Knygą apie Lukiškių kalėjimą parašiusi Rūta Vanagaitė: tai, kas dabar ten vyksta – nepateisinama

Ištisus 115 metų pačioje Vilniaus širdyje veikęs Lukiškių kalėjimas uždarytas 2019-ųjų liepą. Tačiau istorija mena – čia kentėjo ir buvo tardomi politiniai kaliniai, kunigai, menininkai, kalėjo įvairūs nusikaltėliai, taip pat ir žmogžudžiai. Rašytoja Rūta Vanagaitė Vilniaus knygų mugėje šeštadienį pristatė savo knygą „Lukiškės. Tamsioji Vilniaus širdis“, kurioje kalba apie nepagražintą Lukiškių kalėjimo istoriją, atvirai papasakotą 25 nuteistųjų ir juos pažinojusiųjų lūpomis.

Nėra kalėjimo istorijos

Rūta Vanagaitė, pasakodama apie knygos pirmąsias užuomazgas, prisiminė, kad dirbant savivaldėje teko sudalyvauti ekskursijoje po Lukiškių kalėjimą.

„Padarė nepaprastai slegiantį įspūdį... Nuėjau į ekskursiją už 15 eurų, ji truko dvi valandas, gidė pasakojo įdomius atvejus – kur kalėjo Daktaras, kaip įsinešdavo telefonus nelegaliai... Man to nepakako, pasirodė juokinga, tai sudalyvavau naktinėje ekskursijoje (brangesnėje, po 20 eurų). Gidė cerkvėje rėkė, ir sako: dabar rėkit jūs, kai nustojome rėkti, suskirstė: jūs esate gyvagalviai, o jūs tas, tas... Paklausus, iš kur gauna medžiagą, gidė paaiškino, kad kalėjimo istorijos nėra, ką pareigūnai papasakojo, tiek... Ten mano senelis kalėjo, atmosfera pritvinkusi skausmo... Supratau, kad jeigu nėra parašyta kalėjimo istorijos – turiu ją parašyti. Vieną po kito sutikau vis įdomesnius žmones“, – tęsė R. Vanagaitė.

Rašytoja stebėjosi, kad turint tokią skausmingą Lukiškių kalėjimo istoriją – nėra paminklo nukankintiems: „Kalėjo ne tik nusikaltėliai, bet ir politiniai kaliniai. Vienas – dėl to, kad nupirko plyteles pigiau, ar poetas, nes nepriregistruotas. Tai, kas dabar vyksta Lukiškių kalėjime – nepateisinama.“

Pasodintas, tegu sėdi?

Knygoje, R. Vanagaitė atkreipė dėmesį, pasakojimas vyksta per žmonių istorijas: „Jie neturi pavardžių – jos bylose. Knygoje – vardai. Vienintelis, kas man buvo sunkiausia – pasakojimas apie Borisą Dekanidzę, bet kadangi paskutinė mirties bausmė – teko. Bet jis nebuvo toks įdomus kaip jo tėvas, rašęs poeziją. Tai labiau per jį. Nuteistasis, kuris ten sėdi – gali pasikeisti, bet mūsų visuomenė turi kitokį požiūrį – pasodintas, tegu sėdi. Lietuvoje griežtesnės bausmės nei visoje Europoje“, – su esamais nusistatymais nesutiko rašytoja.

Žvelgdama iš dabartinės perspektyvos, R. Vanagaitė teigė, kad ne visi Lukiškėse kalėjusieji buvo teisingai nubausti.

„Tiesiog politinių represijų aukos, kiti buvo įkalinti dėl savo tautybės, treti – pagal kitados galiojusius absurdiškus įvairių režimų įstatymus. O ketvirti – išties kalti.

25 žmonių istorijos – nuo revoliucionieriaus Kapsuko ar rašytojos Žemaitės, nuo Izraelio premjero ar prancūzų roko žvaigždės – iki skaudžių ir baisių likimų tų, kurie sėdėjo ar tebesėdi už žmogžudystę ar net kelias. Kai kurie iš jų turbūt niekada neišeis į laisvę.

