Į sodybą siuntė užpuolikus vartyti skulptūras
Marcinkonių stoties galerijoje vykstančioje parodoje „Ir saulė, ir mėnulis, ir visos žvaigždės. Orvidų sodyba fotografijose“ galima pamatyti Audriaus Naujokaičio, Kristinos Paulauskaitės, Leonardo Surgailos, Sigito Baltramaičio, Arūno Kulikausko, Modesto Ežerskio fotografijas; Henriko Šablevičiaus dokumentinį filmą, Leono Čerškaus videofilmą ir Vlado Vildžiūno videomedžiagą. Rodomi ir O. Judakovos darbai.
Nors tokie faktai, kad sovietiniais metais į V. Orvido sodybą buvo siunčiami užpuolikai, buvo vartomos skulptūros, anot O. Judakovos, nėra per daug aptarinėjami, bet tokių atsiminimų yra išlikę.
„Nufotografavau tas skulptūras, kurios aiškiai matėsi, kad skilusios. V. Orvido skulptūros mažesnės nei žmogaus ūgio, dažnai laibos, ne masyvios. Spėju, kad nuvertus skildavo gan greitai. Kai kurių tik detalės nuskilusios, ranka ar karūnos dalis, kitos gi, – aiškiai matosi, skilusios viršutiniame skulptūros trečdalyje – tarsi būtų nukentėjusios. Aišku, galėjo būti ir taip nuvirtusios, bet, kadangi yra tokie atsiliepimai, kad buvo vartoma vandalizuojant vietą, galiu daryti išvadą, kad šičia – to ženklai“, – kalbėjo O. Judakova.
Literatūros trupinių – daug
Išsamių tyrinėjimų, V. Orvido kaip menininko, jo sodybos, O. Judakova pastebėjo, nelabai yra, bet straipsnių – ir internete, ir sovietinėje spaudoje netrūksta.
„Literatūros trupinių – daug, buvo įdomu juos, kiek įmanoma, rinkti, dėlioti paveikslą, nes, kaip ir sakiau, iš anų laikų prisiminimų neturiu. Faktai, kurių nebuvo spaudoje, ir kas į mano rankas pateko atsitiktinai – filmininko Jono Meko sudaryta papkutė, susegta brošiūrėlė. <...> Viršelis J. Meko ranka su flomasteriais papaišytas: „Orvidas garden“. Jisai ją buvo pasiruošęs tada, kai 2011-aisiais jį pakvietė į Londono galerijos „Serpentine“ rengiamas pokalbių serijas“, – pasakojo O. Judakova.
Tais metais, anot pašnekovės, pokalbių tema buvo sodai. „Juose dalyvavo ir tikri sodininkai, ir menininkai, ir architektai, – sodo tema liečiama įvairiais aspektais. J. Mekas pristatė Orvidų sodybą kaip skulptūrų sodą, rodė a.a. A. Naujokaičio didelio formato Orvidų sodybos fotografijas, darytas iš oro. Dronų dar nebuvo – iš lėktuvėlio, tačiau [fotografijos] vėliau prapuolė, jų nesu mačiusi gyvai. J. Mekas kalbėjo, pristatė, kartu su juo kalbėjo britų kuratorius, rašytojas, kultūrininkas Davidas Ellisas. Jutube yra jų kalbėjimo įrašas“, – pažymėjo ji.
Kai kurių buvo niekinamas, kitų – aukštinamas
Toje J. Meko „papkutėje“ O. Judakova pasakojo radusi ir kelis D. Elliso elektroninius laiškus, rašytus J. Mekui.
