Kino pasaulį ir visą Lietuvą praėjusių metų balandžio pradžioje sukrėtė žinia apie Ukrainoje nužudytą režisierių Mantą Kvedaravičių. Manto sužadėtinė Hanna Bilobrova ne tik sugrąžino jo kūną į Lietuvą, bet ir slapta iš Ukrainos išgabeno jų filmuotą medžiagą. Vėliau Manto bendražygiai, dirbę su juo prie ankstesnių filmų, kartu su H. Bilobrova baigė kurti M. Kvedaravičiaus pradėtą dokumentinį filmą „Mariupolis 2“.
Filmo premjera šalyje įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Po seanso Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė kalbėjo, kad nors daugybė žmonių vyksta į Ukrainą, įsivaizduoti, kaip atrodo putino genocide įkalintų žmonių kasdienybė, yra labai sunku. Tačiau anot Premjerės, pamatyti šį vaizdą yra ypatingai svarbu.
„Nors nebeturime Manto, bet liko jo liudijimas, kažkaip mus pasiekęs iš labai dramatiškų ir nesuvokiamų aplinkybių. Ir dabar mes visi tai galime matyti. Tai – ne tas atvejis, kai gali sakyti „įdomu“. Iš tikrųjų nėra žodžio, kuriuo galėtum apibūdinti šį filmą, bet pamatyti jį būtina, kad dar geriau suprastume, jog privalome nepavargti remti Ukrainą“, – sakė I. Šimonytė.
Ji pratęsė, kad kinas turi galią priversti žmones patikėti stebuklais ir atverti žmonėms akis, o toks filmas kaip „Mariupolis 2“ yra tai, kas liudija tiesą: „Žmonės pamiršta, detalės išsitrina, o čia lieka liudijimas. Liudijimas nusikaltimo, liudijimas kančios. Liudijimas genocido prieš ukrainiečių tautą ir liudijimas mums, kad ta frazė „Niekada daugiau“, kuri buvo sukurta ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, turbūt truputį nudilo. Tai yra priminimas, kad niekada daugiau – tikrai niekada daugiau.“
Atminimo visiems kare žuvusiems žmonėms simbolis
Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius Kristupas Sabolius akcentavo, kad to, kas vaizduojame šiame dokumentiniame filme, kitur išvysti tiesiog neįmanoma.
„Aš manau, kad tai yra neįtikėtino stiprumo filmas. Jis mums leidžia neįtikėtinu būdu priartėti prie būsenų, apie kurias mes galime daug skaityti, girdėti spaudos, radijo ar televizijos reportažuose, bet jų išgyventi neįmanoma. Šiame meno kūrinyje gali pajusti to neįtikėtino siaubo, pavojaus ir žiaurios tikrovės akistatą. Mes daug girdime ir matome apie karą. Bet to, ką įmanoma pamatyti šiame filme, neįmanoma pamatyti niekur kitur“, – sakė K. Sabolius.
Kanų kino festivalio specialųjį dokumentinio kino prizą pelnęs ir geriausiu dokumentiniu filmu Europos kino apdovanojimuose pripažintas „Mariupolis 2“ yra antrasis M. Kvedaravičiaus filmas apie karo išgyvenimus šiame mieste.
„Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas,“ – rašoma apie filmą jo pristatyme.
„Mariupolis 2“ bus rodomas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Gargždų, Tauragės ir Anykščių kino teatruose nuo kovo 30 d.
Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Medienboard Berlin Brandenburg ir CNC.