„Jauno žmogaus gyvenime būna periodas, kai jau esi baigęs studijas, pradedi ką nors dirbti, bet dar nesi iki galo tikras, kad esi ten, kur norėtum būti. Atrodo, kad niekas iki galo netinka, gyvenimas klojasi kažkaip ne taip. Nors ir labai norisi judėti į priekį, tuo metu labai sunku priimti sprendimą – dažniausiai tik trypčioji vietoje ir daugiausiai energijos skiri kovai su vidiniais demonais“, – sako režisierius J. Tertelis.
Tokia sustingimo būsena spektaklio kūrybinei komandai primena REM miego fazę. R.E.M. (angl. rapid eye movement) – tai miego stadija, kai miegančiojo kvėpavimas sutankėja, tampa nereguliarus, akys po vokais pradeda neritmingai judėti, o raumenys atsipalaiduoja ir trūkčioja. Šioje miego fazėje mus aplanko ryškus sapnai, ir, nors smegenys aktyviai dirba, kūnas išlieka nejudrus. Režisierius J. Tertelis pastebi, kad būtent taip ir atrodo užstrigęs, pasimetęs jaunas žmogus – jis daug galvoja, bet negali pajudėti iš vietos.
Pagrindinė spektaklio veikėja (akt. Laima Akstinaitė) – jauna mergina, bandanti atsakyti į daugybę egzistencinių klausimų. Tačiau atsakymų paieškos virsta komiškomis, vidinio dramatizmo kupinomis situacijomis, idėjomis ir personažais, sutinkančiais vienas kitą absurdo ir juodojo humoro kupinoje fantasmagorijoje. Spektaklyje taip pat vaidina Justina Burakaitė, Simonas Lunevičius, Ieva Pakštytė ir Asta Zacharovaitė.
Spektaklio dramaturginį pagrindą (dramaturgas Andrius Jevsejevas) sudaro Klaipėdos jaunimo teatro aktorių pasakojimai apie juos kamuojančius kompleksus. Režisierius rinko istorijas apie aktorius lydinčias abejones, o spektaklis atskleidžia, kaip jaunų žmonių kartą veikia traumos ir įvaizdžiai, apie kuriuos sąmoningai net nepagalvojame.
„Tai ir patriotizmas, ir Baltijos kelias, ir 1994 m. nuskendusio kelto „Estonia“ tragedija. Gyvename emociškai pažeidžiamame fone, kur sunku susikalbėti pačiam su savimi. Bet šis spektaklis padeda į savo kompleksus, kurie mums atrodo tokie svarbūs ir dramatiški, pažvelgti ironiškai, pozityviai, atpalaiduoti tą užspaustą nervą. Tokio pozityvaus požiūrio į egzistencines problemas labai trūksta Lietuvos teatre“, – sako ne kartą su Klaipėdos jaunimo teatru bendradarbiavęs režisierius J. Tertelis.
Kaip spektaklyje pabrėžia baro padavėjas latvis Janis (akt. Simonas Lunevičius) – „Reikia ne dėjuot (vaitoti, aimanuoti – lietuviškai), o dejot (šokti – latviškai)“.
Nuotaikingą spektaklio atmosferą diktuoja ir scenografės Paulės Bocullaitės sukurta aplinka – ryškiaspalvė, primenanti kultinę 1996 m. „Windows“ darbalaukio nuotrauką. Ant žalios kalvelės, žydro dangaus fone pasirodantys veikėjai (kostiumų dailininkė Inga Skripka, šviesų dailininkas Julius Kuršis) tampa komiški, karikatūriški ir toli gražu neprimena siaubingų vidinių jauno žmogaus demonų.