„Jis pasakojo, kaip, berods, 1998-aisiais (spėju, kad J. Meko pasiųstas pamatyti Orvidų sodybą) į ekskursiją važiavo su architektais iš sostinės, kurie apie V. Orvidą kalbėjo negražiais žodžiais. <...> Žinome, kad sovietiniais metais Orvidų sodyba buvo vadinama absurdo muziejumi, bet šitie D. Elliso ištarti ir užrašyti žodžiai parodo, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje V. Orvidas buvo kai kurių niekinamas. Aišku, žmonių, kurie vertino V. Orvido kūrybą buvo žymiai daugiau“, – pažymėjo O. Judakova.
Su V. Orvido kūryba O. Judakova pasakojo artimiau susipažinusi studijuodama magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete (VDU). „Baigiau šiemet, šį pavasarį. Su dėstytojos pagalba atradau įdomią temą – autsaiderių menas. Kai pradėjau domėtis, skaityti, žiūrėti, kas pasaulyje apie tai kalbama, kaip vertinama – tada į V. Orvidą ir panašius kūrėjus pasižiūrėjau per šitą prizmę, per autsaiderių meną. Pasirodė, kad tai nėra absurdas, bet autentiški kūrybos pasireiškimai, kurie yra gan neįprasti. Ir, jeigu, pavyzdžiui, Lietuvoje nėra tokio koncepto – tada tie atvejai regisi per daug keisti, kad juos suprastume“, – sakė pašnekovė.
Užsienyje, pasak O. Judakovos, šis terminas vartojamas kaip skėtinis, bet dėl to esą irgi kyla visokių diskusijų: „Ne visiems tinka, – lyg klaidinantis, lyg marginalizuojantis, neigiama prasme. Bet, šiaip ar taip, – jo yra laikomasi. Tai yra būtent savamoksliai menininkai, kurie netęsia liaudies meno tradicijos, nedirba kaip profesionalai, bet tai tarsi atskiras, įdomus kūrybos pasireiškimas.“
Nebuvo patogi asmenybė
Laikmetis, kuriuo išpuolė gimti V. Orvidui, akivaizdu, nebuvo pats lengviausias, tačiau, kaip pastebėjo O. Judakova, bent jau su finansine puse menininkui tvarkytis nekilo sunkumų.
Galbūt toks ir turėtų būti tikrasis menininko kelias, priešingas šiandieniniam siekiui – būti populiariam, glamūriškam?
„Geras klausimas, pati irgi esu baigusi Dailės akademiją. Tie klausimai, jie yra svarbūs – ir menininkams, ir visuomenei. Galbūt mūsų laikais kenčiantis ir palėpėje šąlantis, niekieno nesuprastas menininkas – jau atgyvenusi idėja ir koncepcija... bet, iš dalies, gerai perkami menininkai, „glamūriniai“ ir įtinkantys, mano asmenine nuomone, irgi neturėtų būti norma. Menininkas yra kitoks, su kitokiu matymu, kad ir ką jis darytų – ar tapytų, ar užsiimtų bendruomenių menu, projektais, kurie, atrodo, neturi nieko bendro su menu. <...> Menininko padėtis bendrame visuomenės lauke turėtų būti kaip to, kuris priekyje, matančio į priekį. Menininkas nėra atlikėjas, jis neatlieka – jisai kuria. Gero menininko esmė tokia – jis kuria tai, ko dar nėra buvę. Kai jis tai sukuria – automatiškai nėra visiškai suprantamas ar vertinamas“, – tikro menininko savybes įvardino O. Judakova.
Įkūrė neformalų dvasinį centrą
Yra žinoma, kad prasidėjus Atgimimui, V. Orvido sodyba tapo tikru traukos centru. Šičia esą atvykdavo ne tik menu besidomintieji, bet sodyboje neribotam laikui apsistodavo ir turintys priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, užuovėjos ieškantys asmenys.
