Vasara – dėkingas metas atsigriebti
Marius Burokas teigia, kad nuo pat vaikystės vasaros laikotarpį išnaudoja neskaitytų klasikos kūrinių perskaitymui, spragų pildymui. „Tai puikus metas imti storesnes knygas, kurioms nebuvo laiko žiemą, rudenį, dirbant“ , – sako pašnekovas, išdavęs, kad šiuo metu skaito XX a. italų klasiko Giuseppe Tomasi di Lampedusa romaną „Leopardo“.
Lina Buividavičiūtė taip pat kalba apie didesnį laiko kiekį. „Vasara – dažno iš mūsų atostogų laikas. Kalbant apie skaitymą karštuoju sezonu, galimi keli scenarijai: kai kurie nori pailsinti ne tik kūną, bet ir protą, rinkdamiesi lengvesnius atostogų romanus, o kiti kaip tik atranda laisvo laiko ir energijos daugiau intelektinių pastangų reikalaujančiai literatūrai. Taip pat puikiai galima derinti abu mano įvardytus scenarijus – skirti laiko ir klasikinei, laiko patikrintai, ir naujausiai, ir pramoginei literatūrai.“
Aušra Kaziliūnaitė teigia, kad neplanuodami didelių kelionių ar ilgų atostogų, pailsėti galime knygų pagalba. „Viena magiškiausių knygų savybių yra ta, kad jas skaitant galima keliauti ir erdve, ir laiku. Manau, kad didelė dalis žmonių vasarą apskritai turi daugiau galimybių bei laiko skaityti, tad gali mėgautis knygomis iš per metus susikaupusio knygų sąrašo, o tie, kas visus metus skaito daug – vasarą nori kažko kitokio: netikėto, gaivaus, spalvingo.“
Klasikinė literatūra vasarą – ne utopija?
Paklausus, ar vasara yra tinkamas metas būtent klasikinei literatūrai, Marius Burokas, Lina Buividavičiūtė ir Aušra Kaziliūnaitė atsakymų ilgai neieško. „Visas metas yra tinkamas klasikinei literatūrai. Žinoma, būtų įdomu pažiūrėti, kokią klasikinę literatūrą mieliau skaityti žiemą, kokią pavasarį, vasarą, paskirstyti pagal metų laikus. Nežinau, ar kas yra daręs tokius tyrimus, bet vasara niekuo neblogesnis laikas negu kiti“ , – teigia M. Burokas.
„Manau, vasara dėkinga tuo, kad daugelis trumpiau ar ilgiau atostogauja. Atsiranda erdvės mintims, laisvo laiko stabtelėti, įsigilinti į savo vidinius procesus, analizuoti ir reflektuoti pasaulio procesus ir tendencijas, apmąstyti egzistencinius klausimus. Žinoma, tai sąlyginiai, individualūs dalykai, tačiau šiltasis sezonas ir atostogos išties tinkamas metas perskaityti tai, ką seniai norėjote, ir per įtemptus darbus niekaip neprisiruošėte. Kitas svarbus aspektas – klasikinė literatūra yra patikrinta laiko, jos kokybė, drįsčiau sakyti, garantuota. Todėl didelė tikimybė, kad pasirinkta knyga išties atitiks lūkesčius, praplės akiratį, suteiks peno apmąstymams, paliks nevienadienį įspūdį“ , – apie klasikinę literatūrą vasaros laikotarpiu pasakoja Lina Buividavičiūtė.
„Manau, kad klasikinei literatūrai visada yra tinkamas metas, todėl ji ir yra klasikinė. Taip jau sutapo, kad vasara man ir asocijuojasi su klasikinių kūrinių skaitymu, nes atostogaujant pas tėvus kaime, pas draugus ar prie jūros, net tyčia nepasiėmus knygos ar jau pabaigus pasiimtąsias visuomet aplink apsidairius galima rasti klasikinės literatūros kūrinių.“, – mintimis dalinasi Aušra Kaziliūnaitė.
Rekomendacijose – ir vaikystės kūrinių dvelksmas
Šių kritikų rekomenduojamos klasikinės literatūros sąrašuose išryškėja ne tik suaugusiųjų klasikai priskiriami kūriniai, bet šmėžuoja ir vaikystę primenančios autorių pavardės. Pavyzdžiui, Mariui Burokui pirmiausia į galvą šauna Hermano Melville kūrinys „Mobis Dikas“ ir paauglių dar mokyklos suole nagrinėjamo Francas Kafka kūryba. Taip pat literatūros kritikas mini renesanso atstovo, prancūzų rašytojo Fransua Rablė veikalą „Gargantiua ir Pantagriuelis“ bei rusų klasikos rašytoją Nikolajų Gogolį.
Poetė Lina Buividavičiūtė savo klasikinės literatūros rekomendacijose pateikia startinį penketuką. Jame atsidūrė F. Dostojevskis su kūriniais „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“ ir „Broliai Karamazovai“, L. Tolstojaus „Karas ir taika“ bei „Ana Karenina“, N. Gogolis su savo kūriniais „Baubas“, „Mirusios sielos“, „Revizorius“. Taip pat sąraše šmėžuoja A. Čechovas su „Žuvėdra“ ir „Vyšnių sodas“ bei Dž. Londonas su kūriniais „Martinas Idenas“ ir „Jūrų vilkas“.
Mėgstantiems lietuvišką literatūrą, Lina Buividavičiūtė, interpretuodama klasiką, kaip ji pati teigia, gana plačiai, rekomenduoja Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“ ir Balio Sruogos memuarinį kūrinį „Dievų miškas“.
Rašytoja Aušra Kaziliūnaitė su vasaros laikotarpiu sieja keletą klasikinių kūrinių: F. Scotto Fitzgeraldo Amerikos literatūros šedevrą „Didysis Getsbis“, trumpąją Edgaro Allano Poe prozą, Stanislavo Lemo kūrinį „Soliaris“ ir populiarųjį J.R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“.
Paprašius išduoti savo mylimiausius klasikinės literatūros kūrinius, poetė Aušra Kaziliūnaitė pamini Jorge Luiso Borgeso „Fikcijas“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ir Yokio Mishima kūrinį „Auksinė šventykla“.