J. Klata yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinių Lenkijos teatro režisierių, savo šalyje jis apdovanotas svarbiais Konrado Swinarskio, žurnalo „Polityka“ steigiamu „Passport“ apdovanojimais, jam įteiktas ir prestižinis Europos teatro prizas už „Naująją Teatro realybę“. Nors J. Klata vadinamas maištingu ir drąsiu režisieriumi, pasak Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Gintaro Grajausko, tai nėra tuščia poza ar skambi etiketė – režisierius yra tiesiog sąžiningas žmogus, – „J. Klata kūryboje nėra maišto dėl maišto. Jis nedaro politinio meno ar politinės agitacijos spektaklių – tiesiog parodo, kad pasaulyje mažai kas keičiasi. Tai parodo prikišamai, kaip pirštu į akį. Dėl to jis daug kam nepatinka“.
Anot G. Grajausko, J. Klata yra labai tekstą gerbiantis režisierius, „Jis sugeba rodos seną medžiagą parodyti kaip be galo šiuolaikišką ir aktualią. Jo spektakliuose tekstai nepritempinėjami, nes nieko juose nereikia pritempinėti. J. Klata labai teisingai pasirenka medžiagą savo spektakliams ir juos kurdamas moka palikti patį koncentratą“.
Paties J. Klatos nuomone, didžiausias nesusipratimas teatre yra spektakliai tiesiog iliustruojantys klasikinius tekstus. „Dažnai Lenkijoje konservatyviuose sluoksniuose išreiškiamas toks noras – suvaidinti pjesę taip, kaip ji buvo parašyta. Bet teatrinis tekstas funkcionuoja socialiniame kontekste. Kontekste laiko, kuriame šis teatrinis tekstas buvo parašytas“, – dar praėjusių metų žiemą „TheATRIUM“ festivalio metu inicijuotame pokalbyje teatrologei Ramunei Balevičiūtei sakė režisierius. Jo nuomone, svarbu ne tik skaityti, bet ir suprasti tekstus, „XXI teatro atsakomybė atlikti sudėtingą darbą bandant pagauti to laiko socialinį kontekstą ir istorinę realybę, o vėliau pabandyti sukurti kultūrinę transliaciją to būdo, kuriame šis tekstas veikė aname pasaulyje“.
„Kartais sakau, kad darau teatrinius „koverius“. Bandau išsaugoti pirminio impulso, buvusio klasikų tekstuose, energiją ir revoliucingumą. Iš naujo skaitant jų žodžius, bandant suprasti, kokiose aplinkybėse funkcionavo tas kūrėjas ir kas labiausiai graužiančio buvo jo mintyje, bandau surasti geriausią to analogą mūsų laikui“, – pasakojo J. Klata.
Pakviestas dirbti Klaipėdoje J. Klata pasiūlė kurti spektaklį pagal A. Puškino „Borisą Godunovą“.
„Iškart pasakėme, taip, supratome, apie ką eina kalba. Tam tikrose geografinėse platumose kai kurie dalykai nuolat pasikartoja ir iš jų niekas nepasimoko.“, – apie tai, kaip buvo sutiktas lenkų režisieriaus pasiūlymas kalbėjo meno vadovas, – „Šiais 2021 viešpaties metais „Borisas Godunovas“ skamba taip šiuolaikiškai, kad nieko nereikia keisti. Atrodo, kad žmonės neturi istorinės kolektyvinės atminties. Praeina kiek laiko ir gali juos mulkinti ta pačia tema, viską bus pamiršę“.
Režisierius kalbėdamas apie jį traukiančius kūrinius minėjo juose esantį perspėjimą, „Mano meistrai yra kūrėjai, kurie įžvelgdavo pavojų ir perspėdavo, kas blogo gali nutikti. Jie nekurdavo dvaro meno, propagandinio meno arba meno dėl meno. Jie rizikuodavo savo meniniu gyvenimu, kartais ne tik meniniu, tam, kad pasakytų kažką esminio ir pavojingo. Todėl manau, kad geras spektaklis yra pavojingas.“ Atsirinkdamas medžiagą savo spektakliams režisierius minėjo visada ieškantis jų „perversminio potencialo“, „Ką iš tikrųjų autorius norėjo pasakyti ir kam norėjo priešintis? Kaip papasakoti apie tikrovę? Visi tie seni geri tekstai apie diktatorius, politinius perversmus, minios kvailumą staiga įgauna naujas reikšmes, visa tai tampa apie mus, – apibendrino J. Klata, – Dabar yra laikas, kuriame būtina kurti teatrą. Teatras – tai bendruomenės priemonė spręsti kylančius pavojus. Dabar teatras reikalingas kaip niekada“.
„Borisas Godunovas“ nukelia į didžiosios suirutės laikotarpį Rusijoje XVI a. pab – XVII a. pr. Pirmasis Rusijos caras Ivanas Rūstusis savo įpėdiniams palieka smarkiai ištuštintą iždą, po jo į valdžią atėjęs sūnus Feodoras istorikų prisimenamas kaip ligotas ir visai nesidomėjęs politika. Jį netrukus pakeitė pirmojo caro patikėtinis B. Godunovas, „aprašomas laikotarpis yra ištisinė kova dėl valdžios. Pasibaigus vienai tironijai atsiranda daug valdžią bandančių perimti mažų tironėlių. Dalyvauja ir senosios aristokratinės grupuotės ir naujos. – apie A. Puškino vaizduojamą Rusijos istorijos epizodą pasakojo G. Grajauskas, – B. Godunovo asmenybė iki galo neaiški, vieni žino kaip konkurentų vaikų žudiką, opričinos statytinį, kita vertus tai, ką jis bandė daryti būdamas valdžioje – akivaizdžiai teigiamos reformos. Tuo metu Rusijoje vyko ir ugnikalnio Peru išsiveržimo sąlygota, kelis metus trukusi vulkaninė žiema. Žmonės badavo“.
Anot teatro meno vadovo, net ir per daug nesigilinant lengva užčiuopti paraleles su šiandienos realijomis, „vietoj pandemijos – vulkaninė žiema, vietoj pabėgėlių prie sienos – į Maskvą plūstantys badaujantys baudžiauninkai“.
Kviesdamas į būsimą premjerą teatro meno vadovas minėjo, kad „Borisas Godunovas“, net jei kurtas remiantis klasikiniu A. Puškino tekstu, tikrai nebus istorinė-kostiuminė drama, „J. Klata sugeba tiksliai ir subtiliai priartinti literatūrinę medžiagą prie šiuolaikinio žiūrovo“.
J. Klatos spektaklio „Borisas Godunovas“ premjera vyks rugsėjo 1-3 dienomis Klaipėdos dramos teatre.