Įdomu, kokia ši sodyba būtų šiandien, jei V. Orvidas būtų gyvas? „Šitą gaivalą tik jis galėjo suvaldyti, dėl ko buvo ir nepatenkintų... Kiti manė, kad į sodybą reiktų priimti doresnius, tvarkingesnius, bet jis neskirstė, matyt, nebijojo... Tiesą sakant, kiekvienas galime įsivaizduoti tokią situaciją: pavyzdžiui, čia mūsų šeima, ir užaugęs vaikas leidžia visiems apsistoti... Arba gyvenu mažame miestelyje, o šalia – keistuolis, pas kurį traukia minios „basakojų“, kurie daro ką nori... Suprantama, kad ir su įtarimu, ir su neigimu galėjo priimti!“, – sakė O. Judakova.
Rugpjūtis – V. Orvido mėnuo
V. Orvidas mirė būdamas vos 39-erių. Gan trumpas gyvenimas, bet palikta daug. Tai, beje, anot O. Judakovos, yra vienas autsaiderių menininkų bruožų: „Jie intensyviai kuria, pas juos nėra racionalaus požiūrio į kūrybą, nežiūri kaip į darbą, kad štai – padirbu studijoje, užrakinu duris ir išeinu. Kai kuria – pasineria be jokių atidėliojimų.“
Rugpjūtis, kaip pastebėjo O. Judakova, V. Orvido mėnuo – šį mėnesį jis ir gimė, ir mirė, ir vienuolio įžadus priėmė.
„Vaikystėje V. Orvidas buvo silpnos sveikatos, turėdavo priepuolius, apmirdavo, labai išgąsdindavo mamą... Vėliau sveikata pasitaisė. Kai grįžo iš armijos, domėjosi sveiko gyvenimo būdu – ir joga, ir badavimu. Bet širdis nebuvo stipri, o darbas – sunkus, neatlaikė <...>“, – pasakojo ji.
O. Judakova neabejoja, – V. Orvido kūrybai analizuoti reiktų dar rimtesnių tyrimų, – yra daug medžiagos, archyvas, atsiminimai. „Kas nėra aplankęs šios vietos – apsilankyti. Naudotis proga, pristatyti kūrėją užsienyje, kur autsaiderių menas yra žinomas, nereikia aiškinti, kokį keistuolį atvežei. Autsaiderių menininkų nėra didelis procentas, juos reikia ir pasaugoti, ir populiarinti, ir paskleisti žinią. Pati bandžiau, deja, nepavyko. Pasiūlėme idėją Lietuvos sezono Prancūzijoje organizatoriams, bet nepraėjome konkurso. Gaila, bet patekus reiktų smarkiai pasukti galvą, kaip pristatyti – vien nuotraukų neužtenka, o skulptūrų nenuveši... Kaip pristatyti vietos aurą, to atvejo nepaprastumą ir neįprastumą? Čia būtų buvęs didelis darbas, bet neatrinko, ir ne... Ne pirmas kartas, kai Lietuva mano, kad yra rimtesnių menininkų, negu šis kaimo keistuolis“, – liūdnai konstatavo O. Judakova.
Susidomėjimas V. Orvidu, jo sodyba, O. Judakovos pastebėjimu, ateina bangomis. „Kas nors sujudina – vėl pradedama gyviau domėtis. J. Meko susižavėjimas V. Orvidu, jo žingsniai išjudino. Jis rašė laiškus Lietuvos pareigūnams tais metais, kai sodyba dar nebuvo įtraukta į kultūros paveldą, šaukėsi didesnės globos, kad nepranyktų, nebūtų per daug pakeista. Nesu ekspertė, nevertinsiu, kas įvyko per tą laiką su sodyba. Daug kas sako, kad ji pasikeitusi. Iš kitos pusės, natūralu, kad keičiasi. Pats V. Orvidas sakė, kad čia nėra muziejus, čia sodas. Kaip žemės menas, jisai keičiasi, ta vieta keičiasi – ir taip, ir taip gali žiūrėti. Bet po J. Meko kreipimosi, po diskusijų – sodyba įtraukta į kultūros paveldą. Bent jau tiek, ji yra valstybės saugoma“, – sakė pašnekovė.