„A la luna“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sumanytas kaip įspūdingas reginys atvirame ore, kuriame muzika, vaizdais, kostiumais, šviesa ir judesiais kuriama romantiška, šiek tiek mistiška mėnesienos nutviekstos nakties nuotaika ir užuominomis pasakojamos istorijos apie šiuo paros metu patiriamus išgyvenimus.
Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, pagrindinis šio reginio įkvėpėjas ir dalyvis bus Mėnulis – artimiausias Žemei kosminis kūnas, besisukantis aplink jųdviejų abipusės traukos centrą. Jų tarpusavio sąveika tokia glaudi, kad šiandien neretai Žemė ir Mėnulis net pavadinami dvinare planeta. Mėnulio trauka ne tik veikia gamtos ir žmonių biologinius ritmus, bet ir nuo neatmenamų laikų audrina jautrios sielos poetų, muzikų, dailininkų vaizduotę. Tad jam pirmąkart elinge įrengtoje pilnaties formos scenoje ir bus atnašaujama ši visus menus jungianti teatralizuota programa.
Esant palankioms oro sąlygoms koncerto metu danguje virš marių bus galima stebėti saulėlydį ir priešpilnio laidą, o scenoje atpažinti daugelį laisvai šios programos kūrėjų interpretuotų Mėnulio įvaizdžių bei simbolių. Nuo seno žmonės, stebėdami Mėnulio judėjimą dangaus skliautu ir kas septynias dienas besimainančius jo pavidalus (manoma, kad lietuviškas Mėnulio pavadinimas kilęs iš žodžio mainulis) – jaunatį, priešpilnį, pilnatį ir delčią, jų ryšį su orų kaita, vandens potvyniais ir atoslūgiais, įtaką visos gyvosios ir negyvosios gamtos gimties ir mirties ciklams, jį siejo su dievybėmis, kurioms buvo priskiriamos mistinės galios, teikiančios vaisingumą, gyvybę, naują pradžią.
Kita ypatinga Mėnulio judėjimo Žemės atžvilgiu savybė ta, kad dėl sinchroninio sukimosi (Mėnulis apskrieja aplink Žemę per tiek pat laiko, per kiek apsisuka aplink savo ašį) į Žemę visada atsukta tik viena – „šviesioji“ jo pusė. Apie „tamsiąją“ jo pusę mažai žinota iki pat 1959-ųjų, kai kosminis zondas padarė pirmąsias iš Žemės nematomo Mėnulio pusrutulio nuotraukas. Šviesiosios / matomos / pažįstamos ir tamsiosios / nematomos / nepažįstamos Mėnulio pusių perskyra tapo atspirties tašku šios koncertinės programos dramaturgijai.
Pasak koncerto režisierės Rūtos Bunikytės, „tai tarsi dviejų Mėnulio deivių pokalbis. Šviesioji pusė mums geriau pažįstama, poetų apdainuota ir mylima. O tamsioji visuomet lieka šešėlyje, gaubiama baugios nežinomybės ir mistikos. Jos kalbasi ir nesusikalba, pasakoja savo istorijas ir konkuruoja tarpusavyje, bet joms nelemta tapti vieniu. Retsykiais šiose istorijose pasirodo ir vyriški personažai – kiekvienos iš deivių atskira meilės linija.“
Režisierė žada įvilkti reginio dramaturgiją į kiek mistifikuotą vizualinę išraišką, kurią kuria pirmąkart į bendrą komandą Klaipėdos festivalyje suburti menininkai – kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, vaizdo projekcijų dailininkė Vesta Obolevičiūtė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Solistų ir baleto šokėjų judesius režisuoja choreografė Inga Briazkalovaitė.
Muzikinės koncerto programos ašis – populiarios britų dainininkės, aktorės, šokėjos ir dainų kūrėjos Sarah’os Brightman (g. 1960) perdainuotos, perdirbtos kitų žinomų autorių (tarp jų tokių pasaulinę šlovę pelniusių atlikėjų kaip ispanų poproko grupė „Mecano“, islandų postroko grupė „Sigur Rós“ ar australų atlikėja Sia) dainos ir klasikinės bei kino muzikos kūrėjų sukurtos melodijos. Skambės tokie hitais tapę S. Brightman perdainiai kaip „Hijo de la luna“ (Mėnulio sūnus), „Canto della Terra“ (Žemės daina), „Time to Say Goodbye“ (Laikas ištarti sudie), „Nella fantasia“ (Mano vaizduotėje), „Sanvean“, „Breathe me“ (Kvėpuok manim), „Glósóli“ (Švytinti saulė) ir daugelis kitų iš jos albumų „Timeless“ (1997), „Eden“ (1998), „La luna“ (2000), „Harem“ (2003), „Symphony“ (2008), „Deamchaser“ (2013) ir „Hymn“ (2018).
Įžanga į šią geriausių S. Brightman hitų programą taps orkestrui aranžuota Claude’o Debussy pjesė „Mėnesiena“ (Clair de lune) iš „Bergamo siuitos“ fortepijonui. O ir vėliau programoje skambės ne vienas klasikinės muzikos perliukas: žymioji Undinės arija mėnuliui iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ (prieš dvejus metus pirmąkart pastatytos ir Klaipėdoje), KVMT simfoninio orkestro atliekamas „Ritualinis ugnies šokis“ iš Manuelio de Falla’os baleto „Meilė burtininkė“, Kserkso arija „Niekad nebuvo šešėlis“ (Ombra mai fu) iš Georgo Friedricho Händelio operos „Kserksas“ ir Kalafo arija „Nemiega niekas“ (Nessun dorma) iš Giacomo Puccini operos „Turandot“.
Muzikinę šou „A la luna“ programą su KVMT simfoniniu orkestru, solistais, pritariančiaisiais choro vokalistais ir baleto šokėjais rengia jau bene dešimtmetį su šiuo teatru glaudžiai bendradarbiaujantis kviestinis dirigentas Martynas Staškus. Mėnulio deivių vaidmenis jame atliks KVMT scenoje ryškiai spindinčios, publikos bei kritikų liaupses už plataus diapazono vaidmenis nuolat pelnančios solistės Rita Petrauskaitė ir Beata Ignatavičiūtė, o jų aistras kurstys ne mažiau ryškiu talentu apdovanotas, tiek operos, tiek populiariosios muzikos gerbėjams gerai pažįstamas tenoras Merūnas Vitulskis.
