Keista, bet ši klasika tapusi pjesė Lietuvos teatre statoma pirmąjį kartą. VST spektakliai rodomi rusų kalba su lietuviškais titrais. Į rusų kalbą pjesę vertė Josifas Brodskis, o lietuviškai ją prakalbino vertėja Rita Gelombickaitė. Tiesa, dar 2005 metais. Vertimas buvo visai pamirštas, ir būtų galima parašyti atskirą dramą, kaip vertimas pasiekė patį teatrą.
– Kaip ir kada tavo akiratyje atsirado Tomas Stoppardas?
– Apie 2002-uosius Vilniaus universitete, antrajame ar trečiajame anglų filologijos bakalauro kurse. Visuotinės literatūros katedros dėstytoja Irina Melnikova T. Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasiūlė į galimų kursinių darbų sąrašą. Iš jo ir išsirinkau. Jau iš pat pradžių buvo įdomu: ir Hamletas, ir tikimybių teorija, ir Huizinga... Žaidimai. Tarsi nerimta. Ir kartu – rimčiau nebūna.
Jau vėliau, po dvejų trejų metų, kai mokiausi VU Vertimo katedroje, magistrantūroje, apsisprendžiau iš šios pjesės rašyti magistro darbą. Darbo pavadinimas, regis, skambėjo „Žodžių žaismo vertimas Tomo Stoppardo pjesėje „Rosenkrancas ir Gildensternas mirę“... Išversti pačią pjesę iš anglų į lietuvių kalbą buvo darbo dalis.
– Pati tema jau sufleruoja, jog versti buvo ką... T. Stoppardas kuria naujas prasmes naudodamasis kalbos arsenalu. Kaip sekėsi visus niuansus, skambesį pagauti lietuviškai? Kas pasirodė sunkiausia?
– Dauguma siūlomų temų buvo dalykiniai žodynėliai. Ir mano darbo vadovas sakė, va, sudarinėk grybų žodynėlį. Jau buvau pradėjusi nagrinėti ir grybų žinynus. Ne taip ir blogai... Bet... netraukė. Norėjau imtis vertimo – pabandyti, kaip seksis versti, ne tik terminus surinkti... Pjesės apimtis atrodė visai nedidelė. Išverčiama. Kalba paprasta. Bet pats tekstas keliasluoksnis. Ir sunkiausia tikriausiai buvo atsisakyti dalies prasmių, kažkurio prasmės sluoksnio, nes lietuvių kalboje tai išreiškia kiti žodžiai. Be to, turi likti lengvumas – juk scenoje du paprasti vyrukai, nieko ypatingo jie neveikia, keliauja – taip turi ir atrodyti. Reikėjo įsivaizduoti veiksmą scenoje ir per daug nuo savęs nepridėti, kad ir kaip norėjosi kažką paaiškinti. Dar vienas iš sunkesnių aspektų – įsivaizduoti, kaip personažai panašiomis aplinkybėmis kalbėtųsi lietuviškai. O visų niuansų tikrai nepagavau... Juokelių irgi nemažai nubyrėjo. Bet tikiuosi, kažkas liko. Mano magistriniam darbui vadovavo docentas Lionginas Pažūsis, jis iškart sakė: „Gerai pagalvok, ar išverčiama“. Ir suprantu, kodėl...
– Koks pirmas įspūdis buvo perskaičius T. Stoppardo pjesę? Ir kas visgi lėmė, jog pasirinkai versti ją, o ne sudarinėti grybų žodyną?
– Pirmo įspūdžio nebeatsimenu. Užkabino, matyt. Versti pasirinkau iš smalsumo ir užsispyrimo. Norėjau išbandyti save. Ir šiaip, versti įdomu – panašiai kaip spręsti galvosūkius.
– Skaitant pjesę imi suprasti, kodėl ši kertinė, jau klasika tapusi pjesė ilgai nebuvo versta į lietuvių kalbą, o ir nebuvo statyta Lietuvos teatruose. Pjesė intelektuali, sudėtinga, visgi tekste nejusti vertėjo prakaito... Kas vertėjui svarbiausia, kokių turėtų laikytis principų? Pasigirsta nuogąstavimų, kad mes nebemokame skaityti sudėtingų, painesnių tekstų...
– Verčiant nuobodu nebuvo. Netgi, sakyčiau, gerai pasilinksminau. O kas svarbiausia vertėjui? Čia jau kaip kam – man tikriausiai svarbiausias yra tikslumas. Svarbu suprasti teksto visumą ir teisingai išlaviruoti tarp „tiesos“ ir „grožio“. Sako, geriausia, kai vertėjas išvis nematomas. Dėl principų – vertėjas tik pasiuntinys, perduodantis žinią: tai, kas siunčiama, turėtų pasiekti gavėją. Sudėtingiems tekstams ne visuomet atsiranda laiko. Bet nemanau, kad prarandame gebėjimą gilintis ir skaityti. Ir kas yra painu? Pavyzdžiui, haiku: painu ar ne?
– Pjesėje labai svarbus žaidimo kalba aspektas. Žaidžiama garsažodžiais, sąskambiais, reikšmėmis... Tarsi žongliruojama Babilono bokšto statybinių atliekų likučiais – kalbos fragmentais. Galvojant plačiau, juk viskas yra kalba. Sapnai, daiktai, viskas, kas mus supa – irgi yra kalba. Objektais virsta – tik juos ištarus, užrašius, įženklinus, kitaip tariant, pavertus juos kalba. Kiek tau pačiai yra svarbus kalbos fenomenas? Ir kaip matytum pjesėje ryškią pastangą susikalbėti?
– Dabar visi gyvename vienokiame ar kitokiame Babilone. Ir žaidimai dažnai tampa būdu bendrauti kalbant skirtingomis kalbomis. Kalba, kaip kodas ir išraiškos priemonė, šiandien tiek pat aktuali kaip ir anksčiau – net dirbtinis intelektas mokosi kalbėti.
– Kaip susiklostė tavo pačios kaip vertėjos karjera, kuria linkme nugravitavai?
– Verčiu sinchroniniu būdu. Esu laisvai samdoma vertėja, daugiausia dirbu ES institucijose.
– Ar sekate Lietuvos kultūros, teatro, visuomenės aktualijas? Kas stebina, jaudina, kokius matote poslinkius?
– Aktualijas seku probėgšmais. Internete. Poreikis, ypač verčiant žodžiu, visuomet yra: svarbu žinoti, kas vyksta, kontekstą, jausti pulsą. O vyksta visko daug. Daugiau stebiu nei stebiuosi. Kultūrinėje erdvėje smagu pamatyti, sutikti senus pažįstamus, paskaityti jų publikacijas.
– Ką norėtum, svajotum išversti?
– Nežinau. Dabar net skaitau mažai, o versti raštu visai neturėčiau laiko.
– Ar tu turi kokių nors prietarų prieš pradedant versti? Ir kaip yra sunkiau – versti žodžiu ar raštu?
– Ne, neturiu. O vertimo esmė tikriausiai panaši, tik prie teksto dažniausiai galima grįžti ir vertimą patobulinti, o verčiant žodžiu, ką pasakei, tas pasakyta, ką praklausei, tas praleista. Bet verčiant žodžiu dirbama bent dviese, tad visuomet gali atsisukt į kolegą ir paklausti „ką?..“. Padeda.