Kunigas Arūnas Peškaitis, pritardamas knygos autorei, sakė, kad taip, ne visi angelai, yra žmonių, kurie nusikalto daugybę kartų, tačiau nusikaltimus jie padarė dėl netinkamų gyvenimo / buitinių sąlygų, buvo patyrę sunkią vaikystę.

„Kai atėjau tarnauti į Lukiškes, po metų kitų pradėjau gauti raštelius. Kodėl eini pas žmogžudžius, o ne pas aukas? Visa tai vyko metai iš metų... Dvylika metų – daug. Kai žiūriu į savo gyvenimą – tai svarbiausias mano kelias, kurį ėjau savo kunigiškoje misijoje“, – dėkojo autorei už knygą A. Peškaitis.

Tipiški mankurtai

Kunigo įsitikinimu, tai, kas vyksta dabar Lukiškėse – neatleistina. Anot jo, pramogų centro atsiradimas kalėjimo teritorijoje – parodo trumparegiškumą: „Buvo sakiusiųjų, kad žiūrime į ateitį, mums praeities nereikia... tipiški mankurtai. Rūta pajautė šitą dalyką. Susitikome, aptarėme, kaip galėtų vykti knyga. Buvau skaitęs Rūtos knygas, matęs spektaklį – paveikė patirties tikrumu, supratau, kad nebus chaltūros, apie tai, kas yra tikra. Per liudijimus pasakojama istorija.“

„Svarbu pasakyti, kad čia šalia šiandien yra tikri žmonės: Aleksandras, jį žinau kaip gerą psichiatrą, du pulkininkai Gintautas Šarauskas ir Viktoras Davidenka – tikri žmonės (dalyvavo R. Vanagaitės knygos pristatyme, – aut. past.). Ir žinote, ką padarė mūsų valdžia – juos atleido, galbūt atskleidžiau paslaptį? Yra žmonių, su kuriais gali eiti į žvalgybą, nes jie jaučia kitą. Buvo toks kalinys, kuris susiruošė nusižudyti... Esu ne tik kunigas, bet ir psichologas. Mačiau, jis atidavinėjo savo daiktus, skolas, nes su juo nebendravo jo dukra. Pasakiau tuometiniam direktoriui, kad kalinys, baisiausiai nusikaltęs... ruošiasi nusižudyti... Viktoras sako: aš paskambinsiu jo dukrai ir pasakysiu, kad leisiu susitikti be stiklo; Kai jis gyvai susitiko su savo dukra ir anūku, jam praėjo noras žudytis. Nepamiršiu jūsų gerumo. Aš netikiu, kad Alma Bružaitė (2008-aisiais du savo vaikus nužudžiusi, pirmoji Lietuvoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pelniusi moteris, – aut. past.) nusikaltėlė. Žinau, kad yra daug nubaustų, kurie, pasirodo, buvo nekalti. <...> Mes nevertiname laisvės – knyga ir apie tai“, – sakė kunigas.

Kas darė nusikaltimą – kūnas ar siela?

Pulkininkas V. Davidenka, visą savo karjerą paskyręs darbui kalėjimuose, kvietė ateiti dirbti į įkalinimo įstaigas, ragino pajausti specifinį darbo ritmą.

„Valdžios atstovai žiūri kritiškai, kalėjimas... kas čia gali dirbti? Aukštos kvalifikacijos specialistai. Visuomenė netiki – grįžo iš kalėjimo, ir vėl padarė nusikaltimą, bet taip nėra. Sakoma, recidyvas siekia 60 proc., aš netikiu, kaip galima jį paskaičiuoti? Nežinau, kodėl tuos skaičius sako... Tai sunkus darbas. 2012-aisiais buvau paskirtas į Lukiškes. Apie bausmės vykdymo filosofiją Michel Foucault parašė knygą „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“. 16 a. kapojo galvas, galūnes, o 18 a. pradeda „medžioti“ nusikaltėlį. Kas darė nusikaltimą – kūnas ar siela? Kalėjimas tam, kad pataisytų, kad žmogus imtų gerbti įstatymus. Bet kaip galima taisyti tai, ko nėra? Nuo to laiko kalėjimas tapo komedija. Man, kaip paskutiniajam Lukiškių direktoriui, tikrai negaila, kad šis kalėjimas uždarytas, ten sąlygos netinkamos“, – atvirai kalbėjo V. Davidenka.