2020 metų kovo 10-osios vakarą Romos amžinumo simbolis Koliziejus sutvisko Lietuvos vėliavos spalvomis. Paskui užgeso, ir Italija nuniro į pandemijos epicentro gelmes. Tačiau „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ (išleido BALTO leidybos namai) nėra knyga apie virusą, apie ligą. Tai savito, elegantiško stiliaus pasakojimas apie pandemijos kasdienybę, psichologinę įtampą, sustojusį laiką, kone absoliučioje tyloje skendintį Vakarų civilizacijos lopšį – Romą. Nerimo akimirkas keičia švelni ironija, autorius meistriškai panardina skaitytoją į žurnalistinio darbo procesą, tarsi siūlydamas drauge kurti tekstą.
– Kaip kilo knygos idėja – ar tai lėmė ir faktas, kad kovo pabaigoje portalui „Delfi“ pradėjote rašyti reportažus iš karantino sukaustytos Romos? Aprašant, kas vyksta Italijos sostinės gatvėse, pasąmonėje ėmė knibždėti kitokio pobūdžio tekstas...
– Šiuo atveju buvo aiškus asmenybės išsidvejinimas su įvairiomis psichologinio pobūdžio pasekmėmis: vienoks esi ryte, kitoks esi vakare. Vienaip į pasaulį žiūri ir rašai ryte, kitaip – vakare.
Blogai buvo pačioje pradžioje, kovo mėnesį, kai negalėjau imtis rašyti nei vieno, nei kito.
Portalo, kuriam rašiau savaitines gastronominės apžvalgas, redaktorius pasakė „ačiū, nereikia“. Būtent tada, kai Italija kovido fronte tapo tuo Europos kariu, kuris atsidūrė pirmojoje mūšio linijoje. Pažeidžiamiausia, labiausiai nukraujavusi valstybė.
Tai, kas čia pas mus dėjosi kovo pirmosiomis dienomis, buvo košmaras: dar net nebuvome išmokę teisingai tarti koronaviruso pavadinimo, graibstėme dezinfekcinį skystį tarsi duoną, chirurginės kaukės kainavo po 10 eurų už vienetą, viskas dar buvo siaubingai neaišku – ką daryti, kaip kovoti, kas apskritai vyksta, o žmonės jau mirdavo šimtais per vieną dieną. Europa tuo metu susidomėjusi žiūrėjo, kas čia vyksta, ir laidė sąmojingas replikas.
Kovo antroje pusėje mano reportažus pradėjo publikuoti „Delfi“ – grynąją momento fotografiją: kas vyksta, kaip vyksta, kodėl Pranciškus eina centrine Romos gatve vienas, kas dedasi Lombardijos globos namuose.
Bet manyje nuolat gyveno du autoriai. Vienas – baigęs filologijos ir literatūros studijas ir žvelgiantis anapus realaus fakto. Ir kitas – į žurnalistiką lyg ir netyčia nusviestas reporteris – apžvalgininkas. BALTO pasiūlymas rašyti grožinį tekstą apie pandemiją sutaikė šiuos du autorius. Taip pradėjau kurti romaną iš epicentro.
– Ir koks buvo tas epicentras?
– Toks negeras jausmas, kad vieną gyvenimą užbaigei, prasideda kitas. Ano blyški fotokopija: neišeiti, nekeliauti, nevažiuoti, nebendrauti, nesitikėti, nesidairyti į priekį. Neklausinėti, kas bus rytoj. Italijoje pirmosios bangos karantinas buvo pats žiauriausias: visiškai tuščios gatvės, absoliuti tyla, raitoji policija, vaikštančių ir važinėjančių gaudymai, baudos. Sunkus tuštumos jausmas, įstrigęs gerklėje ir ketvirtos ryto mąstymuose.
– Prieš paskelbiant karantiną jūs dar spėjote išklausyti nuobodžią spaudos konferenciją, joje archeologas pasakojo apie paskutinę vakarienę Herkulanume, kurį palaidojo išsiveržęs Vezuvijus. Herkulanumo gyventojai juk anuomet nė neįtarė, kad ateina tragedija...
– Ir mes taip pat, kaip ir jie – prieš du tūkstančius metų pietavę Herkulanumo gyventojai, stumdėmės Vilniaus knygų mugėje, pietavome, puotavome nenujausdami, kas mūsų laukia. Iki šiol jaučiu knygų mugės spūstį... Net nežinau, kaip tai pavadinti: fiziniu malonumu? Džiaugsmu? Praradimo nerimu?
