ (pranc. „La Haine“). 7/10
21. „Magiškos naktys“ (angl. „Magical Nights“), rež. Paolo Virzi
Tai yra filmas, kuris ne tik užburia savo įdomia istorija, bet ir priverčia suvokti kas iš esmės yra kinas ir kaip atrodo jo virtuvė iš vidaus. Šiuo atveju kalba eina apie italų kiną ir jaunų menininkų bangą, kuri ne tik apvertė aukštyn kojomis ilgus dešimtmečius industrijoje nusistovėjusią tvarką, bet ir savotiškai prisidėjo prie klasikinio italų kino žlugimo. Kas yra susipažinęs su šios šalies filmais ir bent jau žino, kas toks yra Federico Fellinis, Michelandelo Antonionis bei Marcello Mastroiannis, gaus labai didelį malonumą stebint šią šiek tiek absurdišką, bet intriguojančią dramą su patraukliu detektyvo prieskoniu, kuris buvo būdingas klasikiniam kinui. 7,5/10
22. „Trys nepažįstami broliai“ (angl. „Three Identical Strangers“), rež. Tim Wardle
Nuo pradžios iki pat galo puikiai sukaltas dokumentinis filmas, kurio pamatu tapo neįtikėtina ir prieš beveik keturis dešimtmečius visą Ameriką sukrėtusi trijų kūdikystėje atskirtų brolių istorija. Filme nuodugniai buvo papasakotas kiekvieno iš trynukų gyvenimo kelias ir jų asmeninė tragedija, kuri davė atgarsį visuomenėje. Keisčiausia, jog juosta, kurios viduje slepiasi labai rimta problema, sugebėjo pritraukti prie ekrano per pakankamai lengvą ir nuoširdžią prizmę, dėl ko žiūrint šį filmą į galvą ateina ne slegiančios mintys, o pozityviai nuteikiantys momentai, kurie sugeba priminti, kokia svarbi kiekvienam iš mūsų yra šeima. 8,5/10