Neseniai pasirodė Lietuvos nacionalinio muziejaus ir leidyklos „Alma littera“ bendras projektas – dr. R. Kačkutės parašyta iliustruota knyga vaikams nuo septynerių metų „Gintaro kelias“. Knyga parengta pagal LNM Istorijų namuose vykusią parodą „1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pažintinėje knygoje pasakojama apie gintaro kelią ir ilgą, varginančią bei netikėtumų kupiną senovės romėnų kelionę iki pat Baltijos kraštų. Karius ir prekeivius į šią kelionę išsiuntė imperatorius Neronas. Į didingąją Romą jie turėjo pargabenti gintaro.
Knyga ne tik kviečia į kelionę po Romos imperijos klestėjimo laikus, atskleidžia, kaip anuomet buvo prekiaujama gintaru, kuo romėnai ir baltai buvo panašūs ir kuo skyrėsi, kokią įtaką darė vieni kitiems, dažnai netgi nesusitikdami akis į akį, bet ir pasakoja apie baltiškąją tapatybę.
Redos Tomingas ir Eglės Rudžionytės-Meškėlienės iliustracijomis papuošta knyga vaikams leis geriau pažinti Romos imperijos laikus, to laikotarpio daiktus, buitį, žmonių aprangą.
Šiandien kiekvienas žino, kad gintaras – tai medžių sakai, jo esama visame pasaulyje, tačiau baltiškasis gintaras yra laikomas išskirtiniu. Nors tuo metu, kai jis formavosi, maždaug prieš 50 milijonų metų, nebuvo nei Baltijos jūros, nei Skandinavijos pusiasalio.
„Mūsų knyga pasakoja vienos ekspedicijos, vykusios pirmajame mūsų eros amžiuje, istoriją“, – sako dr. R. Kačkutė. Istorikė, archeologė neabejoja, kad ši istorija moksleiviams padės geriau perprasti to meto įvykius ir Romos imperijos ryšius su kitais kraštais bei baltų genčių vietą antikiniame pasaulyje.
Knygos autorė pripažįsta, kad nors lietuviams gintaras yra labai svarbi tapatybės dalis, archeologų radiniai atskleidžia, kad mūsuose dirbiniai iš gintaro buvo paprasti – amuletai, karoliai. O pietiečiai buvo kur kas išradingesni – mūsų eros pradžioje pastebimas ypatingas susidomėjimas gintaru, kuriami įstabūs kūriniai, kurių šiandien nedaug pamatysi muziejuose, – gintaras yra trapi medžiaga.
To meto Akvilėjos dirbtuvėse gaminamos gintarinės ir gintaru inkrustuotos papuošalų dėžutės, jų dangteliai – tikri meno kūriniai. Gintaro dirbiniai buvo naudojami ir apeigoms, meistrai iš vieno gabalo sukurdavo įstabiausius papuošalus – pakabučius, žiedus, verpstes. Lapo formos gintaro atvirukuose netgi buvo rašomi naujametiniai sveikinimai, toks unikalus dirbinys galėjo kainuoti tiek, kiek išsilavinęs vergas.
„Iš rašytinių šaltinių žinome, kad Romos imperatorius Neronas baltiškuoju gintaru išpuošė didžiulį amfiteatrą, kuriame vyko gladiatorių kovos. Gladiatorių ginklai taip pat buvo puošiami gintaru. Iš tolimiausių kraštų atvežtas, itin brangus gintaras simbolizavo imperatoriaus galybę“, – pasakoja knygos autorė ir priduria, kad senaisiais laikais gintaro Baltijos pakrantėse tikrai būdavę daugiau. Kaip ir šiandien, gaudomas dažniausiai jis būdavo tinklais, o tokio darbo imdavosi visa bendruomenė.
Kiek anuomet būdavo surenkama gintaro? R. Kačkutė teigia, kad į tokį klausimą atsakyti sunku, tačiau Gintaro kelyje aptiktos net kelios gintaro saugyklos, kuriose buvo saugomi didžiuliai gintaro lobiai, vienas surastas svėrė net 3 000 kilogramų.
Į knygą „Gintaro kelias“ autorė sudėjo istorijas, kurios gali būti įdomios moksleiviams, besimokantiems apie aukso amžiumi vadinamą romėniškąjį geležies amžių Lietuvoje ir Romos imperiją. Mokyklos vadovėliuose nėra nieko parašyta apie tuo metu itin svarbų Gintaro kelią, minimas tik prekybos gintaru faktas. Kaip buvo prekiaujama, kaip keliaujama, kaip susikalbama tarpusavyje. „Apie tai yra nemažai mokslinės literatūros, išverčiau ją į vaikams suprantamą kalbą, mėginau rekonstruoti istoriją, atskleisti tai, kaip galėjo būti“, – sako istorikė.
Be jokios abejonės, knygos apie gintaro kelią autorė tokiu keliu ir pati norėtų pravažiuoti. „Išties, nėra vieno kelio, egzistuoja jų daug, besidriekiančių iš pietų į šiaurę. Iš rašytinių šaltinių žinome, kur tiksliai keliautojai sustodavo, – išlikusi Akvilėja, dabartinėje Austrijoje atstatyta Karnunto romėnų tvirtovė, kurios muziejuje galima pamatyti, kaip romėnai gyveno, esama tvirtovių palei Dunojų, kur jie galėdavo pailsėti, o nuo ten, kur prasideda kalnai, tie keliai visaip galėjo eiti“, – pasakoja LNM vadovė R. Kačkutė.