Knygų mugė buvo tas siaubingas slenkstis, kurį mes maloniai peržengėme spūstyje vienas kitą baksnodami alkūnėmis. Dešimt tūkstančių plaučių šalia mūsų įkvepia ir dešimt tūkstančių iškvepia. Ir nieko...
Mes stumdomės tarp knygų ir nenujaučiame, mes – tiek skaitytojai, tiek rašytojai – niekaip neatspėjame, kad jau visai greitai, vos po kelių dienų, toks gigantiškas susibūrimas taps gigantiška ateities fikcija.
Vyksta lūžis, perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. Ir būtent šis raudonos linijos kirtimo momentas mane labai domina.
Mano knyga – apie tai, kas atsitinka, kai turistų labiausiai numindžiotas, triukšmingiausias, linksmiausias, dolčevitiškiausias Europos miestas užsidaro, nutyla, ištuštėja.
Tai knyga apie du gyvenimus, kurie yra, bet prieštarauja vienas kitam: pirmasis – iki kovo 10 dienos, antrasis – po kovo 10 dienos. Tai knyga apie psichologinę būseną, kai tave supa penki tūkstančiai plakančių širdžių, ir būseną, kai atsiduri tuštumoje.
Taip, tai dienoraštis apie pandemijos realybę, nes realybė yra tie baisūs skaičiukai, kuriuos rašau kiekvieno skyriaus pradžioje. Ne, tai romanas, nes po tų realybės skaičių plūsta žodžiai, literatūrinis tekstas.
– Kodėl diena, kai užgeso Koliziejus, tokia svarbi, kad netgi padiktavo pavadinimą?
– Kalendorinis sutapimas: kovo 10-ąją Vakarų civilizacijos simbolis – Koliziejus nušvito Lietuvos vėliavos spalvomis, Roma tokia būdu pagerbė mūsų nepriklausomybės trisdešimtmetį. Kitą dieną užgeso viskas – įprastos Koliziejaus šviesos, parduotuvių vitrinos, įvyko neregėtas, negirdėtas dalykas – Roma paniro į tamsą, į nežinios ir tragedijų tamsą. Tas kovo 10-osios ryškios šviesos ir spalvų pluoštas, nukreiptas į antikinį amfiteatrą, tarsi nušvietė mūsų gyvenimą iki pandemijos. Tą, kurio netekome, kuris pasibaigė.
Įvairūs paprastučiai veiksmai, maži kasdienybės malonumai tapo tarsi vaikystės fotografijomis, susegtomis į storą senovinį albumą. Susiskaičiuoji juos – tuos mielus dalykus, kurie išnyko. Sukataloguoji. Ir štai – visiškai normalus ėjimas į knygyną pavartyti knygų tampa neįtikėtinai žaviu praeities reliktu.
– Ypač ryškiai jums įsiminė paskutinis rytinis apsilankymas išgerti kavos, tai, kas per dvidešimt penkerius gyvenimo Romoje metus tapo būtinu kasdieniu ritualu. Tad koks buvo tas kavos gurkšnis?
Sakyčiau, visiškai įprastas... Nes būtent čia ir slypi paskutinio karto drama: tu nežinai, kad įprasti kasdienybės dalykai įgaus išskirtinį – prisiminimo skonį. Bet tai įvyks. Ir tai galioja nebūtinai pandemijos veiksmams. Mes nuolat kažkur lėkėme, skubėjome neatsigręždami, nebesuvokdami, kad vieną dieną visa tai pasibaigs. Būtent todėl knygos epigrafe cituoju popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Nesidairydami judėjome pirmyn, manydami, kad sergančiame pasaulyje visada išliksime sveiki.“
– Gal jums buvo kiek lengviau nei kitiems romiečiams, kurie išeidavo iš namų tik į maisto prekių parduotuvę, nes galėjote tarp judėjimo priežasčių įrašyti „žurnalistinė vietos ir situacijos žvalgyba“. Kaip tai atrodė – kišote galvą visur, kur buvo galima?
