Daugiau nei Darius ir Girėnas
Knyga „Lituanica. Nematoma pusė“ – septynerius metus trukusio dr. G. Sviderskytės tyrimo rezultatas. „Žinojau, kad arba aš darysiu iš esmės, arba nelįsiu visai“, – šio darbo pradžią prisimena ji. Tiesą sakant, lįsti net nenorėjo, nes skaičiavo, kad užtruks dvejus ar trejus metus ir net tai atrodė labai ilgas laikotarpis.
„Per tuos dvejus metus paaiškėjo du dalykai: pirma, kad šitas tyrimas niekaip neišsitenka jokiame žiniasklaidos formate, net daugiaplatformėje bazėje. Galvojau, bus tinklaraštis, radijas, televizija, spauda, išskirstysiu ir sudėsiu tuos duomenis, bet neišsiteko. Antra, teko pripažinti, kad nėra kito būdo atlikti tokį tyrimą, kaip akademinėje institucijoje, akademinėje bendruomenėje, akademiniais metodais“, – sako dr. G. Sviderskytė. Taip prasidėjo jos doktorantūros studijos.
Pradėjus gilintis į šią temą, paaiškėjo, kiek mažai tikrų dalykų apie ją iš tiesų žinoma. „Akademinio darbo išvis nebuvo parašyta tokiai problematikai, kokia atskleidžiama čia“, – intriguoja ji.
Tačiau dr. G. Sviderskytė pabrėžia, kad tai nėra knyga apie Darių ir Girėną. „Mums tie lėktuvėliai skraido prieš akis ir per juos mes nieko daugiau nematome. Paprastai sakoma, va, mano vaikas domisi lėktuvėliais, todėl jam įdomu apie Darių ir Girėną. Bet čia visai ne apie tai ta istorija. Pirmiausia tai yra apie politiką ir teisę, nes be šių aspektų nieko negalima suprasti apie „Lituanica“, – sako istorikė.
Kolegos neleido nerašyti
Apsigynusi disertaciją dr. G. Sviderskytė net negalvojo rašyti knygos, tačiau kolegos užsispyrę tikino, kad su tuo, ką ji rado, turi susipažinti platesnė auditorija nei kelios dešimtys mokslininkų.
„Iš pradžių man nepatiko ta mintis, bet dabar, po metų ar pusantrų, aš iki šiol esu labai dėkinga prof. Zenonui Butkui, doc. dr. Nerijui Šepečiui, prof. Alfredui Bumblauskui. Iš esmės knyga perrašyta ir ne vieną kartą, kad tik būtų supaprastinta, suveržta, patikslinta, dar išmesta, ko nereikia“, – pasakoja ji.
Kas bus jos šios knygos skaitytojai? Autorė sako, kad nei amžius, nei profesija jai nėra svarbūs. „Žinau, kad tai yra sąmoningam, brandžiam, mąstančiam žmogui, kuriam ne tas pats“, – savo auditoriją apibūdina rašytoja.
Ir nors leidykla džiaugiasi, kad vos pasirodžiusiai knygai puikiai sekasi, ji buvo viena iš perkamiausių Vilniaus knygų mugėje, pati dr. G. Sviderskytė sako, kad jai svarbiausias ne šis vertinimo kriterijus.
„Jei čia yra vertingas turinys, ne taip svarbu, ar tiražas yra 3, ar 33 tūkstančiai. Todėl, kad kas šią temą tirs, šitos knygos nebegalės apeiti: jie visada bus, tie rinktiniai, kertiniai dokumentai, atrinkti iš dešimčių tūkstančių dokumentų. Kad ir kaip po to, tikiuosi, kiti tyrinėtojai ir mokslininkai, tikslins, pildys šitą darbą, ta dalis niekada nepraras savo aktualumo. Kitaip tariant, galime turėti ir vieną egzempliorių, ir vis tiek mano darbas būtų padarytas“, – teigia ji.
Orientyras, padedantis susigaudyti
Atlikdama tyrimą dr. G. Sviderskytė medžiagos ieškojo 26 archyvuose Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV. Kai ji atvyko į Vytauto Didžiojo karo muziejų, kur saugoma pati „Lituanica“, prisimena, kad pirmas draugiškas pasveikinimas buvo – labas, labai malonu tave čia matyti, tu čia nieko nerasi. „Bet kas neieško, tas neranda. Radau tiek, kad ir iš to archyvo būtų galima knygą išleisti“, – šypsosi G. Sviderskytė.
Iš kai kurių žmonių ji prisipažįsta girdėjusi nuogąstavimų, kad gal ji dabar nuvainikuos mūsų didvyrius. „Aš nutylėdavau, nieko nesakydavau, nes reikia pirma padaryti darbą ir tada jie tegul jį naudoja pagal paskirtį ir patys pasidaro išvadas. Tikiu, kad žmonės protingi, įžvalgūs, lygiai kaip aš išgyvenantys dėl šiandienos, dėl rytojaus, linkintys mūsų visuomenei gero, tai yra būtent stiprybės, drąsos, bet pagrįstos. Negali būti drąsus vien su guma šokinėdamas į prarają, nes prasmės nedaug, bet turi žinoti, kur tu stovi ir kur tu eini, ir aš tikiu, kad šita knyga bus kaip orientyras susigaudyti“, – kalba ji.
„Aš užsiminiau ir knygos įžangoje, kad jei ir verta dėl ko nors nerimauti, kalbant apie tuos vainikus ir aureoles, tai pirmiausia kieno tie vainikai ir aureolės yra, kaip jie ten atsirado, kas juos uždėjo konkrečiais atvejais, nes kartais tie visi dalykai yra atsiradę labai tikslingai ir ne mūsų naudai, tai veikė prieš mus. Čia kalbame apie sovietmetį, LSSR istorijos diskurso perkūrimą, apie tiesiog nuostabiai suprogramuotą ir visiškai profesionaliai instaliuotą į smegenis šitą naratyvo propagandinę pakišą ir mes su tais reliktais gyvename iki šiol. Ir tai, ką mes bijome prarasti, o bijome kažkaip patologiškai visko, yra tai, ko reikia atsikratyti ir tik staigiai“, – ragina dr. G. Sviderskytė.