Tokių kelionių esmė – pabandyti suprasti pasaulį arba save ir paklausti, kaip žmogų veikia jį supranti kultūrinė aplinka. Tai – savirefleksijos galimybė ir kitoks pasaulio pajautimo būdas.
Istorikas pastebi, kad gana daug žmonių, nepaisant paviršutiniško vartojimo įsigalėjimo, nuoširdžiai nori suprasti, kas vyksta aplink, ką pasakoja juos supantis menas ar architektūra ir kaip tai veikia žmonių identitetą.
Lietuviai, sako R. Kamuntavičius, mėgsta keliauti ir yra viena labiausiai keliaujančių Europos tautų. Tačiau tai daro konservatyviai, gan sunkiai peržengia per savo įsitikinimus ir labiau rūpinasi pramogomis, jusliniais malonumais ar pirkiniais.
Mokslininkai turi dalintis
Kyla klausimas, kaip Vytauto Didžiojo Universiteto docentas, mokslų daktaras ėmėsi keliauti kartu su grupėmis. R. Kamuntavičius juokauja, kad savo kelionėse skaito tokias pačias paskaitas, kaip studentams auditorijose, tik gryname ore.
Tačiau surimtėjęs priduria, kad jau kurį laiką samprotauja apie mokslininkų pareigą dalintis savo žiniomis ir tyrinėjimais su visuomene. Jo nuomone, mokslo žmonės neturėtų užsidaryti savo mokslo įstaigose ir bendrauti tarpusavyje ar tik su studentais.
Atvirkščiai, jis pabrėžia, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, mokslas yra per mažai populiarinamas. Todėl žmonės nesupranta istorinių tekstų ar mene, kultūroje naudojamų simbolių reikšmės ir poveikio, todėl ir „vartoja“ juos paviršutiniškai.
Jo manymu, intelektinės–kultūrinės kelionės padeda griauti suvokimo barjerus. Žiūrint į meną smegenys ir neturi ilsėtis, tvirtina R. Kamuntavičius.
Kaip pavyzdį mokslininkas pateikia ganėtinai neseniai atidarytą Berlyno Žydų genocido muziejų. Galima ten nuvesti, pasakoja jis, dvi žmonių grupes: vieną visiškai nepasirengusią, o kitą pasidomėjusią, koks tai muziejus ir kokią žinią jis neša.
Pirmoji tikriausiai pasipiktintų, kad pamatė plikas sienas ir išmetė pinigus balon, o antroji pasakytų, kad muziejus iki širdies gelmių sukrėtė ar pakeitė pasaulėžiūrą.
Tad domėjimasis kultūra reikalauja pajungti mąstymą ir pasirengti ne tik mėgautis laisvalaikiu, bet ir kelti klausimus bei ieškoti atsakymų.
Savo keliones jis laiko parama šalies kultūros vystymuisi. Su R. Kamuntavičiumi keliavę kai kurie žmonės prisipažįsta, kad mokslininkas atveria mąstymą, išplečia akiratį, net šokiruoja, nes suvokiama, kiek mažai iki šiol turėta žinių apie Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūrą, todėl nemaža dalis ima su R. Kamuntavičiumi keliauti nuolat.
Lietuvos yra visoje Europoje
Dalis R. Kamuntavičiaus vedamų kelionių – po Lietuvą. Ar pasiteisina trumpos vietinės kelionės, kai dauguma siekia keliauti užsienin?
Mokslininkas sako, kad supratę visų pirma savo šalies kultūrą, geriau suprasime ir save. Keliaujant po Lietuvą matosi, kokia ji įvairi ir kokie skirtingi istoriniai ir politiniai procesai ją formavo.
Pavyzdžiui, Rytų ir centrinėje Lietuvoje tebegyvena daug lenkų, visoje Lietuvoje išlikę daug žydų kultūros paveldo, o mūsų baroko architektūra sukurta italų ir vokiečių. Tuo metu Kėdainiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais gyveno didžiausia škotų diaspora už Britų salyno ribų.
Tokie istoriniai faktai nėra „popieriniai“ – juos liudija ne tik architektūrinis palikimas, bet ir įtaka maisto ruošimo tradicijoms, pavardėms ar kalbai. Tai padeda žmonėms pasižiūrėti į save iš šalies, suprasti šalies meną, istoriją, architektūrą, suvokti, jog visi esame persimaišę – kad „grynų“ lietuvių nėra daug. Šis suvokimas ilgainiui padeda pasijusti patriotu daug labiau, nei bet koks vadovėlis.
Norėdami dar geriau suprasti save, galime savo miestus, meną, architektūrą su kuo nors palyginti. Pvz., vaikštant Romoje, matosi, kokios itališkojo baroko formos atkeliavo iki Lietuvos. Tuomet jos tampa prasmingesnės ir artimesnės.
Varšuvoje Vyčių rastumėme daug daugiau, negu Vilniuje, kadangi tai buvo Abiejų Tautų Respublikos sostinė, kurioje vyko seimai ir buvo renkami valdovai. Taip ir pati Lietuva tampa tarsi didesnė, aiškesnė, suprantamesnė.
Kai kuriose kelionėse R. Kamuntavičius talkinti pasikviečia tų šalių intelektualus, daugiausiai – kelionėse po Lenkiją, Baltarusiją, Austriją. Šie iš savo pozicijos papasakoja ir apie savo šalį, ir apie požiūrį į Lietuvą. „Taip išgirstame ne subjektyvias kažkieno nuomones“, – tvirtina mokslininkas.
Pavyzdžiui, pasakoja R. Kamuntavičius, Pažaislio bažnyčia ir vienuolyno kompleksas yra vienas žymiausių visos Europos baroko statinių. Tai reiškia, kad jo architektūriniuose ir dekoro sprendimuose buvo įtaigiai užkoduoti Europos civilizacijos ženklai ir prasmės, kurias „skaityti“ į Lietuvą plaukia turistai iš pačios Italijos – baroko tėvynės.
„Visas didysis Europos menas yra pilnas kodų ir simbolių. Kol mokėsime juos pamatyti ir suprasti, tol būsime europiečiai. Sakoma, kad Europos civilizacija išnyks, kai pastatai taps beprasmiais medžiagų ir formų rinkiniais, kuriais mes tik grožėsimės ar bjaurėsimės, nesuprasdami ir net neklausdami, kodėl“, – rašoma R. Kamuntavičiaus neseniai išleistame leidinyje apie Pažaislį.
„Per bendros kultūros įsisąmoninimą mes pajuntame bendrystę. Tai sveikas procesas bet kuriai visuomenei“, – įsitikinęs docentas.