– Keletą kartų galvas kišome. Bet dažnai to daryti, piktnaudžiauti nebuvo galima, nes policija sustabdydavo, suvesdavo duomenis į Vidaus reikalų ministerijos serverį. Visi išėjimai – kaip ant delno. Ir tai, žinoma, buvo gana keisti vaikščiojimai, kelionė į paslaptingą, egzotišką teritoriją, kuri dar ir vizos, dokumentų iš tavęs reikalauja. Visi šie dalykai buvo savotiškai įdomūs. Ypač tokiam kaip aš, įpratusiam gyventi oro uostuose, lėktuvuose, traukiniuose, laivuose. Pamatai Ispanijos aikštėje vieną praeivį per pusvalandį ir pagalvoji: čia turbūt filmas. Siaubo filmas. Galiausiai palygini šią tuštumą su tūkstančių žmonių grūsties akimirkomis Vilniaus knygų mugėje. Ir pagalvoji: tai vyko prieš tris savaites? Ar prieš pusę šimtmečio? Ten tu kvėpavai šalia dešimties tūkstančių kvėpuojančių plaučių ar ne tu?
– Kas jums padėjo pavasarį, kai ištisas dienas leidote tarp keturių sienų trise – su žmona Jurga ir dukra Barbora? Gal rutinoje atsirado naujų dalykų, kurie gelbėjo ir gelbėja dabar?
– Viena labiausiai sukrečiančių knygos vietų – pokalbis su laidojimo paslaugas teikiančios įmonės atstovu. Kaip jautėtės po šio pokalbio?
Taip, tai buvo nelengvas pokalbis. Ilgai mąsčiau, ar man verta imtis šio interviu, juk niekas nevertė... Ne, meluoju: smalsumas privertė. Šiaipgi aš niekada savęs nelaikiau žurnalistu, nes baigiau filologijos mokslus, bet, matyt, manyje visgi slypi žurnalistikai būdingas velniškas bruožas – noras sužinoti, kas vyksta anapus raudonos slaptumo linijos.
– Knygą baigėte rašyti vasarą, kai, atrodė, tai, kas nutiko pavasarį, tėra juodas sapnas?
– Tiesiog grįžome į normalų gyvenimą. Normaliame gyvenime yra vietos normalioms atostogoms. Jau du dešimtmečiai mūsų normalios atostogos – Druskininkuose ir Nidoje. Sėdėjau Nidoje prie marių, skaičiau rankraštį ir bandžiau vėl nunirti į epicentrą. Į didžiulį tyloje paskendusį miestą – Romą. Žuvėdros garsiai klykavo ir man aiškino, kad tai beprasmiškas darbas...
– Kokia data tapo postūmiu padėti knygoje tašką? Kodėl nelaukėte tos X dienos, kai kaukės bus pamirštos, o visi susitikę spaus vieni kitiems rankas?
– Iš tiesų, smarkiai rizikavau. Rugpjūčio mėnesį atrodė, kad pandemija baigėsi. Taškas. Atostogos. Nida. Jūra. Grybai. Koncertai. Vakarienės restoranuose. Blogo laiko pabaiga. Paaiškėjo, kad ir tai buvo fikcija. Mano knyga išėjo tada, kai mūsų visų svajonė liko ta pati: 0 užsikrėtimų, 0 mirčių.
Kai rudenį grįžote į Romą, ji pasitiko jus kitokia?
Buvo kelios rugsėjo pradžios dienos, kai besibaigianti, bet dar karšta vasara žūtbūt norėjo mums įteigti: pandemija atsitraukė, prasidės normalus ruduo. Ir jis prasidėjo – pats nenormaliausias ruduo.
– Koks jausmas dabar vėl sekti tuos skaičius ir lyginti su buvusiais per pavasario karantiną? Kas Italijoje dabar kitaip? Neliko dainuojančių balkonuose, neliko plojimų greitosios pagalbos ekipažams?
Visi pavargę. Nebeliko to dramatiško, adrenalino prisotinto misijos suvokimo. Misija buvo ši: priešintis pandemijai. Be to, atsirado ir sustiprėjo naujas reiškinys: negacionizmas, arba pandemijos neigimas, – tokia liūdna nuovargio ir nenoro priešintis forma.
– Ar karantino metu išliko jūsų šeimos brifingai – gal tai tapo gražia tradicija, kuri gyvuoja ir po neramaus pavasario, tiksliau, persikėlė į kitokį rudenį ir žiemą?
– Kartais prisėdame ir pasišnekame. Apie tai, kokie mes tada – pavasarį – buvome šaunūs. Ir nors buvo labai sunku, pradedu galvoti, kad branginu tas liūdnas, misijos pojūčio kupinas dienas. Savotiškas Stokholmo sindromas, kai pradedi mylėti savo skriaudiką.
Norėčiau, kad šis romanas, mano naujoji knyga, taptų dvasine vakcina nuo pandemijos.